„Nesu tas žmogus, kuris daug pasakotų apie save ir ypač apie liūdnus dalykus. Bet supratau, kas tokios informacijos trūksta. Prieš operaciją jaučiau didelę įtampą, artimųjų baimę, kad liksiu neįgali. Tačiau iš tiesų yra daug žmonių, gyvenančių su širdies stimuliatoriais ir veikiančių tai, ką nori. Vis dėlto apie juos ir apie šią problemą, tyrimus, operaciją labai mažai informacijos“, – vieną iš priežasčių, kodėl nusprendė viešai papasakoti savo sveikatos istoriją, paaiškino Alina.
Pasak moters, Klaipėdoje nuo 2022 m. veikiančiame Sinkopės kabinete, kuriame ji sužinojo dešimt metų ieškotą diagnozę, tokių, kaip ji, pacientų – 90 proc.
„Ten dirbantys medikai sakė, kad beveik visi ateina apie tyrimą ir kabinetą sužinoję ne iš medikų, gydytojų, o iš interneto. Man norisi, kad ši informacija būtų plačiau žinoma. Matau, kad labai daug žmonių nežino, kad alpimas gali būti širdies ligos simptomas. Po to, kai savo istoriją aprašiau „Facebook“, su manimi susisiekė labai daug žmonių – jaunų ir vyresnių. Jie prašė papasakoti simptomus, požymius, pasakojo savo ir artimųjų istorijas, nes niekur kitur nerado informacijos“, – sakė Alina.
Alpdavo nuo paauglystės
„Pirmą kartą tai įvyko pas tetą namuose. Grįžo pusbrolis į namus, įleidau per duris ir grįžau į kambarį. Tačiau dar nepasiekusi lovos nukritau – net nesupratau, kas įvyko. Niekam nieko nesakiau, nenorėjau gąsdinti. Galvojau, gal per staigiai atsikėliau ar panašiai. Tuo metu man galėjo būti 14–16 metų“, – prisiminė ji.
Maždaug po poros metų, ji nualpo dar kartą. Ir vėl namuose, atliekant kasdienius ir rutininius darbus.
„Pamenu tik, kad mane labai pradėjo troškinti, todėl ėjau stiklinės vandens ir nualpau“, – pasakojo Alina. Tąkart ji sako supratusi, kad „kažkas negerai“ ir kreipėsi į gydytojus.
„Mane siuntė pas įvairius gydytojus – ginekologus, kardiologus. Galiausiai „diagnozavo“ priežastį – stresas, galbūt per mažai valgau, nes buvau mažutė kūdutė. Bet tokia mano genetika. Rasdavo prastus geležies rodiklius, todėl tarp įtarimų buvo ir mažakraujystė“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, jog nėra veganė ar vegetarė, niekada nesilaikė dietos.
Tiesa, pas kardiologą ji buvo lankiusis ir anksčiau – dėl širdies dūrimų. „Ne vieną kartą dėl to gulėjau ligoninėje – mane tyrė, bet nieko nerado. Po dar vieno karto tyrimus įvertinusi gydytoja kardiologė nustatė, jog šiuos simptomus jaučiu dėl „lankstaus vožtuvo“, tačiau nuramino, kad tai nėra pavojinga, tiesiog gali „padurti“ širdelę ir tiek. Dėl alpimų niekas niekada nekreipė dėmesio“, – pasakojo Alina.
Bijojo dėl savo gyvybės
Pajūryje gyvenanti jauna moteris gana anksti pajuto aistrą ekstremaliam sportui ir jau daug metų sportuoja su jėgos aitvarais, plaukioja vandenlente.
„Galbūt ir dėl to norėjau išsiaiškinti, kas man yra, nes pradėjau bijoti nelaimingo atsitikimo vandenyje, sportuojant“, – neslėpė pašnekovė. Atsakymo į klausimą „kas man yra“ Alina ieškojo beveik dešimt metų ir tik visai neseniai išgirdo diagnozę bei jos gyvenimą iš esmės pakeitusį verdiktą – kad reikia širdies stimuliatoriaus.
„Man vis sakė, kad gal trūksta geležies, magnio. Bet net ir pagėrus jų vis tiek būdavo alpimai... Kartą, naršydama internete, „Facebook“ radau informaciją apie Klaipėdos universiteto ligoninėje atidarytą Sinkopės kabinetą, kuriame tiria pacientus dėl alpimų. Aš pradėjau domėtis, kaip ten patekti. Šeimos gydytoja nusiuntė pas gydytoją kardiologą, po pusmečio pas ją patekau. Nors medikė buvo tikra, jog alpstu ne dėl širdies problemų, buvau kategoriška ir prašiau siųsti mane į Sinkopės kabinetą išsitirti. Pamenu gydytojos žodžius: „Jeigu tu dabar nealpsti, kam tau ten eiti?“. Galiausiai visgi nusileido ir aš gavau siuntimą bei galėjau registruotis norimam tyrimui“, – apie tai, kaip teko įtikinėti gydytoją, dėl norimo tyrimo prisiminė Alina.
Palaukus dar kelis mėnesius, pacientė išvyko į specializuotą kabinetą. Pasak Alinos, viskas vyko Dienos stacionaro principu.
„Prieš atvažiuojant mane perspėjo pasiimti atsarginių rūbų. Nustebau, bet man paaiškino, kad būna, jog alpimo metu žmonės pasituština... Įvairiais prietaisais buvo stebima mano širdies veikla. Per tą laiką aš „turėjau“ nualpti. Tačiau taip nenutiko, tik šiek tiek nukrito kraujo spaudimas“, – apie jai atliktą pasyvios ortostazės mėginį (procedūrą) pasakojo Alina.
Pasak jos, tuomet jai supurškė nitroglicerino. „Žmonėms, kurie turi problemų su širdimi, jis sukelia alpimą. Man iškart pasidarė karšta. Netrukus aptemo. Atsimerkiau jau gulėdama (o iki tol tyrimas buvo atliekamas man būnant stačioje pozicijoje, dėl saugumo – pririštai prie lovos). Nesupratau, kiek ilgai buvau nualpusi, mačiau tik kelių gydytojų veidus virš savęs. Jie pasakė ir parodė kardiogramą, kurioje buvo matyti, jog alpimo metu mano širdis buvo visiškai sustojusi“, – pasakojo pacientė.
Ji pasakojo, kad iš vieno mediko iškart po procedūros išgirdo gąsdinančias prognozes: negalės vairuoti, eiti į pirtį ir net viena būti namuose.
„Tuomet ir pasakė, kad reikės dėti implantą, t.y. širdies stimuliatorių. Žinia šokiravo – nebuvau nei girdėjusi, nei mačiusi tokio daikto. Vėliau atėjusi kita medikė nuramino, pasakiusi, kad galiu neskubėti – tiek metų su tuo gyvenu, turiu laiko ramiai pasitarti. Bet ankstesnis gydytojas vėl paprieštaravo: esi jauna, negi per žinias nematei, kiek jaunų žmonių užsimuša su automobiliais, kai jie nualpsta prie vairo. Man iškart buvo aišku, kad reikia nieko nelaukti. Iškart pradėjau aiškintis, kur galima alikti operaciją, vykau į Kauno klinikas konsultacijai, paprašiau parodyti širdies stimuliatorių, paaiškinti, kur jį deda. Esu dėkinga medikams, kurie viską kantriai aiškino, atsakė į visus mano klausimus“, – prisiminė Alina.
Mintis apie „implantą“ gąsdino, bet tik iš pradžių
Ji neslėpė, jog mintis, kad visą gyvenimą po raktikauliu turės „implantą“, gąsdino. Visgi noras jaustis gerai ir nebijoti dėl savo gyvybės buvo stipresnis. Todėl jau netrukus ji vyko į LSMU Kauno klinikas ir sutarė dėl būsimos operacijos datos.
„Operacija atliekama ir kitose Lietuvos ligoninėse, tačiau aš pasirinkau Kauno klinikas. Gydytojai siūlė operaciją atlikti iškart – po poros savaičių nuo apsilankymo pas juos. Tačiau aš nesutikau – prieš akis buvo vasara, sezonas. Galvojau, kaip aš maudysiuos, sportuosiu. Norėjau pasiruošti tokiam dalykui. Du mėnesius laukus vizito pas gydytoją jie pasiūlė operuotis po dviejų savaičių!“ – juokėsi Alina.
Iki operacijos ji sako gyvenusi sau įprastą gyvenimą, tik vengė pirties. „Vairavau, sportavau, kaip ir prieš tai. Buvo periodų, kai jau atrodė, jog alpsiu. Bet žinojau, ką daryti – laikiausi tyrimą Sinkopės kabinete atlikusių gydytojų rekomendacijų: pajutus silpnumą sugniaužti kumščius, kojas sukryžiuoti. Taip padarius atsigaudavau“, – pasakojo jauna moteris.
Operacija Alinai buvo atlikta rugsėjo pabaigoje. Mūsų pokalbio metu ji su stimuliatoriumi gyveno jau savaitę. Kaip jaučiasi?
„Kadangi esu maža, jaučiu stimuliatorių: negaliu pilnai įkvėpti, žiovauti, yra gumulas gerklėje, kai kalbu – dūstu. Kažkodėl visas jausmas – gerklėje. Vieniems pacientams nieko nesijaučia, kitiems – būna. Aišku, jaučiasi tempimas... Bet bendraujame su gydytojais, važiuosiu pasitarti, noriu būti rami, kad viskas gerai“, – atvirai apie pirmąją savaitę po operacijos jaučiamus nemalonius simptomus pasakojo klaipėdietė.
Su širdies stimuliatoriumi ji gyvens visą gyvenimą. „Pirmas rimtas patikrinimas vyks po pusmečio. Jo metu bus žiūrima, kaip jis veikia, kas kiek laiko suveikia ir t.t. Kiekvieno širdies stimuliatoriaus veikimo trukmė suprogramuojama individualiai konkrečiam pacientui. Maniškis turėtų veikti 13 metų. Po to laiko jį turės pakeisti – reikės naujos operacijos. Visos išlaidos kompensuojamos valstybės. Žinoma, jei esu drausta privalomuoju sveikatos draudimu“, – kalbėjo pašnekovė.
Pirmąjį pusmetį po operacijos ji turės vengti kai kurių sau įprastų dalykų, pvz., ilgų maudynių. Tačiau vėliau, prognozuojama, kad galės gyventi įprastai.
„Prieš operaciją nerimavau, kad stimuliatorius mane sustabdys, neleis gyventi aktyviai. Bet turiu pažįstamų, kurie užsiima ekstremaliu vandens sportu ir turi stimuliatorius. Jie mane nuramino. Aišku, visada yra rizika. Reikės tik labiau pasisaugoti – negaliu gauti stipraus smūgio į vietą, kur yra stimuliatorius“, – atvirai mintimis dalinosi Alina.
