Pats Modestas į tokius apibūdinimus sako žiūrintis santūriai. „Nežinau, kiek čia istorinis tas įvykis, bet smagu, kad žmonės atkreipė dėmesį“, – juokiasi jis.
Pasak vyriškio, jam svarbiau ne išskirtinumo etiketė, o tai, ką ši istorija gali reikšti kitiems – ypač žmonėms, kurie susiduria su sunkia negalia.
Sujungė dirbtinį intelektą ir psichologiją
Gegužės 25-ąją Vilniaus universitete Modestas apgynė disertaciją sudėtingai skambančiu pavadinimu: „Konvoliucinių neuroninių tinklų architektūrų ir mokymo gerinimas: emocijų atpažinimo vaizduose atvejis“.
Kaip portalui 15min paaiškino pats mokslininkas, šio darbo esmė – kaip dirbtinis intelektas gali geriau suprasti, kokias emocijas žmonėms sukelia vaizdai, pavyzdžiui, nuotraukos, scenos ar meno kūriniai. Tai nėra paprasta užduotis – kompiuteriai gana gerai atpažįsta, kas yra vaizde, tačiau daug sunkiau jiems „perprasti“, kaip tas vaizdas veikia žmogaus jausmus.
Tas pats objektas, priklausomai nuo spalvų, šviesos ar konteksto, gali sukelti visai skirtingas emocijas, todėl emocijų atpažinimas iš vaizdų išlieka labai sudėtinga ir subjektyvi sritis.
Modestas savo darbe pasiūlė patobulintą sprendimą, kuris leidžia dirbtiniam intelektui žvelgti ne tik į tai, kas pavaizduota, bet ir į bendrą vaizdo „nuotaiką“ – spalvas, tekstūras ir vizualinį stilių. Be to, jis patobulino ir patį mokymo procesą taip, kad sistema geriau išmoktų atskirti skirtingas emocijas ir mažiau jas painiotų tarpusavyje. Dėl šių patobulinimų modelis tampa tikslesnis ir nuoseklesnis.
Pasak pašnekovo, šio darbo prasmė yra gana plati. Tokie sprendimai gali būti naudingi, pavyzdžiui, analizuojant žmonių emocinę būseną socialiniuose tinkluose, kuriant mokymosi sistemas, kurios prisitaiko prie mokinių nuotaikos, ar vertinant meno kūrinių poveikį.
Sunkiausia buvo neprarasti motyvacijos
Kaip pasakoja Modestas, informatika jį gyvenime lydi nuo pat vaikystės. Vyras pamena, kad kompiuteriu naudotis pradėjo būdamas 7-erių. Tas susidomėjimas niekur nedingo ir vėliau: po mokyklos sekė studijos Vilniaus universitete, kur jis baigė informacinių technologijų bakalauro ir kompiuterinio modeliavimo magistro studijas.
Minėta disertacijos tema, kaip pasakoja Modestas, taip pat neatsirado atsitiktinai. Idėją jam pasiūlė darbo vadovas prof. habil. dr. Gintautas Dzemyda, ji natūraliai siejosi su tuo, kas jį domino labiausiai – vaizdų analize ir dirbtinio intelekto galimybėmis. Visgi, nepaisant didžiulio susidomėjimo, 4-eri studijų metai lengvi nebuvo.
„Galbūt sudėtingiausia buvo išlaikyti motyvaciją, nes tas laikotarpis pakankamai ilgas, – atvirai sako jis, tačiau mintis mesti studijas jam niekada nekilo. – Turėjau nusistatymą, kad jei jau pradėjau, reikia ir užbaigti. Nenorėjau visko palikti, kai jau įdėta tiek laiko.“
Nors universitetas siūlė gynimą rengti nuotoliniu būdu, Modestas pasirinko kitą kelią – atvykti gyvai. Tai jam buvo sąmoningas sprendimas. „Norėjau pasinaudoti proga susitikti su žmonėmis, su kuriais visus tuos metus bendravome tik nuotoliu“, – sako jis. Ir priduria paprastai: „Visgi gynimas vyksta tik vieną kartą.“
Šiandien, po sėkmingo gynimo, Modestas lieka dirbti universitete, tačiau savo istoriją vertina be didelių emocijų. „Galbūt žmonės su negalia nežino, kad studijuoti kai kurias programas galima ir nuotoliniu būdu. Esu pavyzdys, kad galima užbaigti studijas ir tokiomis sąlygomis“, – šypteli pašnekovas.
Savęs išskirtiniu nelaiko
Pasak Modesto, sunkia judėjimo negalia jo kasdienybė paženklinta nuo pat gimimo. „Man ilgai buvo ieškoma diagnozės, kas čia yra. Galiausiai gydytojai nustatė retą genetinę ligą“, – pasakoja jis. Nors pats apie tai kalba gana ramiai, vyras neslepia – tai būklė, kuri stipriai veikia jo kasdienį savarankiškumą.
Didžiąją laiko dalį Modestas praleidžia gulėdamas, juda elektriniu vežimėliu, o daug kas, kas kitiems atrodo savaime suprantama, jam reikalauja papildomos pagalbos. Bėgant metams, vyro sveikatos būklė negėrėja, reikia nuolat naudotis reabilitacinėmis procedūromis.
„Nuo kokių penkerių vis važiuodavau į sanatoriją Palangoje. Būdavo visokių procedūrų, daug laiko ten praleisdavau. Man patikdavo – juk dar šalia jūra, saulė... Dabar į reabilitaciją šiek tiek rečiau važiuoju“, – sako mokslininkas.
Modestas gimė ir augo Plungėje, ten baigė pagrindinę mokyklą. Visgi atėjus laikui tęsti mokslus 11 ir 12 klasėse, šeimai teko priimti svarbų sprendimą. Tuo metu galimybių mokytis toliau gimtajame mieste nebeliko, todėl reikėjo kraustytis į sostinę.
Nors dėl sveikatos būklės pašnekovui mokymosi sąlygos buvo kitokios nei daugumai bendraamžių, Modestas sako niekada nesijautęs atskirtas nuo mokyklos bendruomenės. Mokytojai stengėsi sudaryti sąlygas dalyvauti ugdymo procese, o klasės draugai jį priėmė šiltai.
„Mano atžvilgiu mokiniai buvo draugiški, tolerantiški. Kiek galėdavau, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, šventėse, – pasakoja jis. – Ir jie mane priimdavo lengvai, ir aš pats nebuvau užsisklendęs.“
Kalbėdamas apie save dabar, Modestas vengia išskirtinumo akcentų. „Kažkada buvo kilusi mintis, kad gal esu kažkuo ypatingas. Bet gana greitai supratau, kad esu toks pats kaip visi kiti žmonės. Tiesiog mano galimybės yra šiek tiek labiau apribotos“, – sako jis.
Būtent toks požiūris Modestą lydi, regis, visur – tiek kalbant apie mokslą, tiek apie gyvenimą apskritai. Anot jo, didžiausia atrama visais etapais jam buvo šeima ir artimi žmonės.
„Esu labai dėkingas savo artimiesiems. Jie visada padėdavo – nuveždavo, parveždavo, palydėdavo ten, kur reikia. Be jų studijos būtų buvusios sunkiai įgyvendinamos. Šalia to, norėčiau išreikšti padėką ir savo darbo vadovui Gintautui Dzemydai – už suteiktą galimybę studijuoti“, – šypsosi vyras.
