Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 1d. 21:09

Po avarijos Raimonda negalėjo net pajudėti: tai, ką dabar galiu, atrodė kaip skrydis iki Mėnulio

Raimonda Kavaliauskaitė
Asmeninio albumo nuotr. / Raimonda Kavaliauskaitė

Santaros klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro ergoterapeutė Raimonda Kavaliauskaitė savo pacientus pasitinka „ratukuose“ – neįgaliojo vežimėlyje. Prieš penkerius metus avarijos metu patirta trauma ją pačią buvo pavertusi šio centro paciente. Moteris vos galėjo pajudėti ir tuo metu nesvarstė ne tik apie grįžimą į darbą, bet apskritai apie kiek savarankiškesnį gyvenimą. Visgi, pasitelkusi savo profesines žinias, ryžtą ir kolegų paramą, ji atsitiesė.

Dar daugiau – kasmetiniuose Santaros klinikų geriausių kolektyvo medikų rinkimuose ji pelnė komandos sielos nominaciją. Kaip teigė kolegos, už tai, kad yra kūrybinga, entuziastinga, uždeganti optimizmu ir gera nuotaika, savo pavyzdžiu įkvepianti ir pacientus, ir kolegas. Pati Raimonda mano, kad greičiausiai kolektyvas taip nusprendė išreikšti paramą už jos atsitiesimą ir padėkoti už šypseną, kuri iš tiesų dažnai puošia jos veidą.

Jaunos moters gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis prieš penkerius metus – rugpjūčio 23-ąją. Artimų žmonių kompanija nusprendė pakeliauti po Anykščių apylinkes. Viskas sekėsi sklandžiai – vairavo pati Raimonda.

Pakeliui į Rubikių apžvalgos bokštą ji pamatė priešpriešiais atvažiuojantį traktorių su plačiais padargais. Suabejojusi, ar užteks siaurame keliuke vietos jiems prasilenkti, Raimonda pasuko kelkraščio link, tačiau mašiną sumėtė, ji tapo nevaldoma ir ėmė slysti nuo skardžio. Jis atrodė nestatus, bet mašina vertėsi tris kartus. Ji iki šiol atsimena dūžtančius stiklus, vis garsiau grojantį radiją ir mašinoje buvusio krikštasūnio verksmą.

Asmeninio albumo nuotr./Raimonda Kavaliauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Raimonda Kavaliauskaitė

Nė vienas iš keleivių nenukentėjo. Raimonda viso vertimosi metu taip pat nejuto jokio skausmo, tačiau suprato negalinti pajudėti. Vėliau paaiškėjo, kad moteriai lūžo stuburo slanksteliai. Ilgai trukusios operacijos metu jie buvo atstatyti ir sutvirtinti metaline plokšte, tačiau savo kūno žemiau krūtinės ji jau nebejautė.

Ar atsimenate tą akimirką, kai supratote, kad nevaikščiosite?

– Kad nebebus taip, kaip buvo, supratau nuo pat pradžių. Prieš avariją ergoterapeute dirbau jau šešerius metus, matydavau panašius pacientus ir puikiai suvokiau pasekmes. Kita vertus, šis žinojimas man padėjo lengviau susitaikyti su esama padėtimi.

Iš pradžių buvo svarbu iš reanimacijos pereiti į paprastą palatą, po to – atsisakyti kvėpavimo aparato.

Išankstinių spėlionių, kaip bus, neturėjau, bet reabilitacijos pradžioje apie darbą tikrai negalvojau. Iš pradžių, gulėdama lovoje, galėdavau tik šiek tiek pakelti rankas, daugiau nieko – nei apsiversti, nei valgyti pati. Sunkiai pati galėjau atlikti bet kokį veiksmą, tačiau stengiausi mažais žingsniukais judėti į priekį.

Iš pradžių buvo svarbu iš reanimacijos pereiti į paprastą palatą, po to – atsisakyti kvėpavimo aparato, pradėti reabilitaciją, iš gulimo režimo pereiti į sėdimą, stiprinti tai, ką galima stiprinti, ir išmokti valdyti vežimėlį.

Iš esmės visą tą teoriją, kurią pateikdavau savo pacientams, man teko išbandyti pačiai. Visgi pamažu, pritaikydama savo žinias ir kolegų atneštus įrankius, stiprėjau. Viskas prasidėjo nuo to, kad pati galėdavau nusiplauti rankas, veidą ir pati valgyti specialiu šaukštu, kuris ant rankos užsimauna kaip apyrankė. Mat mano kairės rankos pirštai visiškai nevaldomi, o dešinės rankos galiu pajudinti nykštį ir minimaliai kitus pirštus, tačiau tai tik menkas, nė trupučio jėgos neturintis judesys.

Iš pradžių man būdavo sunku pakelti šaukštą iki burnos, bet kasdien tai kartodavau iš naujo. Lygiai toks pat iššūkis būdavo išlaikyti dantų šepetuką.

Asmeninio albumo nuotr./Raimonda Kavaliauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Raimonda Kavaliauskaitė

Po kurio laiko jau galėjau atsisėsti į vežimėlį ir jį valdyti. Aišku, vis dar neapsieinu be pagalbos. Jeigu valgau kavinėje, vienu metu pasinaudoti peiliu ir šakute negaliu, maisto pati nesusipjaustau. Sagų taip pat neužsisegu, todėl stengiuosi pirkti drabužius be jų. Negaliu pati susirišti plaukų. Batus su raišteliais taip pat reikia pamiršti.

Vis dar viena negaliu pati susitvarkyti tualete, maudytis vonioje, negaliu iš vežimėlio perlipti į kėdę. Tačiau anksčiau ir tie dalykai, kuriuos jau padarau, atrodė kaip skrydis iki Mėnulio. Noriu būti kuo savarankiškesnė, todėl ieškau patobulinimų, domiuosi, kaip kiti sprendžia problemas, ką pritaiko tualete ar vonioje.

Nors manėte, kad į darbą niekada negrįšite, vėl dirbate savo ankstesnėje darbo vietoje. Kaip tai įvyko?

– Baigiantis reabilitacijai, pasikalbėjau su savo centro vadovais. Kažkaip nusprendėme, kad galiu grįžti į darbą, tik dar nežinojau – kada. Ir iš tiesų - po traumos praėjus metams aš sugrįžau.

Aišku, iš pradžių man reikėjo labai daug kolegų pagalbos – mane pastumti, kur pati nepravažiuodavau, ką nors paduoti, padėti įveikti įkalnę ar nuokalnę, pasišildyti maistą ir pan. Dauguma šių dalykų dabar galiu padaryti pati.

Iš esmės visą tą teoriją, kurią pateikdavau savo pacientams, man teko išbandyti pačiai.

Taigi pradžia buvo sunki, bet visi labai palaikė ir man padėjo. Ir dabar padeda. Kolegos man pritaikė specialius įtvarus, kad, pavyzdžiui, galėčiau pakelti ir išlaikyti mobilų telefoną, atlikti kitas funkcijas. Perstumdėme darbo vietoje baldus, kad man būtų patogiau privažiuoti. Priemones, su kuriomis mes dirbame, visada prašau iš viršutinių lentynų perkelti į man pasiekiamą aukštį. Negaliu pakelti sunkių daiktų, tuomet prašau kolegų. Tačiau pagalbos man reikia vis mažiau ir mažiau – stengiuosi pati susitvarkyti.

Kaip į jus reagavo pacientai?

– Ko gera, labiau aš pati buvau prisigalvojusi, kad į mane kreivai žiūrės pacientai, nes sėdžiu vežimėlyje. Tačiau kai save pristatydavau, paaiškindavau, ką darysime, kokie mano tikslai su jais, nekildavo jokių problemų.

Visi pacientai mane palaiko, džiaugiasi, kad turiu galimybę dirbti, kad rodau pavyzdį kitiems neįgaliesiems, nesėdžiu namie ir užsiimu naudinga veikla, nes tikrai daug ką galiu patarti jiems iš savo patirties.

Tik kartais man būna nesmagu prieš kolegas, kad negaliu vienodai su jais pasidalinti krūvio, nes tam tikrų dalykų negaliu daryti, o jie, užuot priekaištavę, man tik padeda.

Asmeninio albumo nuotr./Raimonda Kavaliauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Raimonda Kavaliauskaitė

Paprastai dirbu su pacientais, kuriems, dažniausiai po insulto, pažeistos pažintinės funkcijos. Su sunkesniais gulinčiais pacientais kol kas dirbti negaliu. Kiti pacientai, kaip ir aš pati, būna po stuburo traumų. Jiems duodu patarimų, ką pati išbandžiau, taip pat esu surinkusi informacijos apie profesinę reabilitaciją, vairavimo kursus, aplinkos pritaikymą namuose ir pan.

Į darbą atvykstu neįgaliesiems pritaikytu automobiliu, kurį pati vairuoju.

Gal kažkam esu pavyzdys, įkvepiantis dirbti su savimi, o aš savo ruožtu turiu savo pavyzdžius, kurie mane įkvepia ir į kuriuos lygiuojuosi. Taip mes pamažu, vieni iš kitų grandinėle perimdami patirtį, ir judame į priekį.

Ar teko pakeisti gyvenamąją vietą?

– Gyvenau penktame aukšte, daugiabutyje, kuriame nebuvo lifto. Jei būčiau ten likusi, mane būtų užnešę namo ir tūnočiau tarp keturių sienų, kas nors mane išneštų tik vizitui pas gydytoją. Todėl dabar gyvenu name su tėvais, kurie man užtikrina reikiamą pagalbą. Pritaikėme namus, kad man būtų paprasčiau įveikti durų slenksčius, turiu funkcinę lovą, kuri palengvina atsigulimą.

Į darbą atvykstu neįgaliesiems pritaikytu automobiliu, kurį pati vairuoju. Jis turi rankinį valdymą, o įvažiuoju į jį su visu vežimėliu. Kai jis sugenda, būna problema, bet, esant reikalui, mane paveža draugės.

Kaip psichologiškai pavyko susitvarkyti su pasikeitusiu gyvenimu?

– Ko gera, man padėjo žinojimas, kaip tokiais atvejais būna. Aš neturėjau iliuzijų, nes dirbdama stebuklingų atvejų, kai atvažiuoja į reabilitaciją nevaikštantis žmogus ir staiga atsistoja ant kojų, tikrai nemačiau. Kita vertus, žinojau, kad po truputį galėsiu vis daugiau ir daugiau.

Aišku, galiu neprisiminti savo pirmųjų emocijų, atsimenu tik tiek, kad buvo labai sunku. Bet kai pradėjau daugiau judėti, daugiau visko veikti, norėjosi žiūrėti tik į priekį, nesigręžiojau atgal. Tiesiog sakydavau sau – šiandien yra taip, rytoj bus geriau, bet kad būtų geriau, šiandien reikia pasistengti.

Jeigu būčiau neturėjusi darbo, negalėčiau niekur pati išvažiuoti, jausčiausi blogai. Bet kai esi užsiėmęs, turi pareigų ir atsakomybių, niūrių minčių net nebūna. Žinoma, buvo visko – ir ašarų, kad nesiseka, nepavyksta viskas taip, kaip noriu, ne taip greitai atsiranda pažanga, bet visada stengdavausi nenuleisti rankų ir visur pasirodydavau su šypsena.

Ši nelaimė labai pakeitė požiūrį į gyvenimą. Supratau, koks jis trapus ir trumpas, todėl reikia skubėti džiaugtis, veikti, daryti tai, ko norisi, nes rytoj šios galimybės jau gali nebeturėti. Taigi jei norisi keliauti – keliaukite, jei norisi šokti – eikite į šokius, džiaukitės žmonėmis, kurie yra šalia, savo šeima.

Stengiuosi mėgautis gyvenimu, užuot liūdėjusi, nes nuo to tikrai nebūtų geriau. Stengiuosi nebūti užsidariusi ir visur, kur tik įmanoma, dalyvauti.

Norėčiau būti dar mobilesnė, bet man aktualiausia problema, kad, užsinorėjusi į tualetą, pati nesusitvarkysiu, todėl viena niekur eiti negaliu. Pati neįveiksiu ir aukštesnio bortelio, o Vilniuje tokių bortelių – pilna. Tačiau jei tik žinau, kad kažkas mane lydės, o aplinka bus tokia, kad nereikės manęs niekur nešti laiptais, visur dalyvauju – viešuose renginiuose, draugų, giminių susibūrimuose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:46
01:50
04:41

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką