Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 17d. 16:22

Olimpietė V.Žūsinaitė apie pasiekimų kainą: kad ištrūktų iš užburto rato, prireikė psichoterapijos

Vaida Žūsinaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vaida Žūsinaitė

Olimpietė, daugkartinė Lietuvos čempionė, lengvaatletė, ilgų bei vidutinių nuotolių bėgikė Vaida Žūsinaitė teigia, jog per pastaruosius pusantrų metų jos gyvenimas labai pasikeitė. Iki tol ryžtingai ir nepaisydama traumų siekusi sporto aukštumų, ji sako supratusi, kad gyvenimo tikslas yra visai ne tai.

Konferencijoje „Moters vizija“ V.Žūsinaitė dalijosi, ką iš tikrųjų tenka išgyventi siekiant didelių tikslų bei kas jai padėjo atrasti vidinę ramybę ir pakeisti gyvenimo kryptį.

Pirmasis sportas – šachmatai

„Pradėjau sportuoti gana vėlai, kai man buvo septyniolika metų, nors ir iki tol buvau vikri – žaidžiau ir krepšinį, ir futbolą. O pirmasis mano sportas buvo šachmatai, – pasakojo V.Žūsinaitė. – Pradėdama bėgioti, net negalvojau, kad rimtai tuo užsiimsiu: man tiesiog patiko bėgimas ir tobulėjimo jausmas, kada treniruojiesi ir matai rezultatus.“

Anot jos, viskas priklauso nuo mąstymo. Pavyzdžiui, po pirmųjų varžybų ji jau manė pasiekusi savo galimybių ribą, tačiau kai po dešimties metų įvykdė olimpiados normatyvą, suprato, kokios didelės yra žmogaus galimybės.

Alfredo Pliadžio nuotr./Vaida Žūsinaitė
Alfredo Pliadžio nuotr./Vaida Žūsinaitė

Gražus tik „viršelis“

Visgi sportininkė patikino, kad nors dažnai žavimės tais, kurie daug pasiekia, ir manome, kad jiems labai pasisekė, sužinoję šių pasiekimų kainą, daugelis nenorėtume atsidurti šių žmonių vietoje.

Dabar žinau, kad ne skaičiai ir rezultatai yra svarbiausia, o vidinė ramybė.

„Kai pradėjau sportuoti, galvojau: „O, kaip gerai sekasi kitiems bėgikams.“ Bet perėjusi visą tą sporto „virtuvę“ supratau, jog tam, kad būtum aukštumose, reikia įdėti labai daug darbo. O dar susiduri ir su traumomis, kurių niekas nemato ir nepastebi, o tu, siekdamas tikslo, kasdien su jomis kovoji.

Ir taip yra ne tik sporte, bet ir kitose profesinėse srityse ar gyvenime apskritai – tik tas viršelis atrodo gražus“, – pabrėžė V.Žūsinaitė ir prisiminė, jog pirmąjį savo maratoną 2014-aisiais, kai jai pavyko įvykdyti pasaulio čempionato normatyvus, bėgo sirgdama.

Pasak sportininkės, ir vėliau jai teko patirti daug sunkių akimirkų, o po varžybų žvelgdama į nuotraukas neretai matydavo kančią savo veide. Tačiau ji tikina, kad noras siekti rezultatų buvo didesnis už patiriamą skausmą.

Vytauto Dranginio nuotr./Vaida Žūsinaitė
Vytauto Dranginio nuotr./Vaida Žūsinaitė

Vieną dieną treniruotėje, kitą – su ramentais

Kuomet V.Žūsinaitė suprato, jog galbūt galės patekti į olimpines žaidynes, tai tapo jos gyvenimo tikslu. Tačiau 2015 m., ruošiantis pasaulio čempionatui, sportininkei gyvenimas pateikė netikėtumų.

„Likus nedaug laiko iki čempionato dėl intensyvių krūvių patyriau kojos lūžį. Atrodė, jog viskas išslydo iš po kojų – juk tai turėjo būti mano pirmasis pasaulio čempionatas, o dar olimpiada kitais metais... Tačiau negatyvios mintys tęsėsi labai trumpai – pagalvojau, jog tai yra laikina nesėkmė ir iš to galiu kažko išmokti“, – pasakojo ji.

Pasak moters, ji tuomet suprato, kaip svarbu turėti kokių nors užsiėmimų, pomėgių, kurie skirtųsi nuo pagrindinės veiklos. Jos teigimu, tai svarbu ne tik todėl, kad kasdienybėje turėtum, kur nukreipti mintis, bet ir tam, kad įvykus nesėkmei galėtum lengviau iš naujo save atrasti.

„Susidoroti su liūdesiu, skausmu bei išlikti ramiai po kojos lūžio man padėjo būtent tai, kad radau, kur save realizuoti. Tuomet skyriau laiko savo pomėgiams – piešimui, siuvimui, kūrybai, taip pat buvimui su šeima, draugais.

Finišavusi jaučiau tokį nuovargį, kad, vėliau, žvelgdama į varžybų nuotraukas, neprisiminiau tų akimirkų.

Be to, atradau save ir kaip tam tikrą motyvuotoją – pradėjau važinėti į darželius, bendrauti su vaikais, vesti treniruotes. Ta ramybė man suteikė labai daug jėgų bei motyvacijos nepasiduoti siekiant dalyvavimo olimpiadoje“, – teigė V.Žūsinaitė.

Finišuojant apima nevaldomos emocijos

Dalyvavimas Olimpinių žaidynių atrankos varžybose, pasak sportininkės, jai tapo nemenku iššūkiu. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje moterų maratonininkių yra pakankamai daug.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaida Žūsinaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaida Žūsinaitė

„Kadangi, kaip minėjau, 2015-aisiais buvau patyrusi stresinį kojos lūžį, atrankoje į olimpiadą buvau kaip ir nurašyta, nelabai kas tikėjosi, kad ten važiuosiu. Tačiau labai savimi tikėjau, dirbau ir tai pasiekiau. Finišavusi jaučiau tokį nuovargį, kad, vėliau, žvelgdama į varžybų nuotraukas, neprisiminiau tų akimirkų“, – pasakojo lengvaatletė.

Jos teigimu, didžiulės emocijos apniko ir po maratono bėgimo olimpiadoje: „Sėdėjau ir verkiau, atrodė, kad negaliu susilaikyti. Greičiausiai todėl, kad jau po penkto kilometro taip pritrynė pūslę, jog teko bėgti didžiausiuose skausmuose.“

Po olimpiados visiškai pasikeitė būsena

Nors olimpinėse žaidynėse V.Žūsinaitė pasiekė ilgai siektą tikslą, dvejų metų laikotarpis po jų tapo tikru nesėkmių ruožu.

„Po olimpiados pradėjau jausti tik įtampą. Prieš tai atrodė, kad pasiekus šį tikslą kažkas pasikeis į gera, bet iš tikrųjų tik dar labiau išaugo reikalavimai, padidėjo aplinkinių spaudimas. Treniravausi per „negalėjimą“, bėgiojau su tokiomis traumomis, kad teko vartoti vaistus. Žinojau, kad esu įsipareigojusi, turiu pateisinti kažkokius kitų lūkesčius... Viskas ėjo tik blogyn, sportas ėmė nebeteikti džiaugsmo“, – sportininkė dalijosi skaudžia patirtimi.

Galiausiai 2017 m. ji teigia pajutusi, kad kažkas jos gyvenime vyksta „ne taip“.

„Įsisukau į tokį tikslų ir reikalavimų sau, skaičių, rezultatų sekimo sūkurį, kad tikrai pasidarė nemiela. Vien tik mintys, kaip greičiau, daugiau nubėgti, – tarsi pamečiau protą. Kai 2018-aisiais, likus gal trims savaitėms iki maratono, pradėjau justi stiprų Achilo sausgyslių skausmą – nepaisiau to.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaidos Žūsinaitės ir Ričardo Nekriošiaus vestuvių akimirka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaidos Žūsinaitės ir Ričardo Nekriošiaus vestuvių akimirka

Maniau, kažkaip nubėgsiu – juk federacija iš manęs tikisi. Bet dar stovėdama starte vos neapsiverkiau, taip savęs pagailo. Pradėjau galvoti: kiek čia galima save spausti, ar man tikrai to reikia, ar čia aš dėl to gyvenu?“ – kalbėjo V.Žūsinaitė.

Didžiausiu pasiekimu laiko pažintį su vyru

Tuo pat laikotarpiu V.Žūsinaitė pasakojo išgyvenusi ir daug vidinių konfliktų, kadangi pradėjo svarstyti apie tai, kad nori kurti šeimą. Negalėdama išspręsti problemų, sportininkė 2017-aisiais pradėjo lankytis pas psichoterapeutę.

„Galiausiai supratau, kad pirmiausia turiu jaustis laiminga, kurti savo gyvenimą, savo ateitį. Juk sportas tėra laikinas dalykas. Visus tuos metus turėjau išsikėlusi sportinius tikslus – tai maratonas, tai olimpiada – ir buvau pamiršusi savo asmeninį gyvenimą, pomėgius. Suvokiau, jog tie tikslai sporte tėra antrinis dalykas, juk jais visą laiką negyvensiu. Kitas dalykas, kad būtum sėkmingas sporte, turi būti laimingas savo gyvenime“, – dalijosi moteris.

Ji teigė, jog šiandien didžiausias jos laimėjimas yra po olimpiados sutiktas dabartinis jos vyras. Anot moters, jei ne psichoterapija, ji nebūtų gebėjusi taip greitai pasistūmėti savo gyvenime.

„Per tuos pusantrų metų įvyko mūsų sužadėtuvės, vedybos. Pradėjau vėl tapyti, dirbti pardavimų srityje, kadangi esu baigusi vadybos studijas. Tai nereiškia, kad mečiau sportą; tiesiog dabar žinau, kad ne skaičiai ir rezultatai yra svarbiausia, o vidinė ramybė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaida Žūsinaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaida Žūsinaitė

Džiaugiuosi, kad tai supratau, ir jaučiuosi laiminga. Tikiu, jog visos problemos yra išsprendžiamos ir kiekvienas gali atrasti ramybę – tik nereikia bijoti kreiptis specialistų pagalbos“, – baigdama pranešimą teigė V.Žūsinaitė.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką