Su muzika žengia visą gyvenimą
Kaip portalui 15min pasakoja Deividas, muzika jo gyvenime skamba nuo pat kūdikystės. „Tėvai turėjo juostinį magnetofoną, o tuo metu labai populiarus buvo Arvydas Vilčinskas. Be jo muzikos negalėdavau užmigti. Jeigu imdavo groti kitas atlikėjas, pradėdavau verkti“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Pasak jo, tėvai netruko suprasti, kad muzika sūnui reiškia kur kas daugiau nei paprastą pomėgį. Vos dvejų su puse metų Deividas jau dainuodavo namuose, o šeima įrašinėdavo jo pasirodymus. Vėliau sekė pirmieji konkursai, dainavimo pamokos ir dalyvavimas „Dainų dainelėje“, kurioje būdamas 7-erių tapo laureatu.
Muzikinį kelią pradėjęs gimtuosiuose Druskininkuose, vėliau Deividas persikėlė į Vilnių. Čia lankė muzikos mokyklą, baigė fortepijono specialybę. Meilė muzikai galiausiai jį nuvedė ir į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame vyras įgijo muzikos edukologijos magistro laipsnį.
Nors daugelį žmonių scena gąsdina, pats Deividas prisipažįsta didelės baimės niekada nejautęs. Anot jo, regėjimo negalia, su kuria gyvena nuo ankstyvos kūdikystės, tam tikra prasme netgi padėjo lengviau susidoroti su jauduliu.
„Kadangi aš neregys, tai man kažkaip to didelio baimės jausmo ir nebuvo. Aš tų žmonių vis tiek nematau. Girdžiu ovacijas, girdžiu publiką, bet nematau žvilgsnių, veido mimikų. Galiu remtis tik klausa“, – pasakoja jis.
Nesitikėjo, kad laimės
Būtent noras dainuoti paskatino Deividą išbandyti save ir televizijos projekte „Chorų karai“. Į atranką jis užsiregistravo pats, sėkmingai įveikė kelis etapus ir netrukus suprato, kad laukia neeilinė patirtis.
„Gavau atsakymą, kad patekau toliau, ir supratau, kad įsivėliau į labai įdomią avantiūrą. Pagalvojau – eisiu iki galo“, – prisimena jis.
Didelio masto projektas paliko daug šiltų prisiminimų. Deividą iki šiol žavi komandos draugiškumas ir savanorių pagalba. Jie ne tik pasirūpindavo kelionėmis į repeticijas, bet ir padėdavo mokytis choreografijos, kuri žmogui su regėjimo negalia tampa papildomu iššūkiu. Nors pats Deividas nesitikėjo, kad jo komanda taps nugalėtoja, būtent taip ir nutiko.
„Prisipažinsiu, galvojau, kad geriausiu atveju būsime antri. Todėl po visko buvo toks lengvas šokas“, – juokiasi jis.
Po pergalės sekė koncertiniai turai po Lietuvą, gausybė sveikinimų ir didesnis žmonių dėmesys. Pasak pašnekovo, tuo metu pirmą kartą gyvenime jis pajuto, ką reiškia būti atpažįstamam.
„Atrodė, kad į mus žiūri tarsi pro padidinamąjį stiklą. Pajutau, kad einu žvaigždės keliu, bent jau tuo metu“, – šypsosi Deividas.
Didžėjauti pradėjo gana netikėtai
Dar vienas svarbus posūkis Deivido gyvenime laukė kiek vėliau. 2015 metais dabartinis jo mokytojas Ridas, su kuriuo kadaise studijavo kartu, užsiminė anksčiau mokęsis didžėjavimo meno.
„Paklausiau jo, ar negalėtų manęs pamokyti. Jis sutiko, tik paprašė savaitės laiko. Pasakė: surasiu tinkamą metodiką, pabandysiu ją pritaikyti ir tada susitiksime. Taip ir prasidėjo šis kūrybinis kelias, gana netikėtai“, – prisimena pašnekovas.
Šis sprendimas tapo savotišku eksperimentu abiem pusėms. Ridas buvo pirmasis mokytojas Lietuvoje, ryžęsis mokyti didžėjavimo žmogų su regėjimo negalia, o pats Deividas tapo pirmuoju tokiu jo mokiniu.
Pasak pašnekovo, įprastai regintys didžėjai gali remtis pulto ekrane rodoma informacija – matyti kūrinio trukmę, tempą ir kitus parametrus, padedančius sklandžiai pereiti nuo vieno kūrinio prie kito. Tuo tarpu jam visko teko mokytis pasikliaunant vien klausa.
„Iš pradžių buvo tikrai sudėtinga, bet vėliau viskas kažkaip pavyko, – sako jis. – Visą laiką judėjau lėtai, bet užtikrintai. Manau, kad geriausių rezultatų gali pasiekti tik neskubėdamas.“
Į viešumą jis išėjo maždaug po 2 metų. Pirmasis pasirodymas vyko studentų parodos pristatyme, tačiau didesnį jaudulį sukėlė antrasis – per Gatvės muzikos dieną. Likus vos minutei iki pasirodymo paaiškėjo, kad pulto išdėstymas skiriasi nuo to, kuriam Deividas buvo pasiruošęs.
„Tuo metu man buvo tikrai didelis stresas. Bet mano mokytojas turi puikų humoro jausmą. Jis pasakė: „Niekas tavęs nemato aplinkui, tu grok, kaip moki, ir viskas bus gerai.“ Dar perklausiau, ar tikrai niekas nemato, o jis atsakė: „Ne, ne.“ Po tos frazės pradėjau groti daug geriau“, – juokiasi Deividas.
„Darbai kalba patys už save“
Šiandien Deividas oficialiai laikomas pirmuoju neregiu didžėjumi Lietuvoje. Visgi pats vyras sako šio fakto pernelyg nesureikšminantis. Pasak jo, svarbiausia ne skambūs titulai ar pripažinimas, o galimybė užsiimti mėgstama veikla ir būti aktyvia muzikos bendruomenės dalimi.
„Taip, faktas yra toks. Bet tai nereiškia, kad esu pasikėlęs ar kažkoks ypatingas. Aš tai darau dėl savęs, nes man tai malonu ir smagu. Man patinka jausti tą pulsą, bendrauti su kitais didžėjais ir aktyviai dalyvauti muzikoje“, –teigia pašnekovas.
Paklaustas, ar save laiko pavyzdžiu kitiems žmonėms, turintiems negalią, Deividas atsako itin kukliai. Jo įsitikinimu, apie žmogų geriausiai kalba ne žodžiai, o darbai.
„Aišku, labai malonu, kai žmonės pagiria, pasidžiaugia, kad pasiryžau mokytis šio meno, bet aš per daug savęs nesureikšminu“, – juokiasi vyras.
Šiuo metu Deividas groja įvairiuose renginiuose, o ateityje neatmeta galimybės didžėjavimo subtilybių mokyti ir kitus regos negalią turinčius žmones. O tiems, kurie vis dar abejoja savimi ar nedrįsta siekti savo svajonių, jis siunčia paprastą, tačiau jam pačiam labai svarbią žinutę.
„Jeigu galiu aš, gali kiekvienas. Tiesiog reikia užsispirti, siekti savo užsibrėžto tikslo ir nepasiduoti“, – pabrėžia pirmasis neregys didžėjus Lietuvoje.
