Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 16, 19:00

Neįgaliųjų šeimoje gimusi Nijolė: apie vaikystėje patirtas patyčias, vyro paieškas ir dabartinę laimę

28 metus kirpėja dirbanti kaunietė Nijolė Baranauskienė-Kryvosheia savo klientes išleidžia ne tik išgražinusi, bet ir padovanojusi stiprią pozityvumo, kurio jai netrūksta, dozę. Moteris teigia, kad šiandien pildosi jos visos svajonės, nors kelias iki laimės buvo labai duobėtas: vaikystė neįgalių tėvų šeimoje, aplinkinių patyčios ir atstūmimas, vyro priklausomybė ir skyrybos.
Nijolė su dabartiniu vyru
Nijolė su dabartiniu vyru / Asmeninio albumo nuotr.

Vaikystėje rūpinosi nevaikiškais reikalais

Kaip pasakoja pati Nijolė, jos mama gimė sveika, tačiau vaikystėje susirgo poliomielitu. Ši liga ją beveik paralyžiavo – moteris galėjo šiek tiek judėti tik po namus. Todėl rūpintis buities reikalais tekdavo Nijolei. Nuo mažens ji eidavo į parduotuvę ir pirkdavo ne tik pieną ar sūrį, bet mokėsi, kaip išsirinkti mėsą, kur „pagal blatą“ rasti kavos ar majonezo. Tėvas judėjimo negalios neturėjo, bet buvo kurčnebylys, todėl mažai galėjo pagelbėti savo dukrai, o kai Nijolei buvo 15 metų, mirė. Beje, vyras taip pat gimė sveikas – klausą jam atėmė meningitas.

„Buvau tarsi stebuklas – visiems buvo be galo smagu, kad gimiau sveika. Kai mano mama svajojo apie mane, ji norėjo, kad gimtų dukra, garbanota ir šviesiaplaukė. Tokia aš ir buvau. Ir labai anksti tapau savo tėvų vedle. Vis dėlto, mano abu tėvai, nors buvo jau vyresnio amžiaus, bet labai padorūs, aukštos moralės ir darbštūs – nepaisant negalios, jie abu dirbo.

Tėvas labai mylėjo mamą ir be galo mylėjo mane, todėl vėliau gyvenime niekada negalėjau priimti fakto, kad vyras gali negerbti moters. O mama buvo tikras šeimos šviesulys, ji buvo viduje labai stipri, šviesių minčių, labai skatino mane mokytis, vis sakydavo, kad nemokytam žmogui sunkiau gyventi. Norėjo, kad aš šokčiau ir iš tiesų mokykloje mane atrinko kaip gabią mergaitę pramoginiams šokiams. Kadangi tėvai negalėdavo manęs vežioti į treniruotes, mane globojo mano šokių partnerio mama. Ir kitur, kur reikėdavo, visada paveždavo mamos draugai. Tėvai nebuvo užsidarę nuo pasaulio, jie aktyviai bendravo su žmonėmis“, – vaikystę prisiminė pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotr./Nijolė
Asmeninio albumo nuotr./Nijolė

Neįgalūs žmonės tais laikais nebuvo įprastas reiškinys. Sovietmečiu neįgalumas buvo paženklintas stigma, kurią teko patirti ir neįgaliųjų šeimoje augančiai mergaitei.

„Vaikystėje dėl tėvų sulaukdavau patyčių. Kelių bendraklasių mamos netgi neleido dukroms su manimi bendrauti. Tačiau aš kažkodėl tokio atstūmimo nesureikšmindavau. Niekada nejaučiau nuoskaudos, kad mano tėvai turi negalią, kad mes neturime automobilio ir pinigų pramogoms. Man tai atrodė savaime suprantama. Ir niekada nesikrimsdavau, kad mano vaikystė kitokia nei draugių.

Kadangi mama buvo siuvėja, namuose turėdavau padėti jai vartyti kelnes, kad ji padarytų daugiau darbo ir uždirbtų daugiau pinigų. Mano dienotvarkė atrodydavo taip: grįžusi iš mokyklos, greitai pavalgau, jeigu reikia, lekiu į parduotuvę, tuomet padedu mamai su kelnėmis, po to bėgu į šokių treniruotę, grįžusi darau pamokas, tvarkau kambarius ir jau laikas miegoti.

Praktiškai visos mano dienos buvo vienodos. Į lauką galėdavau išeiti tik tada, kai atlikdavau visus darbus. Atsibosdavo tos kelnės, tačiau niekada nebumbėjau, kad daugiau to nedarysiu. Žinojau, kad reikia, ir daugiau klausimų nekildavo. Mamos žodis man buvo šventas. Ji buvo geriausia mano draugė, nors pakankamai griežta ir su charakteriu. Tačiau mama užgrūdino mane ir paruošė gyvenimui“, – pasakojo moteris.

Asmeninio albumo nuotr./Nijolė darbe
Asmeninio albumo nuotr./Nijolė darbe

Kaip tapo kirpėja

Nors Nijolė, skatinama mamos, ketino siekti aukštojo mokslo, jos profesinis gyvenimas netikėtai pakrypo visai kita linkme. 12-oje klasėje ji susidomėjo vienos privačios mokyklos, ruošiančios grožio specialistus, skelbimu.

„Pamaniau, kad būtų smagu išmokti savarankiškai pasidažyti, gražiai susišukuoti plaukus. Beje, per pamokas, kai tik turėdavau galimybę, piešdavau savo mokytojas – jų šukuosenas, apykakles, man labai patikdavo. Bet kad būsiu kirpėja, apie tai tuo metu negalvojau. Mokslai buvo mokami, o aš tiek pinigų neturėjau. Tačiau visada buvau kovotoja, tad nuėjau pasikalbėti ir paprašyti leidimo susimokėti dalimis. Viskas baigėsi tuo, kad už tą pradinį įnašą aš ir baigiau visus mokslus, iš manęs mokyklos vadovė pinigų daugiau neėmė.

Tačiau aš vis tiek paraleliai dirbau – iš pradžių ploviau tualetus Kauno klinikose, vėliau įsidarbinau radijo gamykloje, kad galėčiau susimokėti dėstytojams už privačias pamokas, nes norėjau išmokti dirbti gerai. Besimokydama taip „užsikabinau“, kad pasakiau mamai, jog po mokyklos niekur nenoriu stoti, noriu būti kirpėja. Mama leido – nusprendė, kad su šia profesija taip pat neprapulsiu. Taip ir dirbu kirpėja 28 metus, nepaleisdama žirklių ir gražindama visus, kas tik juda“, – juokėsi pašnekovė.

Dar dvi santuokos: nesėkminga ir sėkminga

Darbas Nijolei sekėsi. Ji greitai susirinko klientūrą, 26 metų jau pirmą kartą išvažiavo į Berlyną mokytis, taupydavo pinigus, kad galėtų kelti kvalifikaciją, tačiau jai visada svarbesnė vertybė buvo šeima. Todėl gana anksti ji ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų. Deja, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai šeimą aplankė priklausomybė.

„Po 12 bendro gyvenimo metų teko išsiskirti. Tai buvo sunkus sprendimas, norėjau padėti vyrui, bijojau paskubėti, padaryti klaidą, todėl kreipiausi pagalbos ir patarimų į specialistus, kaip man elgtis. Svarsčiau, ar nesu pati kalta, gal esu bloga žmona, pati išprovokuoju, dėl manęs vyras geria. Vis dėlto ir prisitaikyti prie tokios situacijos negalėjau.

Gyvendama su priklausomu žmogumi supranti, kad tu negyveni. Kažkuria prasme tu ritiesi žemyn ir tai veda į pražūtį. Žmogus šalia tavęs yra neblaivaus proto, todėl tiesiog nėra, apie ką su juo kalbėti. Jis tave paveda, nuvilia, ką sutari, tas neįvyksta, prasideda nuostoliai, skolos, nelaimės. Po skyrybų dužo viskas, apie ką aš svajojau, viskas, kas man tilpo į šeimos sąvoką. Tačiau išsiskyriau tik tuomet, kai jaučiausi padariusi viską, kas nuo manęs priklauso, todėl nesigraužiau dėl sprendimo“, – atviravo Nijolė.

Asmeninio albumo nuotr./Nijolė su sūnumis
Asmeninio albumo nuotr./Nijolė su sūnumis

Po skyrybų ji nesakė sau, kad dabar gyvens viena. Ji aiškiai suvokė, kad nori šeimos, todėl ieškojo širdies draugo. Deja, antri santykiai, kurie taip pat tęsėsi apie 10 metų, taip pat nepavyko. Nors Nijolė antrą kartą ištekėjo, bet sutuoktiniai niekada negyveno kartu. Mat antrasis vyras negalėjo priimti žmonos aplinkos – jos neįgalios mamos, vaikų, gyvūnų... Po daugybės konfliktų ir susitaikymų santykius vėl teko nutraukti.

„Dažnai girdėdavau moteris sakant – kam reikalingas tas vyras, kuris tik gulėtų ant sofos. O aš vis galvodavau, kodėl jis turėtų ant tos sofos gulėti. Niekada sau nepasakiau, kad man nereikia vyro, visada norėjau turėti artimą žmogų širdyje. Tačiau labai gerai žinojau, kokio vyro noriu. Ir pagaliau jį sutikau. Susipažinome internete – jis man parašė rimtą laišką, net nesitikėjau tokio. Jis buvo atkaklus, bet labai mandagus, kantrus ir atitiko visus mano lūkesčius.

Mes labai greitai susitikome ir realiai neišsiskyrėme nė vienai dienai. Jis įkrito į mano gyvenimą kaip trūkstama puzlė ir nekilo jokių klausimų. Kai prieš pusantrų metų susituokėme, po trijų mėnesių išėjo mama. Toks jausmas, kad ji nurimo dėl manęs – vaikai užaugo, atsirado vyras, todėl dabar ji gali ramiai mane palikti“, – svarstė pašnekovė.

Kadangi Nijolė aktyviai ieškojo vyro pažinčių svetainėse, ji susidūrė su pačiais įvairiausiais variantais: ką tik išsiskyrusiais ir dar turinčiais daug baimių, slepiančiais save po įvairiomis kaukėmis, neretai antrosios pusės ieškančiais kaip tabletės po nepasisekusių santykių. Todėl, jos teigimu, moteriai būtina turėti aiškius kriterijus, kokio vyro ji ieško.

„Taip pat būtina suvokti, kas tu pati esi ir kaip tu pati esi tame santykyje. Aš tikrai nepatarčiau moteriai pradėti santykių nuo svarstymų, ką tas vyras man duos. Mano kriterijus buvo: o ką aš galiu tam vyrui duoti, ar esu pasiruošusi būti tame santykyje. Mano dabartinis vyras, ukrainietis, priėmė viską, kam aš buvau pasiruošusi.

Asmeninio albumo nuotr./Nijolė su vyru
Asmeninio albumo nuotr./Nijolė su vyru

Man labai svarbu, kad jis gerbia visas moteris, ne tik mane, gerbia vaikus, gerbia gyvūnus, jis gerbia aplink save esantį pasaulį. Jam labai svarbu, kad jo moteris būtų laiminga, nes tuomet namuose visada bus darna. Vadina mane savo saulute. Nors esu gana aštraus charakterio, bet su juo nenoriu pyktis, aš labai gerbiu ir vertinu, ką turiu“, – tikino moteris.

Skina gyvenimo vaisius

Šiandien Nijolė sako esanti be galo dėkinga gyvenimui, Dievui, likimui, už viską, kas buvo, nes dabar matanti, kad visos atsiųstos bėdos leido joje pasireikšti tokioms savybėms, kurių net nemanė turinti.

Nuo vaikystės pradėjusi šokti, šio pomėgio ji nemetė visą gyvenimą. Šiandien kartu su ja šoka vienas iš sūnų. Kitas kartu su ja kerpa, mokydamasis iš mamos šio amato.

„Augindama vaikus, labai norėjau, kad jie taptų padoriais žmonėmis ir turėtų profesijas. Vaikystėje su jais keliaudavome, daug kalbėdavomės, diskutuodavome. Norėjau su jais turėti ryšį net ir tada, kai jie užaugs. Panašu, kad mano svajonės išsipildė. Apskritai gyvenime sutikau daug gerų žmonių, kurie palaikydavo ir padėdavo, todėl visada sakau moterims nebijoti, jeigu gyvenimas nesiklosto. Atsiranda pagalbos, atsiranda žmonių, kurie turi atjautos.

Šiandien pildosi visos mano svajonės – tai metas, kai bręsta mano gyvenimo kelio vaisiai. Kadangi jie džiugina, suprantu, kad supranti, kad, matyt, nebuvo prasti mano pasirinkimai. Šiuo metu man 48-eri, bet man atrodo, kad mano tikrasis gyvenimas tik prasideda“, – apibendrino pašnekovė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką