Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 23d. 19:02

Namus geriančioms moterims įkūrusi G.Vitkevičiūtė: tai veda į beprotystę – nebegali nei gerti, nei negerti

Gabija Vitkevičiūtė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Gabija Vitkevičiūtė

Daugybę metų viešųjų ryšių srityje dirbusiai Gabijai Vitkevičiūtei, regis, sekėsi viskas. Jos karjera klostėsi puikiai, šeimoje augo keturi vaikai, o moteris dar rasdavo laiko ir knygų rašymui. Tačiau maždaug prieš metus ji ryžosi pradėti kardinaliai naują veiklą. Visiškai alkoholio nevartojanti moteris nuo alkoholizmo mirusios mamos garbei įkūrė nedidelius pagalbos namus „Ramunėlė Rehab“ norintiems įveikti priklausomybę nuo alkoholio.

Pirminė idėja buvo čia priimti tik moteris, tačiau įstaiga sulaukė skambučių ir iš vyrų, todėl dabar šie namai atviri visiems. Vienu metu šiuose namuose be jokių medikamentų, tačiau su aktyvia specialistų pagalba gali gydytis šeši žmonės.

Kaip atsirado „Ramunėlė“ jūsų gyvenime? Iš kur tiek drąsos imtis tokio projekto?

– Tai įvyko maždaug prieš metus. Atsimenu, buvo lygiai taip pat karšta, kai supratau, kad galiu. Gyvenime nešiojiesi daug minčių, ką norėtum veikti, tik nebūtinai iš jų visų imi virti košę.

Pirmą kartą mintis apie tokių namų steigimą kilo prieš septynerius metus, kai palaidojau nuo alkoholizmo mirusią mamą. Perėjome su ja kartu ilgą ligos kelią ir mačiau, kaip šiems žmonėms trūksta tokių vietų, kuriose jie galėtų stotis ant kojų.

Ar nebuvo baisu? Drąsa, kaip sako viena mūsų psichiatrė, – tai pasimelsta baimė. Labai smarkiai bijai, pasimeldi ir atidarai duris.

Kiek laiko jūsų mama sirgo priklausomybe nuo alkoholio?

– Atsimenu ją geriančią nuo vaikystės, bet man baigus mokyklą ji sugebėjo sustoti ir beveik septyniolika metų gyveno vadinamojoje remisijoje. Klausiau jos, kodėl ji vėl pradėjo vartoti, tačiau iš kur ji sėmėsi stiprybės sustoti, paklausti nespėjau.

Asmeninio albumo nuotr./Gabija Vitkevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Gabija Vitkevičiūtė

Dabar, kai žiūriu į mūsų moteris, kurios sveiksta, atkrenta, vėl sveiksta, vėl atkrenta ir t.t., galiu pasakyti, kad šioje ligoje nėra raudono mygtuko nei pradžiai, nei pabaigai. Mums gali atrodyti, kad seniausiai yra dugnų dugnas, bet tam žmogui taip neatrodo. O kitą kartą jis pamatys krentančią snaigę ir staiga jį persmelks impulsas – viskas, reikia sustoti. Kas gali būti tas paskutinis lašas, niekada nežinosi.

Mūsų mamos atveju buvo įdėta daug pastangų, buvo daug ligoninių ir viso kito, nes tai ne kosulys, kuris praeina per savaitę. Ji stengėsi, bet jai nepavyko. Atkritusi ji išgyveno tik trejus metus.

Manau, retas geriantis žmogus nesistengia mesti gerti. Atsikėlę ryte visi jie sako – šiandien tikrai viskas, daugiau nė lašo, tačiau nepastebi, kaip kojos nunešė, ranka pasiekė, burna išsižiojo... Tokia ši liga – trauka alkoholiui nežmoniška. Jie stengiasi nuo ryto iki vakaro, tačiau mūsų, sveikųjų žmonių, požiūris į juos jiems nepadeda. Mes nesugebame susitaikyti, kad tai yra liga, ir paliekame tuos žmones kapanotis vienus. Todėl mūsų „Ramunėlės“ šūkis: aš neklausiu, kodėl tu geri, aš klausiu, kokį skausmą gerdamas nori nuplauti.

Sudegęs namas, prarasti pinigai – visa tai atstatoma ir uždirbama, tačiau mus visus labiausiai žeidžia santykiai.

Žmonės negeria iš smagumo. Viskas sukasi apie skausmą. Kartais jis labai matomas, pavyzdžiui, skyrybos, artimo žmogaus netektis, tačiau kai kurie savo išgyvenimus pakiša taip giliai po kilimu, tas skausmas gali būti atėjęs taip iš toli, kad jo nesimato.

Sudegęs namas, prarasti pinigai – visa tai atstatoma ir uždirbama, tačiau mus visus labiausiai žeidžia santykiai. Mes visi labiausiai ilgimės meilės, šilumos, globos. Ir visi esame kaip šveicariškas sūris – su skylėmis: kažkas įskaudino, kažkas apspardė.

Tas skyles kaip sugebame, taip užsipildome. Gerai, jeigu turime gerą partnerį ar partnerę, darnius santykius, šaunius vaikus, gerą kolektyvą darbe. Tačiau taip būna ne visada, ir tada griebiamasi lengviausio būdo toms skylėms užpildyti – išėjimo į nejautrą per alkoholį.

Ir galiausiai žmogus tampa priklausomas nuo šios nejautros būsenos?

– Yra keli būdai, kaip geriama. Vieni geria nuo penktadienio iki sekmadienio. Tuomet susitvarko, penkias darbo dienas tvarkingai atidirba ir vėl užgeria savaitgalį. Netgi yra toks naujas terminas – funkcionuojantys alkoholikai. Jiems, ko gera, sunkiausia sveikti, nes tarsi viskas gerai – jie sugeba susitvarkyti savo reikalus, dirbti.

Kiti užgeria ilgam. Jie geria savaitę ar dvi savaites, o po to gali negerti net kelis mėnesius, o po to vėl užlipa ant to paties grėblio.

Treti kasdien jau nuo ryto būna „šiltučiai“. Jie geria tarsi po ne daug, bet dažnai ir nuolat.

Jeigu žmogus bent kiek nors laiko praleido reabilitacijos centre, vaikšto pas psichologą, psichiatrą ar toksikologą, jis jau žino taisykles ir suvokia, kas su juo vyksta. Tačiau reikia suvokti, kad nė vienas dar nepasveiko be atkryčių, todėl mes mokome žmones ne plakti save, kai jie atkrenta, o kažko pasimokyti iš to.

Kai žmonės atkrenta, mes klausiame jų, ką jie veikė per pastarąjį mėnesį ar savaitę. Paprastai atkrytis įvyksta, kai žmogus nustoja rūpintis savimi (nesilaiko režimo, pervargsta, persidirba ir pan.) arba nesirūpina liga (nelanko užsiėmimų, nevaikšto pas specialistus).

Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab
Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab

Kodėl jiems sunku kreiptis pagalbos?

– Auksinis trikampis – kaltė, gėda ir baimė – sugraužia žmones taip, kad baisu žiūrėti, o mums atrodo, kad jie bevaliai. Taigi kol mes nesuvoksime, kad juos stigmatizuojame, tol jiems bus labai sunku išlipti iš duobės. Būtent mūsų stigma juos sustabdo nuo pagalbos paieškų.

Ypač sudėtinga moterims – jos dar rečiau išdrįsta kreiptis pagalbos, kadangi vyrams ir moterims čia taikomi skirtingi standartai. Jeigu gatve eina girtas vyras, jis tiesiog girtas vyras. Jeigu gatve eina girta moteris, ji arba paleistuvė, arba „kokia ji motina!“ Dėl šios stigmos joms dar sunkiau prisipažinti, kad jos pateko į bėdą. Beje, provincijoje moterys dažnai prasigeria tiesiog padėdamos ištuštinti butelį vyrui, kad šis išgertų mažiau.

Dar vienas dalykas, kad išsitrynusi riba – tau vis dar atrodo, kad gali pats. Žmogus mano, kad sugebės susitvarkyti ir atsisakyti alkoholio pats – jei nepavyko šiandien, tikrai pavyks rytoj arba nuo kito mėnesio.

Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab
Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab

Kokios pagalbos trūksta ir kokią matote išeitį?

– Kasmet nuo alkoholio sukeltų ligų vien Lietuvoje miršta daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, todėl labai norėčiau viltis, kad vieną dieną Lietuvoje pradės veikti sisteminis priklausomų asmenų gydymas. Kaip išeitį matau vieningą penkių stotelių gydymo sistemą, kuri apjungtų informavimo, gydymo, tolesnio sveikimo ir naujų įgūdžių formavimo, integracijos ir gyvenimo bendruomenėje etapus, galiausiai jėgas atstatytų kartu su sveikais žmonėmis bet kokiuose sveikatos namuose.

Taigi pirmoji stotelė turėtų būti vieša, visiems prieinama įstaiga, kur pasikonsultuoti gali ateiti bet kas – dėl savo problemų, dėl šeimos nario problemų, išaiškinti, ar tai jau yra problema, rasti knygų ta tema, pažiūrėti filmų, dalyvauti čia vykstančiuose renginiuose, savipagalbos grupėse.

Būdavo ir taip, kad moterys pas mus atvykdavo dvi savaites į lauką neišėjusios ir plaukų neplovusios.

Kita stotelė – detoksikacinės ligoninės. Apie kokią meditaciją ir darbą su savimi galime kalbėti, kai žmogaus smegenis vis dar veikia alkoholis? Prieš tai kūną nuo alkoholio reikia išvalyti fiziologiškai. Trečia stotelė – tokios įstaigos, kaip mūsų.

Šiuo metu Lietuvoje veikianti Minesotos 12 žingsnių programa yra labai veiksminga ir reikalinga. Tačiau joje žmonės gauna tik startą, bet visas naujas patirtis reikia užtvirtinti. Tam padeda pabuvimas kitoje aplinkoje. Būdavo ir taip, kad moterys pas mus atvykdavo dvi savaites į lauką neišėjusios ir plaukų neplovusios, kas prie šios ligos yra normalu, nes ne tai yra prioritetas.

Gyvendamos čia jos gamina, kepa pyragus, tvarkosi namuose, prižiūri gėles, lanko užsiėmimus, kuriuose joms primenama, kas jos yra, nes per ilgą laiką ir jos pačios, ir jų artimieji tai pamiršo. Ir po truputį atsigauna.

Dar viena stotelė – ilgosios reabilitacijos priklausomų asmenų bendruomenėse. Jos būtinos, jeigu žmogui sveikti nepadeda aplinka, – jis grįžta į šeimą ar draugų kompaniją, kurioje geriama.

Taigi tai turi būti sistema, kurioje kiekviena grandis netrukdo kitai: nuo informacijos teikimo iki palydėjimo atgal į visuomenę, integracijos į darbo rinką. Priklausomybė vadinama užšalusių jausmų, vienatvės liga, todėl šiems žmonėms labai svarbu jausti bendrystę – kad jie šiame sveikimo kelyje ne vieni. Žmogus turi priklausyti bendruomenei, ypač toks sužeistas, ir mes stengiamės suteikti tokią bendruomenę.

Priklausomybė dažnai vadinama užšalusių jausmų, vienatvės liga.

Tačiau man pačiai, vykdant šią veiklą, kilo klausimas – ar šiuo metu mūsų šaliai iš tiesų reikia tokios sistemos? Šios paslaugos neremiamos. Aš pati turiu išlaikyti didžiulį namą, mokėti už darbą specialistams, nes turiu išlaikyti aukščiausio lygio paslaugas, todėl priversta imti pinigus iš žmonių.

Iš vienos pusės tai dideli pinigai, iš kitos – visi suprantame, kad tai gero viešbučio paros kaina, o ne aštuonių specialistų atlyginimas. Taigi minusas biudžete yra tikrai labai didelis. Todėl šiuo metu visa komanda priėmėme sprendimą ir atsitraukėme. Tokiomis sąlygomis negalime išlaikyti programos, taigi ir priimti priklausančių asmenų. Pergalvosime, kaip kitaip šiame kontekste šiuo metu Lietuvai galime būti naudingiausi.

Asmeninio albumo nuotr./Gabija Vitkevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Gabija Vitkevičiūtė

O ar reikia šių paslaugų nuo alkoholio priklausomiems žmonėms?

– Bet koks medikas pasakys, kad pirmiausia sveikti turi panorėti pats žmogus, o Lietuvoje priklausomiems žmonėms, ne taip, kaip daugeliui kitų šalių, vis dar gėda kreiptis pagalbos. Todėl būdavo visko – teko žmones įkalbinėti atvažiuoti tiesiog trumpam, maldauti.

Deja, per vieną mėnesį palaidojau dvi drauges, kurios mirė nuo alkoholizmo. Joms buvo vos apie keturiasdešimt. Turiu pripažinti, tai toksiškas darbas, ir jį dirbant man pačiai reikia daug terapijos bei psichologinių konsultacijų. Tai darbas tikrai ne vestuvinių suknelių salone.

Visgi, kad tai neatrodytų kaip koks inkštimas, jis turi prasmę ir turės, nes alkoholizmo, kaip prognozuoja ekspertai, tik daugės, nes žmonės nepakelia šiandieninio streso. Be to, alkoholis dabar dažnai vartojamas su vaistais, todėl nereikia ilgai laukti kepenų cirozės.

Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab
Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab

Dažnas alkoholio vartojimas sutrikdo miegą, todėl vakarais žmonės vartoja nervų sistemą slopinančius vaistus, o rytais, kad atsigautų, – aktyvuojančius, vėliau visa tai užgeriama alkoholiu. Visa tai legalu – nekalbu apie aguonų nuovirus. Alkoholio kiekis kraujyje tarsi nedidelis, bet žmogus yra nuo viso šio kokteilio apsvaigęs, ir jis sėda prie vairo, susigalvoja įvairių veiklų, kuriose gali ne tik kitus sužeisti, gali tiesiog susižeisti į stalo kampą ir mirti.

Mums galvoje įsirėžusi formulė, kad tai pagyvenusių žmonių liga, tačiau į mus kreipiasi ir 18–28 metų žmonės, kurie jau yra priklausomi. Tiesiog neįtikėtina – moterys, kurios pas mus atvyksta, yra tikros deivės – gražios, labai save prižiūrinčios, turtingos, išsilavinusios, mokančios kalbų, užimančios aukštas pareigas, jų vaikai – taip pat prižiūrėti, nes, jausdamos kaltę, jos viską stengiasi daryti hiperbolizuotai. Į jas žiūrėdamas niekada nepamanytum, kad jos turi problemų. Tačiau iš tiesų jų ir jų vaikų gyvenimas yra suluošintas.

Kodėl šios moterys pradeda gerti?

– Vienos formulės nėra. Viena sako – turiu keturis vaikus ir nežmoniškai pervargau, aš tiek nepatempiu. Kita sako – aš neturiu vaikų, man jau 38-eri ir jau nepastosiu. Trečia – aš jau tris kartus iš eilės netekau darbo ir nebežinau, ką daryti toliau. Ketvirta – aš neatlaikau milijono apyvartos įmonėje ir šimto žmonių komandos.

Kodėl visgi jos ryžosi ieškoti pagalbos, nors perlipti per save, kaip sakote, joms buvo labai sunku?

– Kiek pati stebėjau, klausinėjau savo specialistų, žiūrėjau statistiką, labai mažai kas iš jų kreipiasi pačios. Kai jos ateina gydytis, negerai būna jau labai seniai.

Mes skiriame keturias ligos stadijas. Pirmoje stadijoje liga dar beveik neapčiuopiama – iš šalies atrodo, kad žmogus tiesiog po darbo atsipalaiduoja su taure vyno. Tai gali trukti ir dešimt metų. Galiausiai žmogus pereina į antrą fazę, kai nebesugeba valdyti išgeriamo alkoholio kiekio, nuo ryto iki vakaro kamuoja įkyrios mintys apie alkoholį.

Trečia stadija – žmogus supranta, kad alkoholio vartojimas turi neigiamų pasekmių jo gyvenimui, jį gali atleisti iš darbo, jis gali netekti šeimos, bet jis vis tiek geria. Artimieji turėtų žinoti, kad beviltiška išpilti butelius, juos slėpti, nes, kaip pasakoja moterys, jeigu kas nors rado jų paslėptą butelį, jos sugalvoja, kur kitą kartą jį paslėpti geriau – skalbimo mašinoje, rankinės dvigubame dugne ar trečioje lietpalčio kišenėje. Artimiesiems reikėtų atsitraukti ir tiesiog pasiūlyti žmogui kreiptis pagalbos pažadant būti šalia, kol jis sveiks.

Jie supranta, kad viskas grius, jei toliau gers, bet ir nebegali išbūti be alkoholio.

Žmonės pagalbos kreipiasi tik tada, kai atsiranda kryžkelėje: kai nebegali gerti, bet nebegali ir negerti. Kitaip tariant, jie supranta, kad viskas grius, jei toliau gers, bet ir nebegali išbūti be alkoholio. Tai veda į beprotystę. Įsivaizduokite, koks galvoje konfliktas! Ir tuomet sako – vežk mane, kur tik nori. Visada sakau artimiesiems – kai tik išgirsite šį sakinį, sėskite į mašiną, nesustokite niekur nei arbatos, nei žurnalų, nes po valandos jau gali viskas pasikeisti.

Alkoholizmas – lygiai tokia pati liga, kaip ir bet kuri kita, tačiau kartais jaučiuosi vis dar kaip Žemaitės laikais, nes ji labai smarkiai stigmatizuojama. Tačiau mes turime apie tai kalbėti, nes nė vienas nesame nuo to apsaugotas, kai alkoholis yra taip prieinamas, aplinkoje tiek daug streso.

Kas jums pačiai sunkiausia būnant su tomis moterimis?

– Mano būdas toks, kad esu orientuota į rezultatą. Todėl man buvo sunku priimti statistiką, kad iš 10 sveikstančių žmonių trečdalis atkrenta vos uždarę įstaigos duris, trečdalis užgeria sulaukę pirmo streso ir tik trečdalis žmonių eina tuo sunkiu keliu – kildami į viršų žemyn važiuojančiu eskalatoriumi. Atrodė, kokia tuomet prasmė užsiimti šia veikla.

Tačiau per šiuos metus ir mano smegenyse įvyko daug pokyčių. Pirmuosius mūsų moterų atkryčius išgyvenau tikrai labai sunkiai. Imi galvoti, ką blogai darai, gal tavo metodika neveikia ir pan. Tačiau yra toks geras posakis – tai veikia, jeigu tu veiki. Tai reiškia, kad pats žmogus turi kasdien ką nors dėl savęs daryti. Taip pat turi padėti ir šeima, nes jeigu tu grįžti į aplinką, kurioje vyras ir toliau vakarais gurkšnoja alų, yra sudėtinga toliau negerti. Aišku, yra įvairių nuomonių, tačiau jeigu žmogus serga plaučių vėžiu, juk nepūsi jam į veidą cigarečių dūmų.

Antra, ką supratau, kad liga išugdo labai gerą sugebėjimą manipuliuoti, nes žmogui reikia išgyventi – reikia gauti alkoholio, jį slėpti, „nuduoti“, kad aš kvepiu, o ne smirdžiu, kad man rankos nedreba, kad tik širdis sustreikavo, turėti krūvą pasiteisinimų darbe ir šeimoje.

Visas savo moteris myliu visa širdimi, žinau visų jų artimųjų, vaikų vardus, žinau visą jų ratą, bet reikia suprasti, kad tam tikra prasme tai gyvenimo suskaldytos asmenybės, o skilusi asmenybė skaldo ir tave.

Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab
Asmeninio albumo nuotr./Ramunėlė Rehab

Tai daug kainuoja komandai, o aš, kaip vadovė, turiu viską sugerti, turiu turėti didelę talpą, turiu priimti ir atlaikyti. Turbūt teisus mano vyras sakydamas, kad jeigu būčiau žinojusi, kas manęs laukia, turbūt nebūčiau pradėjusi.

Kita vertus, aš jau ir nebesiekiu išgydyti ar išgelbėti pasaulio, nesitikiu, kad jos būtinai pasveiks, nes daug kas priklauso nuo jų, tačiau man vertinga tai, kad jos čia gavo patirties, jog gyventi blaiviai įmanoma, kad kad šis gyvenimas – laimingesnis ir kokybiškesnis.

Kaip ir visi panašūs centrai, mes suteikiame joms daug žinių ir dovanojame savo begalinį atsidavimą. Mano tikslas parodyti joms daug sveikimo kelių, iš kurių jos pačios gali atsirinkti tuos, kurie joms tinka labiausiai.

Tapau nuosaikesnė ir nebekrykštauju jas išleisdama. Po tų dviejų ar trijų savaičių pas mus jos atrodo atsigavusios, išgražėjusios, nes kūnas labai greitai reaguoja, kai juo pradedama rūpintis. Šeima šiuo vaizdu labai džiaugiasi, o mano darbas tuo metu būna labai nedėkingas – truputį juos nusodinti, kad jie suprastų, jog tai yra liga, ir viskas yra labai trapu.

Iš tiesų žmogaus smegenys į tą pačią būseną sugrįžta po trejų–penkerių blaivybės metų. Tiek laiko reikia, kad tu ne tik kaip robotukas negertum, bet pradėtum kitaip mąstyti. Taigi trys savaitės nieko nekeičia, bet mūsų tikslas - įveikti neigimą, įtikinti žmogų, kad jis nėra raupsuotas, tiesiog jį ištiko liga, ir įteikti įrankius, kurie padėtų ligą kontroliuoti, nes tai žaidimas su ugnimi – perėjus į trečią ir ketvirtą fazes, įvyksta negrįžtami smegenų pokyčiai. Tai fazės, kai, žiūrėdami į žmogų, mes sakome – aš ne toks.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką