Apie tai portalas 15min klausė Mykolo Romerio Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesoriaus Povilo Aleksandravičiaus.
– Neseniai net du visuomenėje žinomi vienuoliai – Viktorija Voidogaitė (buvusi sesuo Viktorija – past.) ir brolis Sigitas Jurčys (buvęs brolis Benediktas Jurčys – past.) paskelbė pasirinkę išeiti iš vienuolystės ir gyvenimą tęsti kaip pasauliečiai.
Jų gyvenimo pokyčiai sudomino visuomenę. Daug kam kilo natūralus klausimas: kas lemia, kad po 20 ar net 50 metų, kaip buvo S.Jurčio atveju, apsisprendžiama atsisveikinti su vienuolyste? Kokios galimos priežastys? Ar visada tik asmeninės?
– Priežastys, dėl kurių yra paliekama dvasininko misija, visada glūdi pačiame žmoguje, taigi, yra asmeninės ir intymios. Tai nereiškia, kad visi tokie atvejai yra grynai to asmens „vidiniai reikalai“, apie kuriuos turėtume kalbėti tik kaip apie individualias dramas. Tų atvejų tiesiog yra pernelyg daug, todėl turime teisę klausti: „Kas vyksta?“ Ir kai pradedame analizuoti padėtį, kai atidžiai klausomės pačių kunigystę ar vienuolystę palikusių žmonių pasakojimų, negalime neįžvelgti tam tikrų bendrų tendencijų ir gilių problemų.
Neabejotinai dauguma šių atvejų – su celibatu susiję dalykai. Celibatas yra nepaprastai prasmingas, gilus, galingas pašaukimas. Tačiau su viena sąlyga:
