Pasak B.Tilmantės, prieš daugiau nei dešimtmetį NARA atsirado iš noro kurti kitaip – neskubėti, eksperimentuoti, ieškoti nepakankamai nušviestų istorijų ir joms skirti tiek laiko, kiek iš tiesų reikia.
15min interviu – apie tai, kodėl žurnalistikai neužtenka vien faktų, ką reiškia būti atsakingam prieš pašnekovą ir auditoriją, kodėl kokybišką žurnalistiką taip sunku paversti verslu, kaip mūsų dėmesį pakeitė nesibaigiantis ekranų srautas ir kodėl dirbtinio intelekto laikais dar svarbiau patiems skaityti, rašyti, mąstyti ir išlaikyti žmogaus balsą.
– Pernai NARA minėjo dešimtmetį. Kaip prasidėjo ši erdvė ir ko tuo metu trūko Lietuvos žiniasklaidoje?
– Dešimtmetį skaičiavome nuo pirmo publikuoto dokumentinio pasakojimo „Vienodos dienos“, kurį publikavome 2015 metais. O pati idėja atsirado dar 2014-aisiais, pradėjome su kolega Artūru Morozovu.
Aš pati buvau dirbusi ir Lietuvoje, šiek tiek ir 15min, bet nors Žurnalistiką studijavau Lietuvoje, bet vėliau Danijoje mokiausi fotožurnalistikos, o Kinijoje baigiau multimedijų žurnalistikos magistrantūrą. Studijose užsienyje daugiau fokuso buvo ne į naujienų, greitąją žurnalistiką, o į ilgesnį kūrybinį procesą, kuriame ieškai kaip geriausiai papasakoti istoriją – svarbus storytelling'o momentas, gebėjimas pasirinkti tinkamiausias medijas. Tam reikia laiko, resursų.
Aš būtent į tą pusę labiau norėjau eiti. Rinkausi ne greitį, operatyvumą, dėmesį kreipiau ne tik į tai, kas dabar vyksta, ne tik į faktus, bet ir į priežastis, pasekmes, galimus sprendimus. Užčiuopus įdomią temą ar problemą norisi joje pabūti, patyrinėti, pasiaiškinti, iš esmės ją suprasti, ne tik apie ją raportuoti.
Norėjosi ir bendruomenės kūrimo – dirbti, diskutuoti, eksperimentuoti su kolegomis, studentais, kuriems įdomūs tie patys dalykai. Bet Lietuvoje nelabai buvo erdvės, kur tą daryti. Jeigu verslas orientuotas į tai, kad tai, ką darai, atsipirktų, tai lėtesnis darbas vis tiek daugiau kainuoja ir nebūtinai atsiperka finansine prasme. Gal jis gali daryti didesnį poveikį procesams, net politiniams sprendimams, visuomenės pokyčiams, bet jis mažiau pamatuojamas, ne toks aiškus.
Mūsų požiūris buvo toks: jeigu kažko nėra, o tau to trūksta, tai pats turi sukurti. Taip ir prasidėjo. Norėjome savo erdvės, savų taisyklių. Man buvo įdomu dirbti su naujomis tendencijomis, formatais.
2017 metais prisijungė Karolis Vyšniauskas su tinklalaidės idėja – tai irgi buvo tos pačios minties tąsa: eksperimentas, naujo formato, naujo istorijų pasakojimo būdo išbandymas.
Nuolat stebėjau, kas žiniasklaudos lauke vyksta kitose šalyse, norėjome neatsilikti, laikyti pirštą ant pulso, būti ne tik savo šalies, bet ir bendro didelio pasaulinio konteksto dalimi. Taip pat norėjosi, kad mūsų istorijos iš Lietuvos būtų aktualios ir kitur – kad patys kalbėtume apie savo regioną, o ne tik matytume jį per čia atvykstančių užsienio žurnalistų perspektyvą.
Ieškoti istorijų, kurios yra nepakankamai nušviestos arba nušviestos problematiškai, ne visada etiškai, siaurai, nepasigilinant ar stereotipizuojant, neįsiklausant. Dėl to ir atsirado pirmoji istorija „Vienodos dienos“ apie moteris Panevėžio pataisos namuose.
Pastebėjome, kad žiniasklaidoje apie nuteistas moteris dažnai būdavo kalbama su smerkimu, išankstinėm nuostatom, vertinimu, kartais netgi truputį egzotifikuojant: kaip šitaip ar kitaip gali pasielgti moteris, mama, kaip atrodo nusikaltėlė, labiausiai žurnalistams rūpėjo – už ką ir kuriam laikui nuteista. Norėjosi prie temos prieiti iš kitos pusės, neklausiant nei apie nusikaltimus, nei apie bausmes, o išklausant istoriją, bandant suprasti, kokios aplinkybės gali nulemti vienokius ar kitokius pasirinkimus, ką mes, kaip visuomenė, galėtume padaryti, nusikalstama būtų mažiau, kokių sąlygų reikia lengvesniai integracijai ir t.t. Projektą kūrėme gal devynis mėnesius, žurnalistikoje tai nėra labai įprasta.
– Kai pradėjote, ar galvojote, iš ko reikės gyventi? Tokia žurnalistika juk sunkiai monetizuojama.
– Kai esi jaunas, neturi šeimos, neturi atsakomybių, tiesiog nori keliauti, pažinti pasaulį, dirbti tai, kas tau patinka. Kai darai tai, ką mėgsti, įeini į labai malonią būseną, tėkmę (angl. flow), kurioje svarbiausias pats procesas. Atrodo, kad automatiškai kažkaip tau tiesiog seksis, kad esmė yra pats darbas. Tai aišku, kad mes apie monetizavimą daug negalvojome (šypteli – past.) Pirminis impulsas buvo didžiulis noras tiesiog daryti, ką mes norime, kas mums patinka, kas mums visai sekasi, kas yra smagu, kuo tikime. Nežiūrėjome į žurnalistiką, kaip į verslą, ką uždirbdavome – tą išleisdavome kitoms istorijoms dokumentuoti.
Mus ir pankais, ir piratais vadino, visą laiką buvo klausimas: „Kiek ilgai jums pavyks išgyventi?“
O tas išgyvenimas būdavo toks: aš, pavyzdžiui, keliaudavau, fotografuodavau, filmuodavau istorijas, jas parduodavau užsienio žiniasklaidai. Tuo metu, kiek už tai gaudavau pinigų, palyginti su Lietuvos atlygiu, būdavo gerokai didesnės sumos. Tada Lietuvoje galėdavau dirbti iš idėjos, pragyvendama iš kitur uždirbtų pinigų, ar imdamasi papildomų darbų.
Mus ir pankais, ir piratais vadino, visą laiką buvo klausimas: „Kiek ilgai jums pavyks išgyventi?“
Vėliau su tinklalaidėmis prasidėjo aktyvesnis minios finansavimas – žmonės pradėjo aktyviau mokėti už tai, ką klauso ar žiūri. Aišku, mažoje šalyje, mažoje rinkojeiš to pragyventi taip pat nėra lengva. Ypač kai tavo turinys nėra pramoginio pobūdžio. Daug lengviau sugeneruoti peržiūras, perklausas ir pinigus, kai kuri lengvesnį, smagų, pramoginį turinį, kurio žmonėms gera klausyti.
O mūsų istorijos dažnai yra toks, sakyčiau, nelengvas darbas – jas išklausyti arba perskaityti nėra pramoga, o laiko ir įsitraukimo reikalaujantis procesas. Net draugai kartais sako: „Mačiau, kad publikavote naują istorija, bet neturiu jėgų ją perskaityti/išklausyti.“
Tai monetizuoti tikrai labai sunku. Reikia visų pirma rasti vidinių jėgų vis tiek tai daryti, o tada – būdų finansuoti. Tą mes ir darome – bandome uždirbti iš edukacinės veiklos, freelancinti kitur, finansavimo gauname iš įvairių fondų, partneriaujame su nevyriausybinėmis organizacijomis.
– Kartais NARA pavadinama nišine ar alternatyvia žiniasklaida. O kaip jūs patys save įvardijate?
– Nemėgstu nei žodžio „nišinė“, nei „alternatyvi“, nes tai nėra tiesa. Tai, ką mes darome, yra aktualios, svarbios istorijos labai plačiame temų lauke – tai nėra nei nišiška, nei alternatyvu. Mes tiesiog užsiimame žurnalistika, esame žurnalistai.
Sakome, kad NARA yra atsakingos žurnalistikos erdvė. „Atsakingos“ ta prasme, kad etika mums yra svarbu. Neskandalizuosime ir nerašysime klaidinančių, clickbaitinių antraščių tik tam, kad kažkas paspaustų ir surinktume kuo daugiau peržiūrų.
Atsakingumas pasireiškia ir prieš savo pašnekovus – stengiamės, kad jie jaustųsi tikrai išgirsti ir pamatyti. Jeigu mes pasakojame istoriją, mums svarbi pati istorija, o ne tai, ar ji bus skaitoma, click'inama, ar trendins.
Tai yra atsakingumas prieš auditoriją, prieš pačius save ir prieš mūsų amatą, profesiją. Nekuriame iš to verslo, norime daryti tai, ką žurnalistika turi daryti: stebėti, kas vyksta, tarsi išsaugoti sudokumentuotą esamąjį laiką ateičiai, bandyti suprasti vyksmų priežastis, gal net numatyti, kaip kažkas galėtų būti, ieškoti sprendimų, jeigu kalbame apie problemas. Žurnalistika yra labai geras įrankis tyrinėti, pažinti, klausti, bandyti suprasti; galimybė priartėti prie tiesios, užduoti nepatogius klausimus, inicijuoti svarbius pokyčius.
– Kaip pasirenkate istorijas? Kaip suprantate, kad būtent šitai temai reikia skirti laiko?
– Yra keli priėjimo būdai. Pavyzdžiui, vyksta kažkas labai akivaizdaus, tarkime, karas Ukrainoje – apie tai kalbama daug ir nuolat. Tada mes komandoje keliame klausimą: „Ką mes apie tai galime papasakoti? Ką galime pridėti, ką naujo atnešti?“
Kolega Denis Vėjas nuo pilno masto invazijos Ukrainoje pradžios važinėja ten, vėliau prisijungė ir Sigita Vegytė, jie vis ieško kažko, kas galėtų papildyti tą bendrą didžiulį pasakojimą. Ir vis geba atrasti.
Atrodo, jau niekas negali nustebinti, niekas negali paveikti, mes jau gyvename šitoje temoje ketverius metus. Ir staiga vis tiek taip trenkia į paširdžius, taip perteikia tą ilgo nuovargio, grėsmės ir gyvenimo tokioje būsenoje jausmą, kad vėl esi paveiktas ir gauni kažką, ko net nesitikėjai.
Man atrodo, čia ir yra esmė – rasti būdų kalbėti apie kažką, kas tarsi jau nukalbėta. Paieškoti, kas dar nepasakyta. Arba paieškoti būdų ir formų, kaip pasakyti kitaip. Per labai kasdienes, mažas smulkmenas gali perteikti labai didžiulį jausmą.
Kartais temos vyksta čia ir dabar, bet turi būti ir asmeninis interesas. Dažnai autoriai turi savo sritis, kuriomis domisi, apie kurias galvoja, ir kažkuriuo metu viskas susijungia.
Būna tokių nuojautų, kad kažkas lyg tvyro ore. Neseniai parašiau tekstą apie informacijos perteklių. Ir daug žmonių sako: „Turėjau tą jausmą, bet net nežinojau, kaip jį įvardyti. Skaitau ir visiškai susitapatinu."
Svarbu būti labai atviram aplinkai. Kartais jauti, kad kažkokį dalyką reikėtų apkalbėti. Jis dar toks beformis, bet kažkas yra. Jeigu spėji tai padaryti laiku, žmonėms labai rezonuoja. Tu kažkokias patirtis, kažkokį beformį dalyką įdedi į tam tikrą pavidalą ir tai atliepia žmonių poreikį pokalbiui, diskusijai.
O kartais tiesiog būna atsitiktinumai. Nieko neplanavai, bet istorija nukrenta iš dangaus. Atsiranda žmogus, kažkas kažką pažįsta, kažkas kažką pasiūlo, atsiranda pašnekovas, tema, kažkas netikėto. Tiesiog atrodo, kad reikia apie tai pakalbėti. Ir paskui tai tampa didesniu pokalbiu, kurį pradėjai, nes tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
– Kiek čia svarbi paties žurnalisto asmenybė ir smalsumas?
– Aš negaliu už visus kalbėti, bet man asmeniškai darbas ir gyvenimas jau yra persipynę. Buvo laikas, kai nebegalėjau ramiai keliauti ar pro kažką ramiai praeiti – viskas aplink atrodė kaip galimybė dar vienai istorijai, visur mačiau potencialius herojus.
Nebegali ramiai atsipalaiduoti, viskas gali tapti dar viena fotografija, dar vienu filmu, dar viena tinklalaide. Turi nesibaigiantį sąrašą galvoje: apie ką galima, apie ką reikėtų, apie ką norėtum pakalbėti. Kartais tas temas nešiojiesi daugybę metų ir kažkada ištinka jų laikas.
Man reikėjo mokytis truputį atsipalaiduoti ir paleisti. Suprasti, kad nebūtinai viskas yra istorija, nebūtinai viską reikia dokumentuoti, fotografuoti, pasakoti ir rodyti. Galima kitiems palikti. O galima ir išvis nieko nedaryti – pasigrožėti, išklausyti, pasidomėti ir tiek.
– Kodėl lėta, atsakinga žurnalistika ne visiems? Atrodo, esame pavargę nuo skubėjimo, bet vis tiek renkamės greitai vartojamą turinį.
– Čia jau pasikeitę mūsų įpročiai. Atsirado socialinės medijos, scrollinimas. Pačios programėlės sukurtos taip, kad gali be galo naršyti, autoplay funkcija tau serviruoja viską be perstojo, tau nieko daryti nereikia, į tave tiesiog viskas teka, plaukia.
Be to mumis manipuliuojama, nes mūsų dėmesys yra prekė, svarbu kuo ilgiau mus išlaikyti prie ekranų. Mes tą lyg suprantame, bet kartais vis tiek sunkiai galime sukontroliuoti impulsą paimti telefoną kai išgirstame pranešimo signalą, kai yra galimybė, kad pamatysim ar sužinosim kažką naujo. Kalbant apie technologijas, socialines medijas, yra grėsmė išsivystyti priklausomybei. Vieni žmonės labiau linkę į jas, kiti mažiau.
Aišku, esame išvargę, perdegę. Norime pailsėti. Gana patogu šitaip užmušti laiką. Nereikia įdėti tiek pastangų, kiek skaitant ilgą tekstą.
Kitas dalykas – mums sunkiau sutelkti dėmesį. Mes taip įpratome per 3, 5, 15 sekundžių kažką gauti, kad atsisėsti ir skaityti tekstą 20-30 minučių, o gal net valandą gali būti labai sunku. Ypač jeigu skaityti reikia telefone arba kompiuteryje, kur nuolat šokinėja pranešimai, kur interneto naršyklėj laukia 27 langai, plaukia laiškai, kažkas paskambina, kažkas atsiunčią meme’ą.
Mes esame nuolat pertraukinėjami, susikaupti į kažką vieną yra labai sunku. Išlaikyti savo dėmesį jau tampa darbu. Tai reikalauja pastangų, savikontrolės.
Jeigu neturi susiformavusio įpročio skaityti knygas, ilgus tekstus (o dabar vis mažiau žmonių skaito, ypač jaunų, nes jie įpratę informaciją vartoti kitaip), turime tai, ką turime.
Dabartinis laikas labai greitas – daug veiklų, atsakomybių. Prašyti žmogaus valandos jo laiko yra gana drąsu, gal net įžūlu. Tai ką duodi tada tikrai turi būti vertinga. Gal su tinklalaidėmis paprasčiau – žmonės vairuoja, plauna indus, tvarkosi, bėga ir klausosi jų. Klausydamas gali daryti kažką kita, o skaitydamas jau nelabai.
Ir čia toks paradoksas. Kai 2017 metais pradėjome leisti podcastus, žmonės sakė: „Kas tai? Kur jų klausyti? Kas čia per formatas? Ar negalite išrašyti, aš norėčiau paskaityti, o ne klausyti?“
Tada pradėjome rašyti ilgus tekstus, o žmonės dabar sako: gal galite įgarsinti, nes mes jau nebeskaitome, norime klausyti, kai kažką darome. Mes taip optimizuojame savo laiką. Daug kas pasikeitė.
– Bet NARA vis tiek kuria ilgą, dėmesio reikalaujantį turinį. Kodėl jums patiems jo reikia?
– Mums patiems to reikia kaip žurnalistams, nes tai yra mūsų būdas suprasti, aiškintis, žinoti ir funkcionuoti šitoje visuomenėje. Mūsų egzistavimas visą laiką toks ant ribos ir visą laiką neaišku, kiek dar tęsime tai, ką darome. Ir dėl finansinių aplinkybių, ir dėl žmogiškų resursų, dėl savo jėgų, sveikatos. Turbūt visi aplinkui arba perdegę jau ne vieną kartą, arba ant perdegimo ribos, nes tai tikrai labai sunkus darbas tiek emociškai, tiek ir fiziškai.
Per save turi daugybę informacijos perleisti, suprasti, paaiškinti, parašyti, įskaityti. Ir abejonės vis neduoda ramybės: „Ką mes čia darome, kam? Gal tai niekam nebereikalinga? Gal niekas net nepastebėtų, jeigu mūsų nebūtų?“
Ir greičiausiai taip ir būtų. Žmonės atrastų ką nors kita, nes nuolat randasi naujų dalykų. Tai greičiausiai mums patiems to reikia kaip būdo būti. Kaip būdo neišprotėti tam tikra prasme. Dirbdamas gali suprasti, turi kažkokią kontrolę savo rankose. Nesi tik pasyvus vartotojas, bet aktyviai veiki ir kuri.
Tų būdų būti, aišku, yra daugybė. Vieni gelbsti žmones fiziškai, kiti rūpinasi psichikos sveikata ar dar kažkuo. Mūsų būdas yra toks.
Galiausiai nebūtinai aktualu, ar istorija pasiekia, pasklinda, ar yra labai žiūrima, klausoma, skaitoma. Lieka dokumentas ateičiai, užfiksavimas. Kartais net iš šio momento sunku pamatyti viską, bet svarbu užfiksuoti. Ateityje tai tampa dokumentu, kuris iš laiko perspektyvos parodo, kas ir kaip buvo, kas ir kodėl buvo ir kur mus tai atvedė.
Kartais seniau papasakotos istorijos aktualizuojasi iš naujo. Jos primena kažką svarbaus, kas pasimiršta proceso eigoje. Svarbus tas dokumentavimo, archyvo kaupimo klausimas – kas su mumis vyksta.
– Viena didžiausių problemų išlieka finansavimas. Kodėl NARA priešinasi mokamam turiniui?
– Jeigu žiniasklaida atlieka ir edukacinį vaidmenį, kuria diskurso, diskusijos erdvę, tai visos prenumeratos apriboja. Tada tai tampa pasiekiama tik tiems, kurie gali sau tai leisti.
Atskirtis didėja. Mums žiniasklaidos istorijos, publikacijos yra vieta susitikti skirtingiems žmonėms, pakalbėti, padiskutuoti, todėl mes iš visų išgalių priešinamės tam, kad dalis publikacijų būtų pasiekiama tik mokantiems žmonėms. Ypač kalbant socialinėmis, atskirties temomis.
Bet tuo pačiu sprendžiame amžiną klausimą, kaip didinti žmonių sąmoningumą, kad už darbą reikia mokėti? Kaip pakeisti „galiu gauti nemokamai“ į „galiu ir susimokėti“? Ne dėl to, kad gaunu kažką išskirtinio, bet dėl to, kad apskritai tai gaunu, kad galėčiau ir toliau gauti ateityje.
Tai sunku, tuo labiau, kad dabar viskas prenumeruojama – nuo kompiuterinės įrangos iki dantų šepetuko. Turime veikti ir rasti vietos visame tame prenumeratų sraute. Ir tikėtis, kad žmonės savanoriškai prenumeruos dėl to, kad jiems patinka ir svarbu tai, ką darome. Žinoma, galėtume pasiūlyti kažką išskirtinio, bet norime, kad prenumeruotų būtent dėl publikacijų, o ne dėl išskirtinių dovanų ar privilegijų, nes tuomet išskirtinumo kūrimas tampa antru darbu už tą pačią kainą ir atitraukia dėmesį bei resursus nuo pagrindinės veiklos. Mes tiesiog norime pasakoti tas istorijas, kurias svarbu papasakoti. O ne kurti kažką papildomai tik tam, kad uždirbtume pinigų.
– Kalbant plačiau apie žiniasklaidą – kokią didžiausią problemą matai šiandien?
– Išgyvename pasitikėjimo krizę. Jeigu žiniasklaida anksčiau galėjo būti kažkas, kuo tu pasitiki, dabar pasitikėjimo klausimas yra ant ribos. Bet kas gali būti fake news, bet kas gali būti propaganda, bet kas, kas tau nepatinka, gali būti melas. Nebeturime tarsi vieno pagrindo, ant kurio visi stovėtume. Ir tai yra labai sunku. Ką mums su tuo daryti, kad ta krizė ne gilėtų, kad gebėtume iš jos išlipti? Turbūt vienas iš darbų yra grįžimas prie esmės. Prie to, ką žurnalistika turi daryti. Ne generuoti pelną, ne būti varomąja verslo jėga, bet įžvelgti visuomenės interesą – kas iš tikrųjų yra svarbu.
Kalbant apie Lietuvą, man atrodo, žiniasklaida labai prisidėjo ir turi prisiimti atsakomybę ir už pačią poliarizaciją, apie kurią dabar visi labai kalbame. Kodėl tai atsitiko, kodėl visuomenė tokia poliarizuota, kokios yra priežastys? Bet apie tai kalbėdamas ne vienas žurnalistas, ne viena žiniasklaidos priemonė didina tą poliarizaciją, pasirinkdami tam tikrą kalbėjimo būdą – nepagarbų, įžeidų, žeminantį.
Tada mes tik bloginame situaciją. Vietoj to, kad stabtelėtume ir pagalvotume: „Palauk, kur čia esmė iš tikrųjų yra? Kas čia nutiko? Ką mums dabar daryti, kaip inicijuotį pokytį?“
Pirmiausia turėtume bandyti analizuoti save.
– O kaip šitame kontekste matai dirbtinį intelektą? Ar jis gali dar labiau sustiprinti kokybiškos, autorinės žurnalistikos poreikį?
– Tai labai plati ir sudėtinga tema. Bet bent man pačiai yra tas jausmas, kad visgi labai svarbu išlaikyti savo gebėjimą skaityti, rašyti ir kritinį mąstymą. Nes ką mes matome su dirbtiniu intelektu – jeigu juo remiesi norėdamas kažką pasiaiškinti, pasidomėti, ten bus daug netikslumų, vadinamųjų haliucinacijų ir tiesiog realybės neatitinkančių faktų.
Todėl labai svarbu išlaikyti kritinį mąstymą, nepasiduoti lengvumo iliuzijai. Visgi esmė yra gebėjimas sunkiai dirbti, skaityti ir rašyti pačiam.
Jeigu norime išlaikyti savo savitumą ir unikalumą kaip žmonės, asmenybės, labai svarbu gebėti reikšti savo mintis, pačiam padaryti išvadas, pačiam išmąstyti atsakymus, sugalvoti idėjas. Nes kitaip tiesiog viskas taps viena bendra koše, kurioje nebeaišku, kur kieno pradžia, kur vienas žmogus baigiasi, kur kitas prasideda.
Bent mums patiems atrodo, kad kaip autoriams, kaip žurnalistams, dirbantiems tame lauke, ypatingai svarbu išlaikyti kritinį mąstymą ir atsakomybę prieš auditoriją, kad tai, ką mes darome, yra tikra, sukurta mūsų pačių, o ne sugeneruota dirbtinio intelekto.
Komandoje apie tai daug diskutuojame. Galėtume pasilengvinti gyvenimą. Pavyzdžiui, įgarsinti tekstus ne patys sėdėdami prie mikrofono, o pasitelkti dirbtinį intelektą.
Bet nusprendžiame, kad mums svarbiau gyvas, tikras autoriaus, skaitančio savo tekstą, balsas. Kad žmogus klausydamas girdėtų gyvo žmogaus balsą.
Neseniai skridau lėktuvu ir prieš skrydį lietuviškai buvo leidžiamos saugumo instrukcijos. Iš to, kaip neteisingai sukirčiavo kelis labai paprastus žodžius, buvo aišku, kad balsas sugeneruotas, ne tikras. Ir tada pagalvojau: „Negi taip sunku įrašyti šitą tekstą? Ar mūsų kartelė tokia žema? Ar niekas neklauso to teksto ir niekam nekilo mintis, kad jeigu jau dirbtinis intelektas įrašo, tai gal bent jau galėtų įrašyti teisingai?“
Kita vertus, neseniai turėjau labai įdomią patirtį. Viena daina man labai patiko, pamačiau ją kažkokiame vaizdo įraše, stipriai palietė, sujaudino. Ir tik vėliau pamačiau mažutį užrašą, kad ji sukurta dirbtinio intelekto.
Pirmą kartą pajutau, kad DI kurta muzika gali turėti tokį poveikį. Kad gali būti taip gerai. Bet gerai gali būti tik tuo atveju, jeigu DI naudojamas kaip įrankis, kuriuo žmogus labai tikslingai padaro kažką, ko galbūt pats negali įgyvendinti. Tačiau idėja jo, jis pats parašė tekstą, garsą, jam galbūt reikėjo tik sugeneruoti atlikimą ar vaizdą. Tada tai yra eksperimentas ir kūryba, įgalinanti padaryti daugiau.
Bet tokių pavyzdžių aš labai mažai matau. Dažniau, naudojant DI, yra toks požiūris: „Ai, bus gerai ir taip.“
Ir man liūdna, kad mes tuo pasitenkiname. Norime skanaus maisto – einame į restoraną. Norime įdomių patirčių – keliaujame. Bet kasdienybėje – „ai, nesvarbu“. Bet juk esmė mažuose dalykuose, iš jų susideda visuma.
Juk kai žmogus padaro klaidą, ta klaida gali būti miela. Man tai yra gyva, tikra. Pavyzdžiui, man patinka žemaičiuojantys žmonės, netaisyklingai kažką pasakantys.
Bet jeigu tai tiesiog „mašinos“ klaida ir mes ją praleidžiame, klausome, priimame vien dėl to, kad taip pigiau ir greičiau, tada atrodo, kad iš vieni kitų daugiau reikalaujame negu iš „mašinos“. Turėtų būti priešingai. Vieni kitiems turėtume būti atlaidesni. O iš „mašinų“ reikalauti darbą atlikti be klaidų.
