Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 31d. 13:03

Psichiatrijos gydytoja rezidentė Gabrielė – apie tėvų daromą žalą vaikams, apsišaukėlius sąmoningumo mokytojus ir koronaviruso paniką

Gabrielė Smilginė
Asmeninio archyvo nuotr. / Gabrielė Smilginė

Psichiatrijos gydytoja rezidentė, psichoterapijos praktikė Gabrielė Smilginė sako, kad ir kokioje beviltiškoje situacijoje atsidurtume, visada yra išeitis. Su traumomis dirbanti specialistė ir pati patyrė nemažai negandų, kurias padėjo išspręsti psichoterapija.

Savo instagramo puslapyje „Streso kontrolė“ Gabrielė Smilginė rašo, kad ją geriausiai ir tiksliausiai apibūdina Vaižganto žodžiai: „Laimės ieškojau kitiems, o laiminga tapau pati.“

Ji priduria, kad anksčiau laiminga nebuvo – kentėjo nuo įvairių psichotraumų, prievartos rūšių, patyčių, buvo priklausoma.

„Viskas buvo skirta nejausti, nebūti, nematyti, nepatirti. Nes tiesa draskė ir plėšė. Ilgą laiką nesupratau, kokiame beprotiškam chaose esu, kokiuose tragiškuose santykiuose esu su dar tragiškesniais žmonėmis. Vis kaltinau kitus, kokie jie blogi, su manim tokia „nuostabia“ taip elgiasi.

Tik tada dar nesupratau, kad visos problemos manyje, nepaisant visų aplinkos kalčių. Taip prasidėjo ir ligšiol tęsiasi mano darbas su savimi.

Save priimti. Save mylėti. Pakeisti savo likimą, pakeisti savo vaikų likimus, nutraukti iš kartos į kartą besitęsiančius absurdus.

Šiandien aš kalbu jausdama jėgą, pasitikėjimą savimi. Jaučiu rezultatus. Tačiau tai atėjo ne po vienos dienos darbo“, – rašo specialistė.

Su Gabriele mes kalbamės apie tai, kaip mūsų gyvenime atsiranda psichologinės problemos, kokios jų ištakos. Kaip atrasti gerą specialistą, kuris padėtų, o ne dar labiau pagilintų žaizdas? Kodėl netinkamai atliekama meditacija gali privesti iki psichozės ir kaip tėvai gali psichologiškai žaloti savo vaikus? Paliečiame ir svarbią koronaviruso problemą, jo keliamą nerimą, paniką, taip pat – kalbame ir apie miško maudynes, kurios, pasak specialistės, geriausias būdas atitrūkti nuo sunkių minčių, įtampos ir streso.

„Manau, kad įvairūs traumuojantys įvykiai skatina žmones ieškoti atsakymų, tvarkyti ir gydyti save, savo vidų. Aš jau labai seniai tvirtai žinojau, kad mokysiuosi terapijos ir šiandien neįsivaizduoju gydymo be to. Pati augau gydytojų šeimoje – mano mama ir močiutė – radiologės. Jaučiau spaudimą eiti į šią sritį, bet supratau, kad mano vieta ne ten, o būtent čia – psichiatrijoje, psichoterapijoje“, – sako G.Smilginė.

– Kas žmones dažniausiai atveja pas psichoterapeutą?

– Iš pažiūros problemos atrodo paprastos – problemos darbe, užsikraunama per daug atsakomybės, santykiai su antrąja puse nesiklosto... Tačiau kai pradedi kapstytis giliau, išlenda daug baisių dalykų – emocinis apleistumas, kančia, psichologinis ir fizinis smurtas, prievarta, kas veikia asmenybės struktūrą, dėl ko vėliau žmogus vienaip ar kitaip elgiasi tam tikrose situacijose.

Jūs apie save juk viską žinote, tačiau gal kartais neišeina suvokti priežasčių, kodėl vienaip ar kitaip pasielgėte, kas jūsų poelgiams padarė įtaką, o kartais nesinori žinoti, nes tiesa skaudina. Taip atsiranda įvairūs „nuskausminimo“ būdai, jausmų išveikos.

Psichoterapijoje mes ieškome, kapstome tas poelgių priežastis, kalbame apie priežasties ir pasekmės ryšį. Aiškinamės, kokie poreikiai buvo nepatenkinti ir lėtai bei saugiai dirbame su trauma, jos pasekmėmis. Aiškinamės, kas vyksta su kūnu, kokius pojūčius jis saugo. Dažnai klientai būna ypač nejautrūs, nejaučiantys kūno. Paklausus, „ką dabar jaučiate savo kūne, kas kyla“, žmogus dažnai suglumsta, nežino, ką atsakyti.

Aiškinamės, kokie poreikiai buvo nepatenkinti ir lėtai bei saugiai dirbame su trauma, jos pasekmėmis.

– Tenka dažnai išgirsti, kad dėl visų problemų yra kalti tėvai, auklėjimas? Ar tikrai visada?

– Tame yra tiesos, tačiau, sakyčiau, žmogų veikia ne tik tėvai, bet šeima, aplinka, artimieji, apskritai žmonės, kurie mus supa. Pavyzdžiui, gal mama daug dirba, išlaiko šeimą, o vyras geria, nedirba, būna su vaikais ir psichologiškai bei fiziškai smurtauja, o gal vaikai daugiau laiko praleidžia su močiute, kurios elgesys ir auklėjimas toksiškas. Tad reikėtų kalbėti apie apskritai šeimos konstituciją.

Ankstyvoji patirtis labai svarbi, mes mokomės apie save iš mus supančios aplinkos. Kaip tėvai myli save, taip ir mes išmokstame mylėti save. Kaip jie myli kitus, taip ir mes mylime kitus.

Mes kaip asmenybės formuojamės iki 5, paskui kitas etapas iki 12 metų. Tai yra ta bazė, nulemianti tai, kaip aš susidorosiu su iššūkiais, nesėkmėmis. Įsivaizduokite, ką apie save patiria ir sužino vaikas, augdamas destruktyvioje aplinkoje. Ir nebūtinai tėvai turi vartoti alkoholį. Dažnai už „gražių šeimų durų“ vyksta dar baisesni dalykai.

Kaip tėvai myli save, taip ir mes išmokstame mylėti save. Kaip jie myli kitus, taip ir mes mylime kitus.

Noriu pabrėžti, kad kai esame suaugę, mes galime viską pakeisti. Tačiau jeigu sėdime ir nieko nedarome, tai rodo mūsų pačių nebrandumą ir užstrigimą, atsakomybės permetimą kitiems.

Taip, tėvai mus užaugino, tačiau kai subręstame, reikia paklausti savęs – ką aš galiu padaryti su savo gyvenimu. Iš čia ir išplaukia mūsų pačių sąmoningumas, kad esu kritiškas savo pojūčiams, jausmams, tam, kas vyksta su manimi šiuo metu.

Žmogus, kuris pasiryžta ieškoti atsakymų, turi suvokti ir tai, kad tas darbas bus labai sunkus. Tai yra murkdymasis purve ne vienerius metus. Kiekvieną kartą klientas išgyvena labai daug jausmų, piešia, verkia, jam reikia prisiminti daug dalykų ir prisiliesti prie to – tai skaudu ir sunku. Reikalingi resursai visa tai ištverti. Visas gyvenimas ir darbas su savimi vyksta už kabineto durų. Jeigu jūs po konsultacijos toliau su savimi nedirbate, valandos pokalbis jūsų gyvenimo neišgelbės. Terapiją yra sunku iškęsti, bet tikrai verta.

Jeigu sėdime ir nieko nedarome, tai rodo mūsų pačių nebrandumą ir užstrigimą, atsakomybės permetimą kitiems.

– O kaip jūs pati susidorojate su savo jausmais per terapiją – kai tenka klausyti pacientų išgyvenimų? Galbūt reaguojate neutraliai?

– Reaguoju labai žmogiškai. Be to, jeigu klientas sutinka ir nori, mes dalinamės su juo savo išgyvenimais. Ir aš dalinuosi, kas vyksta, ką aš jaučiu.

Įstojusi į psichiatrijos rezidentūrą, pasirinkau papildomai studijuoti geštalto psichoterapiją, pradėjau gilintis į psichotraumas, mokiausi ir apie Lauko teoriją, t. y., tai kas vyksta tarp mūsų su klientu, jaučiasi ore. Ir iš tikrųjų tai jaučiu – kai klientas kalba apie sunkias patirtis, atrodo, ta stipri jėga net prispaus mane prie sienos.

Geštalto mokykla moko, kaip dalintis savo pojūčiais, taip pat – įvairių prisilietimo formų. Papildomai gilinu žinias, kaip dirbti su kūnu. Iš savo praktikos matau, kad vien tik sausas kalbėjimas neatneša didelių pokyčių.

123RF.com nuotr./Psichoterapija
123RF.com nuotr./Psichoterapija

– Mūsų tėvų pareiga, vadinasi, labai svarbi – kaip turėtume elgtis, kad užaugintume laimingą vaiką, kad jo nesutraumuotume? Ką tėvai daro blogai?

– Dažnai tėvai iš nežinojimo, nesupratimo gali pasielgti neteisingai auklėdami vaikus. Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės. Pavyzdžiui, sako: „Ko čia žliumbi? Pasakiau neverkti!“. Vaikas gauna žinutę, kad yra nepriimtas, kad su juo kažkas negerai, vadinasi, kyla gėdos jausmas, kad jis negali rodyti jausmų, jo emocijos yra nepriimtinos, jis negali verkti, negali pykti. Tai vėliau persiverčia į suaugusio gyvenimą, ir jeigu mažam vaikui negalima pykti, jis galbūt užaugęs negalės pykti ant viršininko, kuris jį užkrauna darbais.

Kad užaugtų sveiki vaikai, pirmiausia turi būti sveiki tėvai, ne vaiką reikia taisyti, bet save.

Vėliau visa tai perduodame ir savo vaikams, ir taip viskas tęsiasi iš kartos į kartą. Jeigu tėvai pradeda daugiau galvoti, ką daro, kaip elgiasi su vaiku, procesą galima sustabdyti. Visada galima suklydus atsiprašyti, tačiau nuolatiniai atsiprašymai nėra išeitis – taip siunčiame žinutę, kad galima manipuliuoti. Svarbu keisti savo elgesį ir tai parodyti.

Pavyzdžiui, visada sakau, kad užaugtų sveiki vaikai, pirmiausia turi būti sveiki tėvai, ne vaiką reikia taisyti, bet save – savo elgesį, savo požiūrį, o vaikas tai perims automatiškai. Jeigu myliu save, neleidžiu savęs žeminti, gerbiu save, tai ir vaikas to mokysis iš mūsų. Turite viską rodyti elgesiu – vaikai į žodžius nekreipia dėmesio.

– Daug kalbate apie dezinformaciją psichologijos srityje, taip pat, kad yra tokių specialistų, kurie gali pakenkti. Ką mums reikėtų žinoti?

– Yra labai daug greit „kepamų“ terapeutų, kurie dar neturi tos gyvenimiškos patirties, o tai pacientui gali pasijausti. Nebūtinai geras terapeutas yra jaunas, bet lygiai tas pas galioja ir vyresniems specialistams. Esu pastebėjusi ir tai, kad kuo skambesnis specialisto pavadinimas, tuo jis atrodo geresnis, įtikinamesnis.

Kartais žmogus užmiega „ant laurų“ ir nesitobulina, stovi vietoje, tad tikrai pasitaiko tokių atvejų, kai specialistai žmogui daugiau pakenkia nei duoda naudos. Būna, kad psichologai, psichoterapeutai kaltina, gėdina, pagilina traumą, skriaudą.

Žmogus nori būti išklausytas ir suprastas, tačiau vietoj to patiria daug neigiamų emocijų – taip, tokių dalykų tikrai būna. Tada gali būti taip, kad žmogus nebenorės daugiau kreiptis į specialistus.

Trauma įvyksta tada, kai žmogus išgyveno kažką siaubingo vienas ir neturėjo kur atbėgti, neturėjo kam pasiguosti. Tai siaubingas potyris, ir laiku nesulaukta, nesuteikta pagalba.

Tiesą pasakius, terapeutas skolina savo kūną, perleisdamas visus išgyvenimus per save, kad kitas žmogus pereitų, išgyventų savo traumą saugiai ir sveikame santykyje. Labai svarbu, kad tarp kliento ir terapeuto būtų saugus ir šiltas ryšys.

Fotolia nuotr./Mergaitė tamsoje.
Fotolia nuotr./Mergaitė tamsoje.

Ieškodami geriausio sau specialisto, pirmiausia pasižiūrėkite į save – ko aš noriu? Koks turi būti psichologas, psichoterapeutas, kur jis specializuojasi, kokius mokslus baigęs, kokios krypties, kiek praktikuoja ir pan. Jūs turite susirinkti tą informaciją, nes save, savo jausmus, atiduodate į kito žmogaus rankas.

– Užsimenate ir apie vaistus. Ar tikrai jie būna neišvengiami ir ar to reikia bijoti? Daugelį gąsdina, kad vėliau negalės gyventi be vaistų.

– Tai priklauso nuo būklės, paties žmogaus ir jo savijautos. Kartais vaistai neišvengiami, tačiau to bijoti nereikia. Medikamentinis gydymas padeda sustruktūruoti cheminę pusiausvyrą, kuri dažnai būna išsibalansavusi dėl įvairių traumų, kitų psichikos ligų. Jeigu matau, jog klientui reikalinga ir gydytojo psichiatro konsultacija, visuomet jį nukreipiu.

Blogai, kai vaistai vartojami neatsakingai, ypač raminamieji, kai jie dalinami į kairę ir į dešinę, ir pacientui atrodo vienintelė išeitis pasijausti geriau. Atrodo paprasčiau ir greičiau išgerti tabletę nei eiti į terapiją ir gilintis į savo jausmus ir problemas, bet tik vaistai niekada nėra sprendimas. Reikalingas kompleksinis gydymas.

– Kalbate ir apie meditaciją, kuri gali būti žalinga bei pridaryti daug psichologinių bėdų. Ką turėtume žinoti?

– Pirmiausia, kokia ta meditacija? Jeigu jūs ramiai sėdite, stebite savo kūną ir ramiai kvėpuojate, tai yra naudinga ir žalos nepadarys. Tačiau aš noriu pakalbėti apie žmogaus energetiką kaip gydytoja rezidentė psichiatrė.

Daug metų užsiimu meditacija su energetika, turiu nemažai patirties. Daugelis meditacijos mokytojų yra baigę kokius nors trumpus kursus Azijoje ir turi per mažai žinių, suvokimo, kad mokytų medituoti, tačiau tai daro. Energetika yra žmogaus kūne ir kai su ja dirba mokytojai, neturintys žalio supratimo apie tai, gali pridaryti labai daug problemų, išbalansuoti, o visa tai gali pasireikšti fiziniais negalavimais, netgi pakilusia temperatūra, mąstymo sutrikimais.

Daugelis meditacijos mokytojų yra baigę kokius nors trumpus kursus Azijoje ir turi per mažai žinių, suvokimo, kad mokytų medituoti, tačiau tai daro.

Neigiamai vertinčiau ir atvažiuojamuosius ar išvažiuojamuosius meditacijos seminarus, įvairius workshopus, kur iš psichologinės pusės žiūrint yra atveriamos žaizdos, ir žmogus paliekamas su tuo be jokių žinių ir pagalbos.

Ypač nesaugūs yra įvairios šiuo metu populiarios kvėpavimo technikos. Pavyzdžiui, chaotiškas kvėpavimas meditacijos metu stipriai aktyvina simpatinę nervų sistemą ir žmogui, turinčiam įvairių psichikos ligų ar psichotraumų, gali baigtis liūdnai. Saugiausias kvėpavimas yra ramus bei lėtas, kur ilgesnis yra iškvėpimas. Taip yra aktyvinama parasimpatinė nervų sistema.

123RF.com nuotr./Kvėpavimo pratimai
123RF.com nuotr./Kvėpavimo pratimai

Įvairūs nušvitę guru, moteriškumo skleidėjos, sąmoningumo mokytojai dažnai supainioja žinias apie žmogaus kūną, jo sandarą ir pridaro tiek žalos, jog baisu net pagalvoti. Tokie žmonės yra dviveidžiai, nežino, ką daro, kaip daro ir daro bet ką, o paskui iš uždirbtų pinigų gyvena salose.

Išbalansuota energetika gali labai stipriai paveikti žmogų, jo psichikos būklę. Niekas nežino, kas bus po 5–10 metų. Žmonės patiklūs, ypač tie, kurie blogai jaučiasi, kurie gyvena kančioje, nuolatinėse nesėkmėse. Jie pasimauna ant tokių dalykų kaip „moteriškumas“, „sąmoningumas“, tad tai ypač pavojinga turintiems psichinių traumų ar ligų.

Taip žmonės papuola pas įvairius guru, kurių kompetenciją „užtikrina“ skambus pavadinimas, ar net ir į sektas, įvairius tikėjimus. Rekomenduoju pažiūrėti filmą „Kolonija“ (angl. The Colony, 2015 m.), kuris pastatytas remiantis tikrais faktais.

Lietuvoje dauguma guru yra patys labai „paklydę“ žmonės, kuriems patiems reikalinga pagalba. Ypač atidžiai rinkitės, kur einate, ir visų pirma žinokite, dėl ko tai darote. Nuo kelių savaičių „meditacinio retrito“ tikrai nepasijusite geriau, toks pojūtis bus labai trumpalaikis. Per keturiolika dienų neišspręsite dešimtmečiais trunkančių problemų.

Visur turi būti sistema – tikslai ir uždaviniai, o jei to nėra, abstraktu, tuomet tai vaikščiojimas aplinkui. Vėjas gali nupūsti laivą į bet kurį uostą. Šiuo atveju laivas – psichinė sveikata. Tikslai turi būti aiškiai suformuluoti, išmatuojami, aktualūs, realūs ir apibrėžti laiko. Norint pasiekti atitinkamą tikslą, reikia daryti atitinkamus uždavinius. Uždaviniai kuriami remiantis tikslais. „Guru“ viso to neturi – yra tik „šviesa“ ir „meilė“.

– Ar psichologas ir psichiatras mums, lietuviams, jau nebėra baubas?

– Lietuviai jau išsilaisvina ir dažniau kreipiasi į specialistus ieškodami pagalbos, nes supranta, kad sielą gydyti reikia, negalima palikti jos likimo valiai. Daugelis bijo, nes iš sovietinių laikų išlikęs mąstymas, kad apsilankysi pas specialistą ir liks įrašas visam gyvenimui, dėl kurio nebus galima įsidarbinti, bus sugadintas gyvenimas.

Noriu pabrėžti, kad apsilankymas pas specialistą, darbine prasme nekeičia jūsų gyvenimo, bet gali stipriai pagerinti jūsų psichologinę savijautą. Kažkodėl kai kuriems vis dar atrodo, kad psichiatras yra destruktyvus, baisus, „prišeriantis vaistais“, nuo kurių bėga seilės, paverčiantis žmogų zombiu. Taip tikrai nėra ir džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių išdrįsta ateiti, kalbėtis, spręsti problemas.

– Ką pajautę žmogus turėtų kreiptis į psichologą, psichiatrą? Kokios būklės, savijautos neturėtume palikti likimo valiai?

– Kai kažkas užsitęsia, kartojasi, jūs negalite susitvarkyti su savo emocijomis, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą griebiatės vyno taurės, o gal kamuoja stipri nuotaikų kaita ar nemiga, negalite nustoti verkti, kenčiate, jaučiate panikos atakas, nerimą, nereikėtų to palikti nuošalyje.

Vida Press nuotr./Moteris su taure
Vida Press nuotr./Moteris su taure

Jeigu norite pasveikti nuo traumų, reikalingas kompleksinis gydymas. Tai ne tik medikamentai, bet ir begalė kitų sudedamųjų dalių – terapija, rūpinimasis savo kūnu, sportas, buvimas gryname ore, miško maudynės ir kt. Vienas traumuotas žmogus kaip virusu užkrečia kitus savo trauma, ir tai gali tęstis per kelias kartas. Dar ir dėl šios priežasties nereikėtų visko palikti likimo valiai.

– Šiuo metu gyvename sudėtingoje situacijoje dėl koronaviruso. Baimės ir nerimo labai daug. Kaip elgtis, kad jaustumėmės geriau?

– Baimės rodo, kad esame nesaugūs patys su savimi. Pasaulis labai keičiasi, todėl paklauskime savęs, kur yra mūsų vidinis stuburas, ką turime daryti, kad viską išgyventume? Pirmiausia reikėtų nepamiršti savęs.

Normalu yra jausti nerimą, kai dėl susidariusios situacijos ir nežinios, nestabilios finansinės padėties, sugriuvusių planų. Bet pasidavimas visuotinei panikai nerimo lygį didina keturgubai ir neatneša jokios realios naudos, daugiau tik žalos.

Kaip galime išbūti šitoje situacijoje? Visų pirma, gyventi dabartiniu momentu. Mes niekada nežinome, kas mūsų laukia, o didelė energijos koncentracija į ateitį smarkiai kelia nerimo lygį, kuris sujaukia dabartinį gyvenimą, dabarties momentą.

Vienas traumuotas žmogus kaip virusu užkrečia kitus savo trauma, ir tai gali tęstis per kelias kartas.

Nepamirškite, jog viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ateis laikas, kai pandemija baigsis. Išnaudokite šitą laiką kaip gerai praktikai, peržiūrėkite savo vertybes, pagalvokite, kaip galite prisidėti prie savo planetos saugojimo ir pagalvoję darykite, pergalvokite savo finansus, būkite pasiruošę juodai dienai. Ir džiaukitės kiekviena akimirka, nes laikas – brangiausias dalykas.

Praktikuokite buvimą miške. Būkite tarp medžių apie 2 valandas bent kartą per dvi savaites, o jei esate apsupti ypač daug streso sukeliančios aplinkos, tai darykite kas savaitę ar net dažniau. Keisdami savo mąstymą pakeisite gyvenimą.

Nervų sistema persitvarko, atsistato būnant gamtos apsuptyje. Nepamirškite ir nemedikamentinio gydymo: psichoterapijos, sporto, dienos režimo, sveikos mitybos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką