Nerijus neturi abiejų plaštakų, tačiau taiso kompiuterius, važinėja dviračiu ir moka vairuoti

Kaip juokauja pats jaunas vyras, jis vietoj dešimt pirštų turi du, tačiau gyvenimo dramos iš to nedaro. Vienintelis dalykas, kuris jam nepavyksta, – užsirišti batų raištelių, bet šiais laikais tai ne problema. Visose kitose srityse jis sugeba savimi pasirūpinti pats, o duonai užsidirba taip pat rankomis – taisydamas kompiuterius.
Nerijus
Nerijus / Asmeninio archyvo nuotr.

Priežasties išsiaiškinti nepavyko

„Toks jau gimiau. Kodėl taip nutiko, gydytojai negalėjo atsakyti. Kaip visada, čia daug klausimų ir mažai atsakymų. Tačiau kiek save atsimenu, viską stengdavausi daryti pats. Tėvai paduodavo daiktą ar suformuluodavo užduotį ir žiūrėdavo, kaip man sekasi susitvarkyti, pavyzdžiui, užsimauti kojinę. Jie patys būdavo nustebę, kad kažkaip išsisukdavau iš padėties.

Jiems buvo sunku parodyti, kaip aš galėčiau tai padaryti, nes jie turi 10 pirštų, o ne du, kaip aš, todėl sugalvoti sprendimą reikėdavo man pačiam. Kita vertus, tėvai neturėjo kitos išeities – arba turėjo patys nuolat prie manęs būti, arba išmokyti mane savimi pasirūpinti pačiam“, – pasakojo Nerijus.

Tėvai paduodavo daiktą ir žiūrėdavo, kaip man sekasi susitvarkyti.

Jo ankstyvos vaikystės laikais priemonių, padedančių neįgaliems žmonės gyventi kasdienybėje, mūsų šalyje dar nebuvo, taigi jam teko visko išmokti naudojantis įprastai buities daiktais – net ir valgyti su įprastu šaukštu.

Ortopedinė ranka neprigijo

„Kai man buvo 13 ar 14 metų, man buvo pasiūlyta išbandyti ortopedinę ranką. Tačiau ištvėriau vos savaitę. Supratau, kad nesijaučiu su ja komfortiškai – tokiu žmogumi, kokiu norėčiau būti. Galiausiai įkišau tą ranką į sekciją ir tiek. Mat buvo padaryta tik viena ranka, kita liko laisva, o aš jau buvau įpratęs viską daryti su dviem rankomis. Reikėjo visiškai iš naujo persimokyti, o tiek kantrybės neturėjau.

Galbūt dabar tie protezai tobulesni, turi judesio daviklius, o tuomet tai buvo labai paprastas, primityvus protezas su beveik nejudančiais pirštais. Kita vertus, man iki šiol nereikia jokių protezų. Nemoku tik batų užsirišti, bet šiais laikais tai ne problema. Galima rasti batų be raištelių, yra specialūs guminukai, kurie užsideda vietoj raištelių.

O dėl viso kito – jei kažko nemoku, bandau sugalvoti, kaip tai galima padaryti. Žmona vis siūlosi man padėti, moko mane prašyti kitų pagalbos, bet man norisi viską daryti pačiam. Prašau tik kraštutiniu atveju arba kai veiksmą reikia padaryti greičiau. Mat pats užtrunku dvigubai ilgiau“, – tikino pašnekovas.

Asmeninio archyvo nuotr./Nerijus
Asmeninio archyvo nuotr./Nerijus

Išmoko ir rašyti, ir spausdinti kompiuteriu

Savo mokslus Nerijus pradėjo specialioje internatinėje mokykloje, 200 km atstumu nuo tėvų, tačiau ten, kaip pats prisipažino, jautėsi taip blogai, kad paprašė tėvų jį pasiimti ir leisti į paprastą mokyklą. Pasirinkta nauja mokykla buvo pats geriausias sprendimas. Čia jis jautėsi puikiai – dėl savo negalios nepatyrė jokių patyčių, atvirkščiai, draugai stengdavosi padėti.

Šioje mokykloje jis išmoko rašyti su savo dviejų „pirštų“ pagalba. Iš pradžių rašėsi lėčiau, tačiau vėliau spėdavo ir diktantus rašyti.

„Kaip tik atsirado mokykloje kompiuteris ir turėjau galimybę prie jo prieiti, rašyti pradėjau viena ranka spaudyti klavišus. Atrodė visai patogu, bet rašėsi lėtokai, kol vieną dieną istorijos mokytoja patarė dalinti klaviatūrą per pusę ir mėginti spausdinti dviem rankomis. Kokia savaitę laiko man niekaip nesigaudavo, nes viena ar kita ranka nuslysdavo į kitą pusę.

Bet vėliau įpratau ir dabar ne tik greitai spausdinu, bet ir klaviatūrą atmintinai žinau, kur kokia raidė yra. Šiuo metu jau yra ir balsu valdomų programų, bet man labiau patiko pačiam išmokti. Atrodo, kuo man sunkiau, tuo smagiau“, – pasakojo Nerijus.

Viskas prasidėjo nuo savo kompiuterio

Baigęs mokyklą, jis įstojo į transporto priemonių inžineriją, bet greitai pajuto, kad tai nėra jo sritis, ir perstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, į vadybos specialybę. Pasimokęs dvejus metus, vėl metė, nusprendęs, kad specialybė jo nedomina.

„Pradėjęs mokslus, 2010 m. įsigijau savo pirmą kompiuterį. Tyrinėdamas jį buvau visiškai išardęs ir surinkęs iš naujo, išmokau perrašyti operacinę sistemą. Kokius trejus–ketverius metus aš jį vargšą visaip kamavau, kol jis visiškai sugedo. Tačiau taip įgijau patirties ir supratau, kad būtent tai man labai patinka daryti.

Prieš ketverius metus pasijaučiau pakankamai profesionalus, kad galėčiau taisyti kompiuterius ir kitiems. Trejus metus tai dariau namuose, o šiemet persikėliau į biurą. Turiu savo internetinį tinklalapį. Lituoju, keičiu detales, ieškau naujų detalių, tvarkau programinę įrangą“, – visa tai skambėtų kaip niekuo neišsiskiriantis pasakojimas, jei nežinotume, kad jaunas vyras neturi plaštakų.

Jam yra iššūkis netgi atidaryti kompiuterio korpusą, tačiau pašnekovas tikina išmokęs jausti daiktų pusiausvyrą, todėl gali su šiuo darbu susitvarkyti ir vienas.

Asmeninio archyvo nuotr./Nerijus
Asmeninio archyvo nuotr./Nerijus

Svajoja vairuoti

Nerijus tikina, kad jo neįgalumas niekada negali tapti kliūtimi daryti tai, ką daro normalias galūnes turintys žmonės.

„Pagalbos parašau tik tada, kai reikia kažką greitai padaryti, nes pats viską darau dvigubai ilgiau. Tiesiog viskas ateina per praktiką, o praktikos aš niekada neatsisakau, nes ji man lengvina gyvenimą. Kartais žmonės klausia, kodėl aš darau vieną ar kitą dalyką, kuris šiuo metu man visiškai nereikalingas.

Tačiau aš žinau, kad ateityje dabar gautus įgūdžius galbūt panaudosiu kitur. Aišku, iš pradžių būna visko. Pavyzdžiui, aš važinėju dviračiu – gal šiek tiek rizikinga, bet negi atsisakysi? Tačiau pirmais metais, kai pradėjau mokytis, turėjau daug randų. Lygiai taip pat išmokau ir riedlente važinėti“, – dalinosi pašnekovas.

Apribojimų jis sulaukia nebent tik iš šalies.

„Labai mėgstu kompiuterinius žaidimus su vairu, norėjau dalyvauti tikrame ralyje, bet kai prieš 10–15 metų pradėjau domėtis galimybe gauti vairuotojo pažymėjimą, pasirodė, kad pagal nuostatas ant vienos rankos turiu turėti bent tris pirštus. Vėliau susipažinau su žmogumi, kuris vairuoja su negalia ir dirba instruktoriumi.

Jis mane pratestavo ir pasakė, kad man reikia ant vairo tik specialaus įrenginio, kad galėčiau į jį įkišti savo rankas, nes važiuodamas per duobes neišlaikau vairo. Tik parduotuvėje įrenginys kainuoja apie 500 eurų, o aš kol kas iš savo veiklos uždirbu tik duonai. Todėl ieškau, kas man ją pagamintų pigiau. Juolab kad ir vairuotojo pažymėjimas man kainuos apie 400 eurų. Tačiau žiūriu į ateitį optimistiškai“, – teigė pašnekovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius