Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 12d. 18:19

Robertas ieško darbo: patirtis – nuo valstybės vadovų „apsauginio“ iki gido ant ledyno Islandijoje

Robertas Šukšta
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Robertas Šukšta

Po 21 metų darbo valstybės vadovų apsaugoje Robertas Šukšta nusprendė įgyvendinti savo svajonę keliauti ir įgauti kitokios patirties. Tačiau dvejus metus su pertraukomis praleidęs mistiškoje Islandijoje, jis taip pasiilgo Lietuvos, kad nusprendė grįžti. Tik pasirodė, kad nėra taip paprasta pradėti gyvenimą iš naujo, o pareigūno patirtis tai padaryti labiau trukdo nei padeda.

„Sveiki draugai! Šiandiena aš į Jus kreipiuosi nes IEŠKAU DARBO. Jau pusę metų esu grįžęs iš Islandijos, nuomoju butą ir bandau įsitvirtinti savo namuose – Lietuvoje. Aš iš patirties ir iš savęs truputį kaip Forestas Gampas...

Dirbau asmens sargybiniu-vairuotoju Vadovybės apsaugos departamente, Asmenų apsaugos valdybos, mobilios palydos skyriuje, vėliau – vairuotoju generalinio direktoriaus „Lietuvos energijoje“, gidu ant ledyno Islandijoje, įgulos nariu žvejybiniame laive, ūkvedžiu viešbutyje. Esu visapusiškas ir pasiruošęs išmokti to, ko dar nemoku!“ – tokį kreipimąsi savo „Facebook“ paskyroje išplatino 15min GYVENIMAS pašnekovas.

Pradėkime nuo to – kodėl grįžote ir dar iš tokios egzotiškos šalies? Turbūt kai kurie susigundytų su jumis pasikeisti vietomis.

– Pasiilgau Lietuvos. Nors per tuos dvejus gyvenimo svetur metus Lietuvoje lankiausi ne kartą, atgal skrisdavau vos nežliumbdamas. Pasiilgdavau tėvų, artimųjų, draugų ir paties krašto.

Svetur gyventi lengviau, jeigu esi su šeima. Tiesa, ten yra lietuvių bendruomenė, žmonės pakankamai bendrauja, tačiau ilgesys vis tiek yra.

Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje
Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje

Pasiilgau net lietuviško uodo. Praėjusią vasarą, prisimenu, būdamas Lietuvoje dalyvavau akcijoje – sodinome ąžuolus Dūkštų ąžuolyne. Žiūriu: kanda uodas, o aš jo nemušu – esą siurbk mano kraują, siurbk.

Pasiilgdavau lietuviško miško. Islandijoje miškų beveik nėra. Ten sakoma: jeigu pasiklydai miške – atsistok ir apsidairyk.

Minėjote, kad dirbote asmens sargybiniu. Kiek metų ir kokią patirtį išsinešėte iš šio darbo?

– 21 metus dirbau Vadovybės apsaugoje. Po 20 metų šiame darbe galima išeiti į pensiją. Aš pasinaudojau šia galimybe, nes norėjau, kol dar jaunas, įgauti kitokios patirties ir įsilieti į civilių gretas. Mat mano darbinę patirtį panaudoti kitokiose darbo srityje gana sudėtinga. Be to, norėjau pakeliauti.

Darbas apsaugoje iš tiesų man labai patiko – ėjau kaip į šventę. Iš tiesų, tarnyba išugdė geras savybes – gebėjimą stebėti, pastabumą ir netgi savistabą. Žmonių veiduose moku atpažinti jų emocijas, matau, kaip jie reaguoja ir ko iš jų galima tikėtis.

Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje
Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje

Mes saugojome premjerus. Vieną parą dirbi ir gauni dvi laisvas dienas, taigi yra laiko susitvarkyti savo reikalus, sudarytos visos sąlygos sportuoti, lankyti šaudymo treniruotes ir pan., nes fizinis pasirengimas įeina į šią profesiją.

Net jei manome, kad Lietuvoje yra saugu, valstybės vadovų apsauga turi būti kaip prevencinė priemonė. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu mes žinotume, kad nėra policijos. Kiekvienas elgtųsi, kaip nori. O jeigu žmogus žino, kad yra policija, tai jį drausmina. Taip pat ir asmens sargybinis turi būti viešai matomas, kad niekam nekiltų minčių ką nors padaryti.

Man patinka islandų darbdavių požiūris: jiems visiškai nerūpi tavo patirtis, kai kalbama apie paprastus darbus.

Kaip atsidūrėte Islandijoje?

– Islandija man nebuvo emigracijos šalis, bet tai buvo viena iš tų šalių, kurias norėjau pamatyti, o tuo pačiu nusprendžiau ir užsidirbti kelionėms. Dirbau ir gidu ant ledyno, ir žvejybiniame laive, viešbutyje tvarkiau kambarius.

Man patinka islandų darbdavių požiūris: jiems visiškai nerūpi tavo patirtis, kai kalbama apie paprastus darbus. Jie sako – ateik ir pabandysi, o jei nesusitvarkysi – eisi lauk.

Ką teko daryti žvejybiniame laive?

– Valyti žuvį. Islandas draugas, pas kurį gyvenau, dirbo žvejybiniame laive. Kai jis grįžo atostogų, bendraudamas su juo užsiminiau, kad man būtų įdomu išbandyti tokį darbą. Tuomet jis ir sako: „Kol atostogauju, jiems kaip tik reikia vieno žmogaus.“ Tas laivas išplaukia savaitei į vandenyną, tada dienai grįžta, išsikrauna ir vėl išplaukia savaitei.

Iš tiesų tai fiziškai sunkus darbas – šešias valandas dirbi, šešias ilsiesi. Į jūrą išmetamas kabelis, ant kurio yra valas su kabliukais. Jais ir gaudomos žuvys. Paprastai jos būna labai stambios – net žmogaus ūgio.

Po pirmos paros susirgau jūros liga; dvi paras buvo taip blogai, kad nieko valgyti negalėjau, tik „šėriau“ per bortą paukščius ir žuvis. Nėra paprasta: nuolatinis žuvies kvapas, nematai kranto, o laivą nuolat supa, tarsi gulėtum ant nuolat judančio kiaušinio lukšto. Laivas supasi ne tik į šonus, bet ir aukštyn bei žemyn. Kai po savaitės išlipau į krantą, kurį laiką dar gaudžiau žemę, bet man patiko ši patirtis.

Keturis mėnesius viešbutyje tvarkiau kambarius, bet tai buvo darbas ne man. Galiausiai paprašiau atostogų ir porai mėnesių išvykau pakeliauti po Tenerifės salą, o po atostogų išėjau iš to darbo. Tuomet išsiuntinėjau savo CV į kelionių agentūras, kurios turistams organizuoja išvykas. Taip gavau gido-vairuotojo darbą. Žiemos sezonu dirbau ant ledyno – turistų grupes vesdavau į ledo urvą.

Ar Islandijos grožis tikrai toks pasakiškas, kaip kalbama?

– Tai iš tiesų magiško grožio sala, tokia mistiška, kad net atrodo, tuoj pamatysi trolius ar elfus bevaikštančius. Ir ji atrodo tarsi gyva, ypač jei atsisėdi ant lavos laukų: jauti, kaip žemė vibruoja. Nieko nuostabaus – iš maždaug 400 pasaulio ugnikalnių per 120 yra Islandijoje.

Ir gamta čia diriguoja savo sąlygas. Oras gali taip greitai pasikeisti, kad kažkur toliau nuvykęs negalėsi grįžti. Vieną kartą mums grįžtant nuo ledyno, priekyje turėjo eiti gidas ir rodyti kelią visureigio vairuotojui, nes visiškai nesimatė, kur važiuoti. Arba vėjas būna toks, kad atidarius duris reikia laikyti, kad neišplėštų.

Vos tik saulutė vidury žiemos išlenda, jie jau išeina su šortais.

Beje, islandai labai užsigrūdinę. Kai tik atvykome su draugais, atsimenu, einame apsimuturiavę striukėmis, kepurėmis, pirštinėmis, o priešais mus einantis islandas su vienais marškinėliais šypsosi – sveiki atvykę! Vos tik saulutė vidury žiemos išlenda, jie jau išeina su šortais.

Lietus jiems taip pat neegzistuoja. Mačiau, kaip darželio auklėtojos dviračiais išvažiavo su vaikais į žygį pilant stipriam lietui.

Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje
Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje

Ar Islandijoje daug emigrantų?

– Emigrantų ten daug ir iš įvairių šalių, taip pat nemažai yra ir lietuvių. Darbo taip pat visiems yra – atvažiuok bet kada, paprastą darbą tikrai susirasi. Tačiau dauguma atvyksta padirbėti trumpam – vasaros ar žiemos sezonui. Beje, iki emigrantų atvykimo islandai niekada nerakindavo namų durų, automobilių, dviračių. Kai prasidėjo vagystės, jie ėmė viską rakinti.

Dauguma darbo vietų – kavinėse, restoranuose, viešbučiuose ir statybose. Minimalus atlyginimas – apie 1800 eurų. Pavalgyti visada gauni darbo vietoje – tai pas juos įprasta. Tiesa, labai brangi nuoma – galima jai pusę ar net daugiau atlyginimo palikti. Pigiau būna, jei tenkiniesi kambariu.

Man pavykdavo pasitaupyti tiek, kad galėdavau keliems mėnesiams išvykti pakeliauti. Aš moku gyventi taupiai ir keliaujant man daug nereikia. Tenerifės saloje išsinuomojau mašiną ir miegodavau arba joje, arba palapinėje.

Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje
Asmeninio albumo nuotr./Roberto Šukštos gyvenimas Islandijoje

Taigi kelis mėnesius dirbdavote, o kelis mėnesius keliaudavote? Ir, kaip supratau, ne vienas?

– Vienu metu iš tiesų aktyviai organizuodavau draugų keliones į Alpes, Himalajus arba Islandiją. Man tai patinka. Man patinka eiti kartu su žmonėmis ir dalintis su jais emocijomis.

Kelionės metu žmonės labai atsiskleidžia, nes išnyksta rutina – atsiranda nuovargis, prarandamas saugumo, stabilumo jausmas, bet aš visada sakau, kad blogų patirčių nėra, jos visos mus augina.

Pavyzdžiui, buvo metas, kai bijojau keliauti vienas, nors norėjau. Galiausiai tai peržengiau – atvykau į Tenerifę be jokio plano – tik atsivežiau dviratį. Neturėti plano man buvo neįprasta. Matyt, čia prisidėjo mano tarnyba, kurioje viskas buvo sustyguota, – aiškus planas A, o galvoje dar yra ir planas B, o gal net ir C.

Keliones taip pat planuodavau. Kai važiavome į Kroatiją automobiliu, buvau suplanavęs viską – kiek kilometrų važiuosime, kokiu keliu, kurioje degalinėje sustosime, kur nakvosime.

Kelionės metu žmonės labai atsiskleidžia, nes išnyksta rutina – atsiranda nuovargis, prarandamas saugumo, stabilumo jausmas.

Nauja patirtis be plano man labai patiko, tik trūko su kuo nors pasidalinti įspūdžiais, pasidžiaugti. Bet yra ir kitų džiaugsmų. Atsikeli ryte ir matai, kaip tau kažkas mojuoja iš kemperio: „Matome, kad tu vienas, gal nori kavos?“ Tokios atsitiktinės pažintys visada labai įdomios.

Be Islandijos, dar viena šalis, kurioje labai gerai jaučiuosi, yra Nepalas. Lietuva yra mano kūno namai, o Nepalą vadinu savo sielos namais. Mane keri Himalajų didingumas – užlipi ant kalno ir atrodo, kad atėjai pas Dievą arbatos atsigerti. Iki šiol atsimenu vieną vietą. Atsisėdau, pažiūrėjau į kairę – vaikinukas sėdi, medituoja, pažiūrėjau į dešinę – moteris sėdi, žavisi vaizdu. Valandą laiko negalėjau pajudėti iš tos vietos.

Mane keri Himalajų didingumas – užlipi ant kalno ir atrodo, kad atėjai pas Dievą arbatos atsigerti.

Ir vietinių gyvenimas labai įdomus – jie visiškai paprasti, nuoširdūs. Kaimeliai ten tokie, kad, regis, laikas sustojęs. Neklausiau, ar jie jaučiasi laimingi, bet žiūrėdamas į jų veidus matai, kad jie iš tiesų laimingi. Gal todėl, kad jie neturi pasirinkimo, nemato kitokio gyvenimo.

Jie labai stiprūs – ant pečių tempia didžiausias kuprines, kuriose gali būti bet kas – puodai, lentos, cementas, vanduo.

Kai pirmą kartą vykome į Nepalą, pasiėmėme balionėlių, saldainių, flomasterių, kad padalintume vietiniams vaikams.

Atsimenu, kaip atėjau prie trijų vaikinukų ir rodau jiems balionų saują – esą ateikite pasirinkti. Vienas priėjo, paėmė tris balionus – ne visą saują – ir padalino draugams. Kitas atbėgo ir paklausė, ar gali pasikeisti. Pasiūliau jam visus pasiimti, bet jis paėmė tik vieną. Jam nereikėjo visos saujos. Ta situacija mane labai sužavėjo.

Kaip visos šios kelionės pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą, mąstymą – ką sau galite leisti ir ko negalite?

– Į pasaulį pradedi žiūrėti paprasčiau. Anksčiau kur kas labiau viską sureikšmindavau ir pats buvau susireikšminęs, dabar viskas atrodo daug paprasčiau.

Iš tiesų mes pernelyg visko bijome. Kaip pradėjau organizuoti keliones, matydavau įvairaus amžiaus žmonių – tiek jaunuolių, atvariusių su džinsais į žygį kalnais, tiek jau sulaukusių 80-ties. Žavėdavausi jais.

Pavyzdžiui, Anduose ateina indėnas su basutėmis, o pasižiūriu į save – apsišarvavęs specialiais batais, specialiomis kelnėmis, neperšlampama striuke, „vibro-termo-anti“ pirštinėmis...

Taip palaipsniui prasiplėtė akiratis visame kame. Dabar stengiuosi žmones gerbti nevertindamas, kokios jų religinės, politinės pažiūros ar seksualinė orientacija. Mes labai daug ką atmetame, kas neatitinka mūsų pažiūrų, apkarpome pasaulį.

Asmeninio albumo nuotr./Nepalo Himalajai
Asmeninio albumo nuotr./Nepalo Himalajai

Užsieniečiai mąstyme daug laisvesni. Gal dėl didesnių galimybių keliauti, nes kelionės suteikia labai daug patirties.

Per tuos kelerius metus patyriau tiek, kiek nebuvau patyręs per 21 darbo metus tarnyboje. Nesigailiu ir to laikotarpio. Tai buvo fantastiškai gražus laikas su valstybės vadovais, su kuriais augau ir aš. Tiesiog dabar labai geras pojūtis viduje.

Mes labai daug ką atmetame, kas neatitinka mūsų pažiūrų, apkarpome pasaulį.

Tačiau dabar nusprendėte sustoti ir ieškote pastovaus darbo?

– Pažįstu žmonių, kurie nuolat keliauja. Aš nesu iš tokių. Man reikia nutūpti, pailsėti, suglausti sparnus.

Prieš pradėdamas darbo paieškas, aiškiai apsibrėžiau, ko aš noriu ir ko nenoriu. Pavyzdžiui, ateina labai daug pasiūlymų iš tinklinio marketingo. Tačiau tai tik papildomi darbai, o man norisi turėti vieną darbą, kuriuo mėgaučiausi. Be to, negaliu siūlyti klientams to, kuo pats netikiu. Aš turiu tikėti tuo produktu.

Tikrai patinka kelionės, apie jas kalbėdamas užsidegu, tačiau tai man labiau hobis. Viena, kai vyksti išalkęs keliauti su kitais išalkusiais, kita, kai darai verslą, į tą pačią vietą vedi penktą grupę ir pasakoji tuos pačius dalykus. Tuomet ir kokybės nėra.

Ant ledyno darbas man patiko, nes jis visada sukeldavo stiprias emocijas. Tas ledo urvas labai gražus, o lede matyti sustingę oro burbulai, kuriuose oras yra kelių tūkstančių metų senumo, ar pelenų sluoksniai. Apima jausmas, kad stebi Visatos susidarymą. Realiai suvoki, kad ten sustingęs laikas. Ledui tirpstant tie burbulai atsiveria ir laimingas, kas tuo metu gali tuo oru pakvėpuoti. Jis brangesnis už deimantą – akimirkos blyksnis.

Ar jums yra svarbu, kokį darbą dirbti?

– Žinoma, yra svarbu. Kiekvienas žmogus turi savo duotybes, kuriomis gali mėgautis. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Mėgstu jų klausytis, kalbėtis, dalintis savo patirtimi. Tačiau einu praktiškai į visus pokalbius, jeigu esu kviečiamas. Tuomet ir pats įvertinu savo galimybes, nes nenoriu sukelti lūkesčių, kurių nepateisinsiu.

Pastebėjau, kad dabar visiems darbdaviams reikalinga patirtis. Dėl to susidaro užburtas ratas – kaip gausi patirties nepradėjęs dirbti? Antras dalykas, kurio prašoma, – diplomas, nesvarbu, ar jis atspindi žinias. Aš pats baigiau teisę. Ji buvo reikalinga tarnyboje, bet teisininku nedirbau. Dabar supratau, kad labai patinka psichologija, bet šią sritį atradau per vėlai: psichologijos studijos ilgos, tuomet dar ne vienerius netus užtrunka, kol susikuri vardą.

Asmeninio albumo nuotr./Nepalo Himalajai
Asmeninio albumo nuotr./Nepalo Himalajai

Darbo ieškote jau pusmetį. Ar atsirado šioks toks nusivylimas?

– Šiek tiek yra. Aš manau, kad šiokią tokią stigmą sukuria mano, kaip pareigūno, patirtis. Net kartais galvoju, kad reikia susikurti CV be jos, tada bent jau vairuotojo darbą gaučiau.

Turėjau tokią patirtį. Nusiunčiau savo CV į taksi kompaniją. Ten buvo grafa, kad jie ieško vairuotojo VIP klientams vežioti. Aš parašiau, kad turiu tokios patirties. Mat iš tiesų teko net vesti mokymus apie tai saugos tarnybai. Ir jie dėl šio mano įrašo atsiliepė. Sakė, kad šiaip net nebūtų man skambinę. Pajuokavau: „Ačiū, kad paskambinote, nes mane jau būtų apėmusi visiška neviltis, kad net taksi kompanijoms netinku.“ Tačiau tuo metu šis poreikis jiems buvo išnykęs, todėl mano CV jie atidėjo ateičiai.

Nors iš tiesų vairuotoju dirbti jau ir nenorėčiau. Jaučiu, kad galiu atiduoti daugiau. Ir kartais tikrai apima neviltis – atrodo, turi rankas ir kojas, bet jautiesi neįgalus. Aš net sutinku su mažu atlyginimu – įeisiu į tą koridorių ir galbūt ten bus daugiau durų, bandysiu save kažkaip realizuoti. Dabar man niekas nepasiūlytų net tokio atlyginimo, kokį gaudavau prieš penkerius metus.

Man nereikia prabangaus automobilio ar prabangaus namo, bet dirbti vien tam, kad susimokėčiau mokesčius, aišku, liūdnoka. Bent jau norėtųsi parduotuvėje nusipirkti tokio maisto, kurio man norisi, o ne kuris yra pigiausias. Tačiau vis dar nenuleidžiu rankų.

Paskutinis mano šauksmas buvo žinutė draugams „Facebook'e“ – ją parašiau patartas dukros. Nebuvo lengva paprašyti pagalbos – paprastai kitam prašyti lengviau nei sau, bet žmonės reagavo geranoriškai – sulaukiau daug palaikymo ir patarimų.

Kuomet darau tai, kam jaučiu pašaukimą, galiu pasiekti visko, ko tik užsibrėžiu.

„Mano motyvacija yra galutinai įsitvirtinti Lietuvoje ir dirbti srityje, kurioje būčiau laimingas ir maksimaliai naudingas. Kuomet darau tai, kam jaučiu pašaukimą, galiu pasiekti visko, ko tik užsibrėžiu. Labai greitai mokausi ir esu pasiruošęs tapti puikiu komandos nariu! Ieškau darbo, kuriame galėčiau tobulėti, stengtis ir būti palaikančios bei motyvuotos komandos dalimi, kuri judėtų vieno tikslo link.

Kur tik per šiuos mėnesius dar nesiunčiau CV, bandžiau visur... Noriu gyventi savo gimtinėje, Lietuvoje. Noriu čia dirbti, leisti laiką su draugais, vaikais, mėgautis lietuvišku mamos maistu bei gražia gamta“, – taip savo įrašą baigė Robertas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

21:38
00:33
00:52

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką