Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 15d. 20:58

Rūtai šokėjos karjerą nutraukė skausminga liga, bet Šveicarijoje ji atrado savo laimę ir rašytojos talentą

Ruta Baublytė Kaufmann
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Ruta Baublytė Kaufmann

„Prie gyvenimo Šveicarijoje priprasti man buvo sunku. Prireikė gal dešimties metų. Iš didelių miestų anonimiškumo į mažą miestelį su sekmadienio tyla, besisveikinančiais praeiviais, čia pat, šalia, esančia gamta“, – sako buvusi šokio teatro „Aura“ šokėja, rašytoja  Rūta Baublytė Kaufmann.

Šokėjos karjerą nutraukusi dėl ligos ir šeimos, atradusi meilę vyrui, kalboms ir rašymui, du vaikus auginanti Rūta save vadina prancūziškai šveicariška mama.

Pernai pirmąjį savo romaną „Prasilenkusios“ išleidusi autorė jame gilinasi į psichogeneologijos, tapatybės, laiko ir erdvės pojūčio temas.

– Rūta, kaip dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Dažniausiai porą kartų per metus. Čia gyvena visa mano šeima: seneliai, tėvai, brolis su šeima, taip pat daug senų draugų. Grįžtu vasarą pabūti prie Veisiejo ežero, kartais per Kalėdas ar Velykas. Kai kurių metų laikų trūksta. Velykos dažnai dar per anksti, dar nesijaučia tikrojo pavasario, o rudenį sunkiai išeina atvažiuot. Tad paskutiniuosius aštuoniolika metų Lietuvoje apsiriboju vasara ir žiema.

Labai mėgstu rudenius ir pavasarius Šveicarijoje: ilgi, šilti, palaipsniniai. Lapkritį dar geltoni medžiai, kovą jau žydi narcizai ir tulpės.

– Esate buvusi šokio teatro „Aura“ šokėja, o šiuo metu gyvenate ir dirbate Šveicarijoje. Kokie keliai iki jos atvedė?

– „Auroje“ pradėjau šokti būdama trylikos metų ir po truputį šokis man tapo vis svarbesnis. Vos tik įgijau lietuvių filologijos, kaip tada vadinosi, bakalaurą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, iš karto išvykau į Londoną studijuoti šiuolaikinio šokio ir choreografijos London Contemporary Dance School.

Tuo metu Lietuva Europos Sąjungai dar nepriklausė, todėl neturėjau galimybės likti legaliai ir po studijų grįžau į Kauną. Turtingas Londono kultūrinis gyvenimas, daugybė šokio trupių, spektaklių, taip pat ir multikultūrinė aplinka man paliko didelį įspūdį – norėjau tik šokti!

Grįžusi dirbau „Auroje“ šokėja, vedžiau šokio pamokas ir sukūriau du spektaklius. Vienas jų - „Aš ir mano apsiaustas“ – buvo apdovanotas Fortūnos diplomu. Gretimai dalyvavau ir trumpalaikiuose šokio projektuose Vokietijoje, nes vis norėjosi platesnių horizontų.

Tuo metu visiškai nesugebėjau įvertinti to reto dalyko, kurį turėjome Kaune meno vadovės Birutės Letukaitės energijos dėka: tai buvo pastovi mėnesinė alga, galimybė naudotis sale, kurti spektaklius ir juos rodyti, kelionės į tarptautinius festivalius, daug spontaniškų trumpalaikių nedidelių projektų.

Praėjusi atranką į Ciuricho šokio trupę „Movers“, 2001-ųjų sausį išvykau į Šveicariją dalyvauti dideliame projekte su 40 spektaklių visoje Šveicarijoje.

Ten susipažinau su Pierre, savo būsimuoju vyru. Jis su trim kitais muzikantais kūrė ir atliko muziką spektakliui. Kadangi tuo metu jaučiausi lyg ir subrendusi rimtiems santykiams, likau su juo, ištekėjau ir apsigyvenau jo gimtajame Neuchatel mieste prancūziškoje Šveicarijos dalyje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruta Baublytė Kaufmann
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruta Baublytė Kaufmann

– Sukūrus šeimą profesionalus šokis liko?

– Mokiausi kalbos, bandžiau toliau šokti, tačiau situacija mažame mieste buvo visiškai kitokia. Ir galimybių pasirodė gerokai mažiau nei Kaune. Dar dalyvavau poroje projektų, tačiau vis labiau stiprėjant sąnarių skausmams (paaiškėjo, kad sirgau genetine artrito forma) profesionalios šokėjos karjeros atsisakiau.

Juo labiau, kad labai norėjau turėti vaikų, kurie su „projektiniu“ gyvenimu, važinėjant į skirtingus miestus ar net šalis, buvo sunkiai suderinami.

Gimus sūnui grįžau prie mokslų. Studijavau Neuchatel universitete prancūzų ir anglų literatūrą. Įgijau bakalauro, po to, jau gimus antram sūnui, magistro laipsnį, plius pedagoginį diplomą, kad galėčiau dėstyti. Dėstydama anglų kalbą mokykloje (lietuviškas atitikmuo būtų gal aukštesnioji verslo mokykla, o šiuo metu dar dirbu ir aukštojoje inžinerijos mokykloje) įstojau į anglų literatūros doktorantūrą, nes labai trūko intelektualinių iššūkių.

Apskritai labai mėgstu mokytis. Jei egzistuotų tokia specialybė ir už tai mokėtų pinigus, būčiau profesionali studentė ir nieko daugiau neieškočiau.

– Šokate nuo trylikos metų, apie šokį kalbate su aistra. Nejau taip paprastai – be emocijų, išgyvenimų – nutraukėte šokėjos karjerą?

– Tai įvyko palaipsniui. Prasidėjus skausmams panikavau. Porą metų dar šokau per skausmą. Vaikščiojau pas fizioterapeutus, chiropraktikus, osteopatus, ieškojau, kaip pakeisti savo judėjimo būdą, kad mažiau skaudėtų.

Galiausiai tas pastovus atsargumas, baimė, judesių ribojimas atėmė malonumą šokti. Sužinojus diagnozę tapo lengviau, bet buvo aišku, kad teks keisti gyvenimo būdą.

Prasidėjus skausmams panikavau. Porą metų dar šokau per skausmą.

– Kuriuo gyvenimo etapu, kaip ir kodėl jūsų kelyje atsirado rašymas, literatūra?

– Laimei, gyvenime visada turėjau ir kitų interesų, bet šokio, žinoma, trūko. Kai panirau į mokslus, disertacijos ir kūrybinį rašymą, šokio nebuvimas nustojo būti skausmingas.

Literatūrą pasirinkau, nes visada, nuo pat mažens labai daug skaičiau, eidavau kas kelios dienos į biblioteką ir tykodavau grąžinamų knygų, kurias norėjau perskaityti. Kai pradėjau skaityti angliškai ir prancūziškai, atsivėrė nauji klodai.

Mano disertacijos tema buvo apie anglų rašytoją Jane Austen, buvau tiesiog apsėsta jos kūrybos. Disertacijos rašymas intelektualine prasme buvo įdomiausi mano metai. Mano disertaciją 2018 metais išleido Anglijos leidykla „Palgrave Macmillan“, ji vadinasi „The Architecture of space-time in the novels of Jane Austen“.

Apsigynus disertaciją atsirado laiko ir erdvės kūrybiniam rašymui. Kadangi važiuoti į darbą traukiniu tekdavo apie valandą ir tiek pat atgal, ėmiau rašyti traukiniuose. Traukinys man tarsi pakibęs tarpinėje erdvėje, jungtis tarp dviejų situacijų, vaidmenų, taškų, gal todėl gana lengvai tuo metu panyru ir į įsivaizduojamą erdvę.

Parašyti pirmąjį romaną taip pat padėjo ir daktarinės disertacijos rašymo patirtis. Iki tol man būdavo sunku įsivaizduoti, kaip dirbti (technine prasme), kaip išlaikyti mintyje didesnės apimties kūrinį. Vis kažką pradėdavau, bet nieko neužbaigdavau.

Disertacija suteikė žinių ir pasitikėjimo. Kita vertus, kūrybinis rašymas teikia daug didesnį laisvės pojūtį – gali sukti bet kuriuo keliu, mesti kelią dėl takelio, ignoruoti kitų autorių darbus ta tematika ir pan.

Mano pirmąjį romaną „Prasilenkusios“ išleido leidykla „Homo Liber“ pačioje 2018 m. pabaigoje. Gilinuosi į psichogeneologijos, tapatybės, laiko ir erdvės pojūčio temas. Romanas nėra autobiografinis, bet esu daug mąsčiusi šiais klausimais, tad jame yra asmeninės vidinės patirties.

Taip pat norėjau rašyti apie erdves, kurias pažįstu: Kauną, Šveicarijos kaimelį, vynuogynus. Tekstas sudarytas iš dviejų paralelių: šiuolaikinės istorijos, ir kitos, vykusios 1938–1944 metais.

Man labai padėjo senelių prisiminimai. Tačiau tai nėra jų gyvenimų istorijos, tik autentiškos detalės, kurių rašytiniuose šaltiniuose nelabai rasi. Įdomu buvo ir tai, ką jie prisiminė, ką norėjo pasakoti, kokie vaizdiniai pirmiausia kilo jų galvose apie tą laikotarpį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruta Baublytė Kaufmann
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruta Baublytė Kaufmann

– Sprendžiant iš jūsų pasakojimo, jokių emocinių išjautimų ar išgyvenimų, bandant prisijaukinti Šveicariją, nebuvo.

– Ne, atvirkščiai. Šiuo metu gyvename La Neuveville, labai gražiame ir jaukiame viduramžiškame miestelyje. Bet prie gyvenimo Šveicarijoje priprasti man buvo sunku.

Prireikė gal dešimties metų, kol pradėjau jausti, kad čia – namai. Per tuos metus manyje įvyko nemažai kokybinių pokyčių. Iš didelių miestų anonimiškumo - į mažą miestelį su sekmadienio tyla, besisveikinančiais praeiviais, čia pat, šalia, esančia gamta.

Tai išvystė mano intravertiškąją pusę – ramybės, vienatvės poreikį, lėtesnį ritmą. Įpratau skirti laiko pietums su šeima, pasivaikščiojimams gamtoje ne tik per atostogas. Gyvename ant ežero kranto, prie vynuogynų ir miško.

Prireikė gal dešimties metų, kol pradėjau jausti, kad čia – namai.

Labai svarbu buvo rasti savo vietą profesine prasme, dirbti darbą bent jau maždaug atitinkantį mano kvalifikaciją, bendrauti su kolegomis, gerai mokėti prancūzų kalbą. Tai padeda integracijai, taip pat ir faktas, kad mano vyras – šveicaras, jo šeima gyvena netoliese.

Po truputį pajutau, kad nustoju „priešintis“, galvoti, kad va, pas mus Lietuvoj tai taip, o ne šitaip, kodėl aš turiu dabar kitaip elgtis? Man iš pradžių buvo labai baisu, kad dvyliktą dienos viskas sustoja ir visi kartu eina pietauti.

Nori ar ne, marš valgyti. Vaikai iš mokyklų grįžta namo pietų. Dabar, kalbant apie vaikus, seku savo ritmą ir apie tai daugiau net negalvoju, tai nebe problema. Galiausiai matau tame ir prasmę. Tai laikas bendravimui su šeima ar kolegomis, darbo dienos padalijimas pusiau.

Vaikų auginimas taip pat padarė didelę įtaką. Aš juos auginu toli nuo lietuviškos įtakos ir ta prasme esu šveicariška/prancūziška mama. Patys vaikai auga labai įvairiatautėje aplinkoje, nes Šveicarijoje 25 procentai imigrantų.

Iš kitos pusės, šalis yra federalinė, „susikonstravusi“ iš žmonių, bėgančių nuo persekiojimų, pavyzdžiui, Prancūzijos hugenotų. Tad kaip ir natūralu, kad ir šiandien integruojasi daug kitų tautybių žmonių, nors kraštutiniai dešinieji kyla ir čia, deja.

Man čia dar patinka saugumas. Negalvoji, kad kažkas kažką pavogs ir pan. Tvarka ir organizacija. Mėgstu ir vieną, ir kitą.

– Kokie tolimesni jūsų planai? Ar laukti naujojo romano ir apie ką jis pasakos?

– Taip, pradėjau dirbti prie naujo teksto, bet dar tik pati pradžia. Bandau grįžti į XX a. pabaigos ir XIX a. pradžios Užnemunę.

– Daug metų svetur, tačiau nenutraukusi ryšių su Lietuva. Jūsų akimis, kokie pokyčiai yra Lietuvoje?

– Kai atvažiuoju, skubu pastebėti ne pokyčius, o tai, kas nepakito ir vis dar jungia dabartinę mane su mano vaikyste. Tai ir laumžirgiai ant lelijų lapų ežere…

Bendrai paėmus, kartais net sunku suvokti, ar tikrai įvyko pokytis, ar tik aš, būdama toli, pradėjau kitaip vertinti, matyti situaciją. Kalbu apie, pavyzdžiui, Rusijos grėsmę.

Tačiau kai kurie dalykai stebina. Kodėl šalis, kurios nemaža dalis gyventojų yra emigravę (turiu mintyse ir XX a. pirmosios pusės emigrantus) taip nenoriai priima pabėgėlius, kitataučius? Kodėl žmonės nesuvokia Europos kolonializmo istorijos pasekmių?

Įvyko ir daugybė teigiamų dalykų. Per tuos metus restauruoti senamiesčiai, dvarai, paįvairėjo kultūrinis gyvenimas.

Tikiuosi, kad naujoji, nepriklausomybės metais išaugusi karta nebeturi to nesaugumo jausmo, nebėra paženklinta sovietinio mentaliteto.

Nors tai ilgi procesai. Juk ne be reikalo pasakose prakeikia iki septynių kartų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:50
03:26
01:09

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką