Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 13d. 13:02

Pardavė automobilį, kad įsigytų fotoaparatą: Naurimo objektyve atsiduria ir žvaigždės, ir L.Pernavas

Naurimas Zaveckas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Naurimas Zaveckas

Naurimas Zaveckas net 22 metus dirba policijoje – šiandien jis yra mobilaus būrio vyriausiasis patrulis: „Daugiausia patruliuojame gatvėse, taip pat atkreipiame dėmesį į kriminalinius nusikaltimus. Šiais laikais tenka nuvažiuoti ir į avarijas, ir pas asocialius asmenis – kitaip tariant, matau viską, kas vyksta Kaune“.

Tačiau policininko darbą paįvairina ir pomėgiai, kuriems jis negaili laiko – fotografija ir kelionės, apie kuriuos jis turi ką papasakoti. „Gerai, kad neprisiimu to, ką matau gatvėse, į dūšią, nes, kiek pastebiu dirbdamas, nė viena pusė niekada neprisiims kaltės. Namuose tokios taktikos tikrai netaikau“ (juokiasi).

Naurimas pasakoja, kad labai dažnai žmonės, kviečiantys pareigūnus, įsivaizduoja, kad šie turintys auklėti ir kitaip barti, netgi pamokyti jų antrąją pusę ar kitą konflikte dalyvaujantį asmenį.

„Toks klaidingas požiūris yra daugelio, tačiau man konflikte dalyvaujantys asmenys yra vienodi, ir dažniausiai tik vienas kaltas nebūna“, – sako N.Zaveckas. Ir nors policininko darbas jam patinka, tačiau sielai reikia atgaivos ir poilsio. Štai taip į jo pasaulį atėjo fotografija.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Naurimas Zaveckas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Naurimas Zaveckas

– Šalia savo sudėtingo darbo turite ir daug pomėgių – pasidalykite jais.

– Policininkai susiduria su nusikaltimais, užteršta aplinka, konfliktais ir kitomis įtemptomis situacijomis. Natūralu, kad tai veikia ir sąmonę bei pasąmonę, nusėdusios emocijos gali bet kada išlįsti. Tam, kad išsivalytum, reikia kūrybinio darbo. Kažkam padeda joga, sportas, nes be to gali pakrikti nervai ar net prisidėti priklausomybės.

Pagrindinis mano pomėgis – fotografija, o labiausiai užima kvapą, kur labiausiai galiu užsimiršti, – tai makrofotografija. Fotografuoju tikrai daug, jau net du fotoaparatai „sunaudoti“. Dabar jau moku saugoti fotoaparatą, nes kiekvienas kadras fotografuojamas kitaip nei anksčiau.

Fotografuoju tikrai daug, jau net du fotoaparatai „sunaudoti“.

Fotografuoju penkerius metus, nes prieš keletą metų sugalvojau, kad kai išeisiu į pensiją, vis tiek turėsiu kuo užsiimti (į pensiją išeinama išdirbus 25 metus – aut.). Jau ir dabar galėčiau būti „pensininkas“, tačiau vis atsiranda įvairių darbų.

Mano mama, tėtis turi užslėptus talentus, yra kūrybingi ir turi fantazijos, genai, matyt, ir man persidavė. Susiklosčius aplinkybėms fotoaparatas atsirado mano rankose, ir jo jau nebepadėjau į šoną.

Vienas mano draugas prekiauja fotoaparatais, o mūsų gimtadieniai skiriasi viena diena. Jis padovanojo man galimybę fotografuoti su teise išsipirkti fototechniką. Kokybiška fototechnika yra brangi, ne policininko kišenei (juokiasi).

– Kokie buvo jūsų pirmieji rimtesni fotografijos bandymai?

– Pirmasis mano bandymas buvo su kaimynais, kurie buvo matę mano nuotraukas – fotografavau jų vestuves. Nors taip nenorėjau, nepasitikėjau savimi, nelaikiau savęs fotografu, tačiau mano draugams buvo svarbiausia nuotraukos. Greičiausiai nuo to viskas ir prasidėjo. Tada supratau, kad mano turimas fotoaparatas nieko vertas (juokiasi).

Teko fotografuoti ir Dariaus Songailos vestuvėse, ir generalinį komisarą Liną Pernavą, ir įvairiuose renginiuose, koncertuose, susitikimuose įvairius žinomus žmones, pavyzdžiui, Benediktą Vanagą.

Fotografuoju neatlygintinai, kaip sakau – man tai ir mokslas, ir gera praktika, todėl jeigu kas pakviečia, mielai padedu. Esu visiškas savamokslis ir niekada nelankęs jokių fotografijos kursų ar mokymų.

Darbas policijoje taip pat padeda fotografuoti – esu dirbęs ir apsauginiu, – o tai išmokė būti nematomam; kitaip tariant, aš matau viską, o manęs nemato, laiku įsikišu, laiku prajuokinu, pralinksminu, kas labai svarbu (juokiasi).

Sakyčiau, kad tiek pareigūnai, tiek fotografai yra psichologai. Buvo atvejis, kai atvažiuoji į vestuves, kur teks daryti fotosesiją, o ten niekas nesuruošta, nepadaryta, stalai nepapuošti. Žiūri į jaunuosius ir matai, kad jaunoji tempia lūpą, jaunikis visai nekreipia dėmesio, tenka jungti kitą pavarą ir... prisimeni visokius nuotykius, patirtis, kurios tinka tuos žmones atpalaiduoti ir pralinksminti. Kitaip tariant, vienas kitam šie darbai tikrai netrukdo (juokiasi).

Tik į keliones nesiveždavau fotoaparato, o po paskutinės jau nusprendžiau, kad reikės būtinai pasiimti.

Sakyčiau, kad tiek pareigūnai, tiek fotografai yra psichologai.

– Pastebite skirtumą tarp pirmųjų nuotraukų ir dabar?

– Aišku (juokiasi). Turiu net atskirą aplanką kompiuteryje, kurio net nebeatidarau, kad nereikėtų nervintis, nes tas klaidas aš žinau ir jų nebedarau.

– O kaip reaguoja šeima? Ar patenkinta jūsų pomėgiu?

– Su žmona turime dvi dukras – 15 ir 16 metų, todėl dažnai net visi kartu keliaujame į vieną ar kitą renginį, kur fotografuoju, o šeima taip pat atsiduria mano objektyve. Tik gal ne visada patenkinti šeimynykščiai būna, kai svečiuose daugiau būnu fotografu nei svečiu. Aš paprašytas neatsisakau, o ir suprantu: jeigu svarbi šventė, tai ir nuotraukų norisi. Visada surandame kompromisą.

Fotografuoti man yra malonumas ir atsipalaidavimas. Artimiesiems ir draugams galiu nebepirkti atvirukų, kadangi jų padarau savo kieme.

– Kaip kolegos vertina jūsų užsiėmimą? Darbe nekyla noras fotografuoti?

– Kolegoms tikrai neblogai (juokiasi) – esu fotografavęs ne vieną jų šventę. Dar turiu mintį ir projektą, nežinau, ar pavyks įgyvendinti, fotografuoti žmones darbo vietoje, pavyzdžiui, chirurgus, snaiperius, ugniagesius ir pan.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės akimirkos
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės akimirkos

– Kelionės jūsų gyvenime užima svarbią vietą?

– Taip, labai mėgstu keliauti. Anksčiau važiuodavome slidinėti į kalnus – Italija, Austrija, Prancūzija ir kitos šalyse jau apkeliautos. Dabar labai patinka „haikingas“ – ėjimas kalnuotomis vietovėmis. Žmona nieko prieš, o planai dideli – Gruzija, Japonijos sala Šikoku, Norvegija, Kroatija, ta pati Lenkija turi nuostabių kelių.

Tai man labai įdomu. Poilsinės kelionės, gulėjimas paplūdimyje – nuobodu.

Likus savaitei iki išvykos į Ispaniją, nuėjome 50 km Lietuvoje – ėjome 12 valandų. Buvau prisidėjęs į kuprinę knygų, maniau, reikia krūvio (juokiasi).

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės akimirkos
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės akimirkos

– Dar vienas iššūkis – šv. Jokūbo kelias, kitaip tariant Camino de Santiago. Kaip sekėsi jį įveikti?

– Mes ėjome kartu su broliu, išklydome iš kelio ne kartą ir įveikėme jį per mėnesį – tai buvo gal daugiau kaip 1000 km. Eiti dviese, su artimu žmogumi – tikras iššūkis, nes per trisdešimt dienų patirsi ir nuovargį, ir gerų, ir blogų emocijų, ir fizinį krūvį.

Mums daug kas sakė, kad su broliu nenueisime, kadangi susipyksime, tačiau tai nepasitvirtino, nors susiginčiję buvome (juokiasi). Du kartus po vieną minutę – vieną kartą jis mane nutraukė, kitą – aš, ir tuo viskas baigėsi. Net neprisimenu, dėl ko kilo tas ginčas.

Likus savaitei iki išvykos į Ispaniją, nuėjome 50 km Lietuvoje – ėjome 12 valandų. Buvau prisidėjęs į kuprinę knygų, maniau, reikia krūvio (juokiasi). Dar brolis prieš pat pabaigą paklausė, ar tikrai nueisiu su tomis knygomis, tai iškošiau pro dantis, kad tikrai nueisiu (juokiasi).

O ten, Ispanijoje, nežinojome, ko laukti. Čia Lietuvoje ėjome lygiu keliu, o Ispanijoje – kalnuotomis vietovėmis. Daugiausiai per dieną įveikėme gal 46 km, bet atrodė, kad lengviau nei Lietuvoje. Tada, kai ruošėmės ir nuėjome tuos 50 km Lietuvoje, atrodė, kažin ir kaip mums seksis įveikti Jokūbo kelią? Tačiau veikiausiai kasdien eidami greit pripratome.

Sutikti keleiviai sakė, kad dažnas prisikrauna į kuprines labai daug – visų pirma, savo baimes. Bijo tamsos, pūslių, sveikatos sutrikimų, lietaus, šalčio, todėl aš po kelionės jau galiu pasakyti, kad antrą kartą einant mano kuprinė būtų kur kas mažesnė, o vietos skirčiau ir fotografijai. Tiesa, ką nešiausi, stengiausi panaudoti, kad nebūtų gaila, kad nešiausi (juokiasi), o ko nereikėjo, galiausiai galutiniame kelyje išmečiau.

Eiti dviese, su artimu žmogumi – tikras iššūkis, nes per trisdešimt dienų patirsi ir nuovargį, ir gerų, ir blogų emocijų, ir fizinį krūvį.

Apskritai, antroji kelionės dalis, kai jau supratome, kokia ta piligrimo dvasia ir gyvenimas, buvo lengvesnė, o ir padėjo tai, kad mažiau planavome, o daugiau improvizavome.

Kodėl nusprendžiau eiti? Neatsakysiu. Aš dažnai sugalvoju ir darau, o išsiaiškinu vėliau – šito dar kol kas neišsiaiškinau. Čia lygiai tas pats klausimas, kodėl pradėjau fotografuoti (šypsosi).

O iš kur prisidėjo dar keli šimtai kilometrų? Vaikštome po Santjagą, bandome pajausti dvasią, emocijas – nėra nieko. Sutikome ispanę ir prancūzą, o ir jie sako, kad eitume iki Finisteros. Pasižiūrėjome, kad už kelių parų lėktuvas, tad sėdome į autobusą ir keliavome į pasaulio kraštą. Labiausiai vežė emocijos ir sutiktų žmonių emocijos, patirtys, istorijos.

Tikslas pradėjus eiti – vienas, o einant – jau kitas. Pasibaigus galvoji, ar išvis koks nors tikslas buvo.

Įsivaizduokite, kad mums išvažiuojant, šį kelią ėjo ir devyniasdešimtmečių pora, žinoma, gerokai lėčiau. Bet jie eina. Sako – mes vis tiek nueisime per pusmetį. Pasišneka, juda, kvėpuoja grynu oru.

Lūkesčių per daug neturėjome, tik pasivaikščiojimai Lietuvoje leido jausti didesnį ėjimo komfortą. Tikslas pradėjus eiti – vienas, o einant -jau kitas. Pasibaigus galvoji, ar išvis koks nors tikslas buvo. O gal jų tiek daug, kad tik po pusmečio suprasi (šypsosi).

Beje, Lietuva turi taip pat gražių kelių. Tarkime, Camino Lituano, kur taip pat galima pamiklinti kojas, pasidžiaugti vaizdais.

– Kokie jūsų ateities planai, svajonės, norai?

– Norėčiau įsigyti svajonių fotoaparatą. Beje, teko ir automobilį parduoti, kad įsigyčiau norimą – o tai irgi prisidėjo prie vaikščiojimo (juokiasi). Aš nesigailiu nei vienos minutės, bet ką keisčiau, tikrai yra. Tik niekas nežino, kaip viskas tada būtų (šypsosi). Ateityje norėčiau atsidėti fotografijai – jau išėjęs į pensiją, tačiau tikslios krypties nežinau. Pastebiu, kad labiausiai fotografiją gadina komercija, nes tada nuotraukos praranda šarmą, skonį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką