Kirpėjas užtikrino: „Nuplikti tau negresia“
Prisimindama laiką prieš alopeciją, Rasa sakė visuomet turėjusi storus ir pakankamai ilgus plaukus: „Niekada nebuvo kažkokių praretėjimų, kuo stebėjosi ir gydytoja. Pasak jos, kad alopecija smogtų iškart be jokių perspėjimų, yra pakankamai keista.“
Kad plaukai slenka, ji patyrė tik po gimdymų. Tačiau net ir tuomet iš kirpėjo sulaukdavo pastabų, kad nuplikti jai negresia, mat ant galvos – daugybė plaukų.
Susirgus alopecija, pasak Rasos, plaukai slinko didžiuliu greičiu ir nejuokingais kiekiais: „Būdavo po pusę šiukšlių dėžės. Po 5-6 dienų pradėjo matytis, kad plinku, kol galų gale liko plaukų ruožas ant galvos taip, kaip pas Barbę. Eiti į žmones be kepurės, skrybėlės ar peruko buvo kažkoks nesusipratimas.“
Netrukus jai diagnozuota alopecija. „Gydytoja pasakė, kad reikia ramybės. Dar klausė, ar turėjau kokį nors stresą prieš tris mėnesius. Nes stresas sukelia kortizolį, o jis veikia plaukų folikulus. Kad sumažintų kortizolį, organizmas ima iš mažiausiai gyvybiškai svarbių vietų – plaukai tokie <...>“ – paprastai apie autoimuninę ligą kalbėjo Rasa.
Bandžiusi vaikščioti su peruku, galiausiai ji nusprendė būti tiesiog plika – nusiskuto likusius plaukus.
Paskirtus steroidinius vaistus ji vartojo porą mėnesių – tuomet plaukai nebeslinko. Tačiau nutraukus vaistų vartojimą, nuslinko ir antakiai bei blakstienos. „Jų neturiu ir dabar. Juokiuosi, kad po ligos pirmiausia pradėjo augti kojų plaukai (du metus oda buvo kaip kūdikio). Geriau jau blakstienos ar antakiai augtų“, – optimizmo neprarado moteris.
Išbandė daugybę būdų
Į klausimą, ką darė, kad galvos plaukai pradėtų augti, Rasa atsako paprastai: „Ko aš tik nedariau!“
„Pirmiausia ėjau per tradicinius gydytojus. <...> Man pasakė, kad plaukų folikulai yra, jie gyvi, bet nedaro, ką turėtų. Išsityriau skydliaukės hormonus. Viskas buvo normos ribose. Tačiau ką daryti atsakymo negavau“, – kalbėjo Rasa.
Nuėjusi pas žolininką ji išgirdo versiją, kodėl susirgo alopecija. „Man pasakė, kad susirenku klientų stresą (Rasa – privačiai konsultuojanti psichoterapeutė – past.). <...> Davė žolių, raminančių arbatų, kurias aš gėriau kelis mėnesius. Ir iš tikrųjų ant galvos pradėjo kažkas krebždėti, bet tai tikrai nebuvo plaukų ataugimas“, – prisiminė moteris.
Tuomet išbandė homeopatiją ir B grupės vitaminus. O netrukus į jos gyvenimą atėjo meditacijos ir šokiai bei juos praktikuojanti bendruomenė. Tiesa, į ją, pasak Rasos, ji atėjo ne dėl plaukų, o pačios situacijos.
„Supratau, kad tai buvo stipri situacija, kuri man kažką sako apie savęs priėmimą ir kitus dalykus. Nors aš gana greitai susitaikiau su tuo, kad esu plika, pritaikiau stilių – auskarai, žiedai, ryški apranga. Draugės juokėsi, kad atrodau kaip menininkė, kuri pasirinko būti plika – toks mano stilius. Patekau į televiziją. Situaciją išnaudojau, daug žmonių sakė, kad be plaukų sužydėjau. Bet per vieną seminarą ezoterinių knygų autorė ir jogos mokytoja Loreta Stonkutė manęs paklausė: „Rasa, o gal padirbėjam su tavo plaukais?“ Bet aš norėjau žydėti su plaukais, norėjau turėti ilgus plaukus, ne tris plaukus ant galvos. Todėl meditacijų stovykloje su tuo padirbėjome“, – pasakojo psichoterapeutė.
Po mėnesio į naują seminarą ji sako važiavusi su „kūdikio plaukeliais“: „Jie augo tokiais lopais ant galvos, bet jau matėsi plaukeliai. Jie buvo.“
Vėliau plaukai ėmė augti, stiprėti, susijungti į vientisą visumą. „Dar ir dabar pasitaiko, kad kažkur nuslenka nedidelis lopinėlis, bet ir vėl užauga. Bet plaukai yra tokie, kad galiu net nedidelę uodegytę susirišti“, – rodydama ataugusius plaukus kalbėjo alopecija sirgusi moteris.
Kokias išvadas padarė?
„Visai neseniai išgirdau Gabor Mate (kanadietis gydytojas ir daugybės knygų autorius – past.) mintį, kad 80 proc. autoimuninėmis ligomis sergančių pacientų yra moterys. Dar viena jo mintis – kad autoimuninių ligų užuomazgų mes visi turime savyje ir atsitikus tam tikroms situacijoms gyvenime liga gali pasireikšti. O aktyvuoja dažniausiai stresas. G.Mate taip pat išskiria 4 moterų tipus, kurioms dažniausiai pasireiškia autoimuninės ligos:
- Tai moterys, kurios savo emocinius poreikius laiko antriniais, pirmenybę teikia kitų žmonių (artimųjų).
- Moterys, kurios dažniau renkasi pareigą ir atsakomybę. Vadinasi, „reikia“ yra aukščiau už „noriu“
- Jos mano, kad yra atsakingos už kitų žmonių savijautą.
- Tai – labai malonios moterys, kurios nemoka išreikšti sveiko pykčio, nemoka pasakyti „ne“.
Paskutinis man nesisieja su manimi, bet visa kita man gerai suprantami. Daug žmonių pasakytų, kad tikrai ne – aš nesu tokia. Bet esminis momentas – ne tai, ką mato kiti. Svarbiausia, kas vyksta mūsų galvoje. Net jei aš kažkam pasakau „ne“, tai nereiškia, kad aš dėl to jaučiuosi gerai. Dažnai aš jaučiuosi blogai, save kaltinu: „Gi galėjau...“, „O gal reikėjo...“ Tai yra didžiulis darbas su savimi, „pagauti“ raktinius momentus. Kadangi aš pati dirbu su klientais, su rimtomis temomis, matau, kaip žmonės pavargsta. Aš pati pavargstu dirbdama su savimi...“ – neslėpė Rasa.
Įvertinusi savo asmeninę bei kitų žmonių, susidūrusių su autoimuninėmis ligomis, patirtis, ji sako supratusi, ką reikia daryti.
Prasidėjus autoimuninei ligai Rasa rekomenduoja gydyti ne tik kūną, bet ir protą. „Susiraskite psichoterapeutą. Jeigu tai prasidėjo vaikui – reikia ir tėvams būtinai“, – savo nuomone pasidalino psichoterapeute dirbanti moteris.
Ramybės paieškose ji ragino rinktis natūralesnius variantus (arbatas, konkrečius vitaminus), o ne „šokti“ į cheminius raminamuosius: „Nereikia xanaksų ir panašių vaistų – kas iš to, kad užslopinsime save ir nieko neatrasime.“
Straipsnis parengtas pagal R.Andrikienės „YouTube“ įrašą. Medžiaga panaudota gavus autorės leidimą.
