Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 15d. 18:56

Pirmoji Lietuvoje miško terapijos gidė: kaip vaikščioti miške, kad jis mus gydytų?

Liudmila Monkevičė
Larso Verketo nuotr. / Liudmila Monkevičė

Milos Monk slapyvardžiu pasivadinusi vertėja Liudmila Monkevičė ne tik verčia knygas apie kuo natūralesnį, ekologinį, tvarų vartojimą skatinantį gyvenimo būdą, bet ir pati stengiasi taip gyventi. Šiuo metu moteris mokosi Europos miško terapijos institute ir jau po kelių mėnesių taps pirmąja Lietuvoje sertifikuota miško terapijos gide. Tai mokslu pagrįsta metodika, kuri yra labai paprasta ir prieinama kiekvienam. Taigi pasižvalgykime po mišką Liudmilos akimis.

Ko gera, visi esame patyrę, kad miške mums būti gera, mes ten pailsime. O kas vyksta miško terapijos metu?

– Šios terapijos pradininkai – japonai. Mišku jie susidomėjo dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Tuo metu Japonijoje jau buvo labai didelis atotrūkis tarp miestų ir gamtos, o žmonės kentė nuo persidirbimo sindromo (japonų kalboje net yra žodis, įvardijantis mirtį nuo persidirbimo – karōshi). Todėl valstybiniu lygmeniu pradėta ieškoti būdų, kaip sugrąžinti žmones į gamtą. Taip miškuose atsirado bazės, kuriose mokslininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip, pasitelkus gamtą, grąžinti žmonėms gerą savijautą.

Taip, mes visi žinome, kad miške mums gera, tačiau japonai nusprendė šį pojūtį paremti moksliniais argumentais ir paaiškinti, kodėl mums gera.

Į šias bazes atvykusiems žmonėms buvo daromi tyrimai iki terapijos ir po jos. Nustatyta, kad pasivaikščiojus miške reguliuojasi kraujo spaudimas, sumažėja streso hormono kortizolio, stiprėja imunitetas, nes daugėja imuninės sistemos ląstelių, kurios aptinka patogenus (biologinius veiksnius, sukeliančius ligą) ir juos naikina. Visa tai užfiksuota tyrimais.

Asmeninio albumo ir Larso Verketo nuotr./Liudmila Monkevičė, miško terapija
Asmeninio albumo ir Larso Verketo nuotr./Liudmila Monkevičė, miško terapija

Dabar Japonijoje yra apie 60 tokių miško bazių, o miško terapiją medicinos įstaigose išrašo gydytojai. Ten populiarios savaitgalio išvykos. Žmogus nuvyksta į bazę ir su gidu du kartus per dieną po dvi valandas lėtai vaikšto po mišką – taip lėtai, kad per tas dvi valandas nueinama ne daugiau dviejų kilometrų. Gidas padeda atsijungti nuo savo problemų, minčių ir panardinti visus savo pojūčius į miško atmosferą. Japonai turi pavadinimą šiai terapijai – shinrin-yoku, arba „miško maudynės“, kitaip – „panirimas į mišką“.

Europietiška metodika, pagal kurią aš mokausi, pagrįsta japonų patirtimi, tik japonai dažniausiai su žmogumi dirba individualiai, o europiečiai – grupėje. Mes naudojame vadinamuosius kvietimus, t. y. žmonės ne verčiami, o kviečiami kažką daryti.

Karolinos Pansevič nuotr./Liudmila Monkevičė
Karolinos Pansevič nuotr./Liudmila Monkevičė

Pirmiausiai iš miesto atlėkusiam žmogui reikia nurimti ir sulėtinti savo ėjimo tempą – iš pradžių tai gali būti sunku, nes mes įpratę veikti greitai, veiksmingai siekti rezultatų. Taigi pirmieji pratimai skirti tam, kad žmonės pradėtų eiti lėtai. Šiam tikslui skirtas kvietimas stebėti tai, kas juda. Žmogus tuomet natūraliai ima judėti lėčiau, miško ritmu.

Tuomet kviečiama suaktyvinti savo pojūčius, pavyzdžiui, uoslę. Miške yra daug sveikų bakterijų, kurias įkvepiant stiprėja imunitetas, todėl labai sveika uostyti įvairias šakas, žievę, samanas. Geriausia į save traukti jų kvapą ne tik pro nosį, bet ir pro burną, tarsi kvapą ir ragaujant.

Dar vienas paprastas dalykas, ką galima daryti miške, – susirasti sau patinkančią vietą, kurioje kiekvieną kartą, kai ateiname į mišką, pasėdime. Sėdime nieko neveikdami – tiesiog leidžiame viskam, kas vyksta aplink mums, vykti. Mes tik stebime.

Tai ne tik ramina, bet ir didina pastabumą, nes tu iš tiesų pamatai, kiek daug visko aplink tave vyksta, ypač jeigu įjungi visus pojūčius – uoslę, klausą, lytėjimą, regą. Susitelkę į savo kūną ir jo pojūčius, mes pasijuntame labai gyvi, o tai teikia didžiulį malonumą ir suteikia džiaugsmo. Mes laimingi vien todėl, kad esame ir galime jaustis visos šios aplinkos dalimi.

Kaip ši tema atėjo į Jūsų pačios gyvenimą?

– Miško terapija domiuosi jau kokius trejus ketverius metus. Viskas įvyko natūraliai – informacija apie miško terapiją mane pasiekė tuomet, kai jos man labiausiai reikėjo. Visada domėjausi ir natūralistiniais gydymo būdais, ir tvariu gyvenimo būdu, kai stengiesi mažiau vartoti, turėti kuo mažiau daiktų, po savęs palikti kuo mažiau atliekų, t. y. kuo mažiau pakenkti aplinkai. Apie japonišką shinrin-yoku terapiją pirmą kartą man užsiminė draugė.

Tai buvo etapas, kai buvau labai persidirbusi ir mane užklupo perdegimo sindromas su panikos atakomis.

Tai buvo etapas, kai buvau labai persidirbusi ir mane užklupo vadinamasis perdegimo sindromas su panikos atakomis ir kitomis nemaloniomis pasekmėmis. Taigi pradėjau ieškoti būdų, kaip sau padėti. Vienas iš jų – dėmesingo įsisąmoninimo („mindfulness“) metodika, kuri man tikrai padėjo ir padeda iki šiol.

Tarsi to būtų negana, patyriau dar vieną šoką – po mano namų Užupyje langais iškirto medžius. 46 medžius! Žinau tikslų skaičių, nes bandžiau prieštarauti, bet man parodė savivaldybės Želdynų poskyrio išduotą leidimą su nurodytomis medžių rūšimis ir skaičiumi.

Dabar čia statybų aikštelė, o iki tol buvo nedidelis miškelis. Mes su vaikais turėjome savo ritualus ten – stebėdavome paukščius, kurie kaskart po žiemos grįždavo į lizdą, jie mus pažadindavo ryte. O vieną rytą vietoj paukščių pasigirdo pjūklai. Medžiai buvo kertami pagal rajono užstatymo tankinimo planą.

Asmeninio albumo ir Larso Verketo nuotr./Liudmila Monkevičė
Asmeninio albumo ir Larso Verketo nuotr./Liudmila Monkevičė

Žmonių sveikata ir emociniai poreikiai mieste matyti ne tik betoną, kaip ir paukščių buveinių apsauga, niekam nerūpėjo. Taip pat niekam neįdomūs mokslininkų pastebėjimai, kad būtent brandūs medžiai, o ne vis daugiau naujų namų yra geriausia priemonė prieš klimato kaitos padarinius, ypač mieste.

Po šio nutikimo nugrimzdau į depresyvią būklę. Ieškodama pagalbos, intuityviai pradėjau lankytis miške. Skaičiau viską, ką rasdavau apie miško terapiją, ir pati, kiek supratau iš knygų, ją dariau.

Kai jau pradėjau svarstyti apie kelionę į Japoniją, sužinojau, kad miško terapijos institutas įkurtas Europoje, ir labai apsidžiaugiau. Tai visiškai nauja sritis ir aš labai tikiuosi, kad ji atsiras ir Lietuvoje, juolab kad turime jai puikias sąlygas. O ir mūsų mentalitetas tam tinkamas – mes esame miško tauta. Miškas mums visada buvo šventa vieta, kurioje sėmėmės įkvėpimo ir stiprybės.

Kodėl vis dėlto mus traukia į gamtą, kai jaučiamės blogai, esame pavargę?

– Yra tokia biofilijos teorija, pasak kurios, žmogui būti gamtoje vis dar natūraliau negu mieste. Žmogus daugybę amžių vystėsi gamtoje, o pirmieji senovės miestai taip pat kūrėsi natūraliomis sąlygomis – žmonės tada dar gerai žinodavo, iš kur atkeliauja jų maistas. Pramoniniai miestai ir žmogaus atitolimas nuo gamtos – tik kokių kelių amžių reiškinys, todėl žmogaus sąmonė dar neprisitaikiusi gyventi mieste. Mūsų genetinė atmintis kitokia, todėl ir sergame, kai mažai būname gamtoje.

Kokie Jūsų pačios didžiausi atradimai miške?

– Kaip minėjau, ši metodika man labai padėjo nuo pervargimo ir perdegimo. Kai tavo savijauta bloga, prote nuolat generuojamos niūrios mintys – viena niūri mintis gena kitą ir tu jautiesi tarsi uždarame rate, iš kurio negali ištrūkti. Miško terapijos metu tas dvi valandas šios mintys nutolsta, nes tu dėmesį nuo minčių perkeli į savo pojūčius.

Be to, kai mes gamtoje į ką nors žiūrime, tas vaizdas iš mūsų nieko nereikalauja. Pavyzdžiui, tu žiūri į danguje plaukiančius debesis ar kokią nors šaką ir matai atsikartojančią formą, kuri turi raminamąjį poveikį. Mes sąmoningai dažniausiai to nesuvokiame, bet tai mus veikia. Moksliškai įrodyta, kad žvelgiant į gamtos peizažą protas pailsi labiau nei žvelgiant į urbanizuotus vaizdus.

Asmeninio albumo nuotr./Miško terapija
Asmeninio albumo nuotr./Miško terapija

Yra ir savarankiškas miško poveikis, kurio mes dar iki galo nesuprantame, tai vis dar nepakankamai ištyrinėta sritis. Pagaliau buvimas aplinkoje, kuri tau genetiškai artima, taip pat skatina atsipalaidavimą.

Turėjau patyrimą, kad kai esi persidirbęs, tu dar labiau save spraudi į kampą – esą, reikia dar daugiau dirbti, nors dėmesys ir darbo efektyvumas dėl to tik dar labiau mažėja. Buvau pasiekusi būseną, kai nebegalėjau normaliai susikaupti ne tik dirbdama, bet apskritai. Kai pradėjau sąmoningai vaikščioti į mišką, grįždavau visai kitas žmogus. Sėsdavau prie darbo su visiškai kitokiu susikaupimu ir dėmesiu. Visa tai aš patyriau asmeniškai, tačiau ir tyrimais įrodyta, kad miško terapija iš tiesų gerina susitelkimą, dėmesį, atmintį.

Kai paprastai vaikštome, dažniausiai nepastebime daugybės dalykų.

Tačiau, kaip minėjote, tai nėra paprastas pasivaikščiojimas po mišką, prie kurio mes visi įpratę?

– Ir paprastai vaikščioti po mišką yra sveika, tačiau kai paprastai vaikštome, dažniausiai nepastebime daugybės dalykų, nes arba esame paskendę savo mintyse, arba su kuo nors kalbamės ir susitelkiame tik į pokalbį.

Miško terapijos metu per savo pojūčius užmezgame ryšį su mišku. Juk natūralu – į ką tu atkreipi dėmesį, su tuo užsimezga ryšys. O jeigu su kažkuo turi ryšį, tu jo neskriausi ir jam nekenksi. Masinis medžių kirtimas ir prasidėjo tuomet, kai žmonės atitolo nuo gamtos. Todėl vienas iš mano tikslų – kviesti žmones labiau pažinti mišką, užmegzti ryšį su juo ir taip atrasti motyvaciją jį saugoti.

Karolinos Pansevič nuotr./Liudmila Monkevičė
Karolinos Pansevič nuotr./Liudmila Monkevičė

Kokie ateities planai? Ar bandysite šią terapiją populiarinti Lietuvoje?

– Vesti miško terapijos grupes yra vienas iš mano įsipareigojimų Europos miško terapijos institutui. Taip pat, per Rasų (Joninių) savaitgalį (birželio 19–23 d.) Anykščiuose vyks antrus metus organizuojamas Miško festivalis. Viena diena jo metu – birželio 20-oji – bus skirta miško terapijai.

Ten pirmą kartą pristatysime miško terapiją plačiajai visuomenei, visuomenės sveikatos specialistams, privačių miškų savininkams, pranešimą skaitys viena iš Europos miško terapijos instituto įkūrėjų Petra Wetterholm iš Švedijos. Ji ves ir praktines miško terapijos sesijas, o aš jai asistuosiu.

Pernai šiame festivalyje paskaitą skaitė ir po mišką vedžiojo Japonijos miško medicinos asociacijos prezidentas, miško terapijos pradininkas ir ekspertas dr. Qing Li. Mes užmezgėme su juo ryšį ir dabar su kolege verčiame jo knygą apie miško terapiją į lietuvių kalbą.

Turiu viltį, kas mes visgi susiimsime ir išsaugosime tai, ką turime geriausia.

Norėtųsi miškų savininkams parodyti, kad miško terapija – vienas iš būdų, kaip uždirbti iš savo miško. Įsteigus miško terapijos bazę, ilgalaikėje perspektyvoje iš ekoturizmo galima būtų uždirbti daugiau nei iš vienkartinio miško iškirtimo. Lietuvoje mes dar turime daug miškų, turime sengirių, o tai labai retas reiškinys Europoje, todėl šį turtą reikia saugoti. Juk galime panaudoti tai, ką turime unikalaus, užuot išveždami svetur medieną.

Aš asmeniškai matau didelę miško terapijos naudą – man pačiai ji buvo labai veiksminga, todėl šia patirtimi norisi pasidalinti su kitais. Juk tai paprasta, natūrali priemonė pasijusti geriau! O dar svarbu, kad ji stiprina žmonių sąmoningumą ir ryšį su savo aplinka, taigi skatina ją saugoti.

Turiu viltį, kas mes visgi susiimsime ir išsaugosime tai, ką turime geriausia. Labai viliuosi, kad Lietuva nepasuks pramoniniu keliu, kad mes įvertinsime savo kitokį potencialą.

Asmeninio albumo nuotr./Miško terapija
Asmeninio albumo nuotr./Miško terapija

Taigi kokie būtų Jūsų patarimai norintiems patiems išbandyti miško terapiją? Nuo ko siūlote pradėti?

– Visų pirma reikėtų nepamiršti apsaugos nuo erkių. Mūsų kraštuose erkių paplitimas labai didelis ir jos perneša labai rimtas ligas, todėl einant į mišką reikia tinkamai apsirengti ir naudoti priemones nuo erkių, geriau natūralias.

Japonų mokslininkai teigia atradę, kad savaitgalio trukmės miško terapijos poveikis išlieka mėnesį, vienkartinės dviejų valandų terapijos – savaitę. Beje, tai net nebūtinai gali būti miškas, galima išeiti į parką, kurių mes miestuose tikrai turime. Tačiau svarbiausia būti gamtoje sąmoningai. Kaip minėjau, galima susirasti savo sėdėjimo vietą ir joje pabūti, stebint ir jaučiant viską, kas vyksta aplink.

Vaikščiodami nuolat kontroliuokite savo ėjimo tempą, kad jis būtų labai lėtas. Nustatyta, kad mums greitai einant organizme išsiskiria streso hormonai. Tempą sulėtinus atsiranda malonumo pojūtis, ir prasideda gydomasis šio vaikščiojimo po mišką poveikis. Ir leiskite sau nieko neveikti miške, neturėti jokio tikslo, tiesiog stebėkite.

Larso Verketo nuotr./Miško terapija
Larso Verketo nuotr./Miško terapija

Jei netoliese yra vandens telkinys, labai naudinga pabūti ir prie jo, pakvėpuoti judančio vandens išskiriamais neigiamais jonais.

Įsijauskite paeiliui į kiekvieną pojūtį. Pavyzdžiui, įtempkite klausą ir stenkitės išgirsti visus garsus, pabūti su jais. Ką girdite? Pavienius garsus? O gal jie susilieja į visumą? Gal netgi išgirsite ritmą ir sugalvosite savo miško kūriniui pavadinimą?

Po to lygiai taip pat dėmesingai uostykite skirtingas vietas, medžius šakas, žemę, žoles, gėles. Dar vėliau lieskite skirtingas faktūras – medžių kamienus, samanas, žoles. Nusiaukite ir pajuskite miško paklotę basa pėda. Taip pat galite įsivaizduoti, kokių spalvų reikėtų šiam vaizdui nupiešti, jeigu būtumėte dailininkas. Ir pamatysite ne tik žalių, rudų ir juodų, bet pačių įvairiausių atspalvių, kurių iš karto nepastebėjote.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką