Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 15d. 07:57

Savanorė Laima: „Ir pijokėliui sopa širdį, o aplankydamas vienišus žmones jiems atveži viltį“

„Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė Buvau geras
V.Balkūno ir P.Vaitelio nuotr. / „Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė

Į vienų gyvenimus ateina šventės, o į kitų širdis beldžiasi vienatvė. Kažkas Kalėdas sutiks išvykęs atostogų į užsienį, tačiau kažkam jos tebus menkai šildomame garaže. „Šis mano dabartinio gyvenimo tarpsnis – tai dovana pirmiausia sau, tikrumas sau pačiai, prasmingumas. Kol turiu sveikatos, kol galiu, kol esu reikalinga kitiems“, – sako „Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė, nuolat susidurianti su vienišais žmonėmis. Juos ji lanko Alytaus rajono Simno ir Pivašiūnų seniūnijose. Per savanoriavimo metus būta visko, taip pat – ir baimės praverti nepažįstamo žmogaus duris.

L.Žemaitienė 38-erius metus dirbo mokytoja. Veikla maltiečių bendruomenėje ji susidomėjo maždaug prieš šešerius metus ir paskui save atsivedė grupę mokinių. Nors pati gyvena mieste, tačiau jos aptarnaujamos teritorijos yra kaime.

Gyvos gyvenimo pamokos

„Būdama rajone, matydama realią situaciją kaime, supratau, kad kaimo žmogui pagalbos reikia daugiau, nei gyvenančiam mieste. Maltiečių savanorės buvo mano kelios draugės, teko sudalyvauti ir akcijoje „Maltiečių sriuba“.

Tad ir pradėjo kirbėti mintis, kad reikia kažką daugiau daryti, nei tik dirbti mokykloje ir vesti pamokas. Sugalvojau mokykloje maltiečių būrelius. Ir pradėjome su vaikais veiklą.

Tai buvo gyvos gyvenimo pamokos, kada ne tik ne tik kalbi, bet ir nusivedi vaikus į vienišų žmonių namus, padedi. Žinoma, vaikams svarbu žinios, bet tokios gyvenimo pamokos yra taip pat labai vertingos ir jų reikia“, – pasakojo L.Žemaitienė.

Savanorystė, sako Laima, yra šaltas žodis, todėl savo veiklą ji linkusi vadinti abipuse dovana.

„Tai meilės laikas. Motina Teresė sakė, kad meilė – tai atidavimas. Kai nustojame duoti, nustojame mylėti. Kai nustojame mylėti – nustojame augti“, – kalbėjo L.Žemaitienė.

Veiklą maltiečių bendruomenėje vadina pašaukimu

„Kai išgirdau popiežiaus Pranciškaus kvietimo žodžius eiti pas mažiausius, eiti į paribius, jie krito į mano širdį. Turbūt tuomet ir gimė mano kelias link senelių, ligonių, pačių mažiausių. Taip gimsta pašaukimas.

Penkerius metus slaugiau savo vyrą, sergantį sunkia liga, po to dvejus metus teko slaugyti tėvelį. Kai jie iškeliavo Amžinybėn, į mano gyvenimą ir atėjo pašaukimo dovana. Juk nieko nebūna atsitiktinio“, – sakė L.Žemaitienė.

Kai nustojame duoti, nustojame mylėti. Kai nustojame mylėti – nustojame augti.

Trejus metus lankyti žmonių Laima važinėdavo nuosavu automobiliu, kol šis galiausiai pradėjo byrėti. Dabar ji naudojasi „Maltos ordino“ suteiktu transportu.

Prieš šventes užsuka ir į senelių namus

„Maltos ordino“ pagalbos tarnybos Alytaus rajono Pivašiūnų ir Simno maltiečių grupė veikia nuo 2015 metų.

Pivašiūnų ir Simno gimnazijose yra Jaunųjų maltiečių grupės. Maltiečiai lanko ligonius, neįgaliuosius, remia vienišus žmones, daugiavaikes šeimas.

„Dešimčiai senelių kartą per savaitę vežioju maltietišką sriubą, „Maisto banko“ produktus, paskutinės dienos maisto produktus.

Švenčių proga lankome gyventojus senelių namuose, drauge su mokiniais bei muzikos mokytojais ruošiame menines programas ir dovanojame Pivašiūnų parapijos ir rajono savivaldybės globos namuose, Miroslavo senelių globos namuose.

Taip pat organizuojame akciją „Maltiečių sriuba“ Pivašiūnų ir Simno miesteliuose, dalyvaujame „Maisto banko“ akcijoje, o Lurdo žvakių akcija dovanoja galimybę gegužės mėnesį neįgaliesiems aplankyti Dievo Motinos šventovę Lurde“, – apie savo veiklą pasakojo L.Žemaitienė.

Pauliaus Vaitelio nuotr. /„Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė
Pauliaus Vaitelio nuotr. /„Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė

Vienoje rankoje – termosas sriubos, kitoje – duonos kepalėlis

Daug vienišų žmonių mačiusi Laima sako, kad iki vienatvės juos atveda skirtingi keliai. Ir skirtingos priežastys. Beveik kiekvieną vienišą žmogų visų pirma reikia prisijaukinti, prisibelsti ne tik į jo namų duris, tačiau ir į širdį. Būtent iki jos kelias ir yra sunkiausias.

Kartą seniūnijos specialistai Laimai pasakė, kad už trijų miškelių gyvena vienišas žmogus, pas kurį reikia nuvažiuoti. Vyras guli ant patalo, nevaikšto.

„Aš kelias savaites dar nevažiavau, galvojau, ar rasiu. Galiausiai nuvažiavau. Matau, kad lyg namas yra, bet be langų. Vienoje pusėje yra langai, o kitoje – išdaužyti. Tokia juoda skylė ta vieta man pasirodė.

Namas apaugęs dilgynėmis. Ką aš turiu? Vienoje rankoje – termosą sriubos, kitoje – duonos kepalėlį ir maltiečių šaliką. Ir einu su tais ginklais, nežinodama, ką viduje rasiu.

Durys išspirtos, jų nėra. Ne pirmą kartą tenka eiti su baime, ne pirmą kartą galvojant, ar viduje kur nors nepamatysiu kabančių kojų.

Yra tokių vietų, kur žmonės gyvena juodai, be gyvenimo prasmės. Mūsų atveju to net nepavadintum gyvenimu, bet jie gyvena“, – pasakojo L.Žemaitienė.

Tąsyk, įžengus pro duris, moterį pasitiko aukštas, stambus ir priešiškai nusiteikęs vyras.

„Ir girdžiu balsą: ko tau reikia? Viešpatie, galvoju, na, ir žmogaus balsas. Einu į tą pusę, kur išgirdau balsą. Šiaip taip atidarau duris. Jis stovi prieš mane. Toks su barzda, aukštas, didelis vyras. Sakau: Broniuk, atvažiavau tavęs aplankyt. O ką daugiau darysi? Nei bėgsi, nei rėksi“, – kalbėjo pašnekovė.

Ne iš karto, tačiau vyras siūlomą sriubą ir duoną priėmė, o Laima jį pradėjo lankyti nuolat.

„Jis labai geros širdies žmogus. Mes kalbamės. Jis kitų žmonių nepriima. O kas būna, kai atvažiuoja iš tos pačios seniūnijos? Kartais atvažiuoja auklėti, tokia forma ir bendrauja. Todėl žmogaus reakcija iš tiesų yra priešiška“, – pasakojo maltietė, kitokio bendravimo bei požiūrio pasigendanti iš seniūnijų darbuotojų.

Vienatvė, kurią praskaidrina šunys

Neseniai Laima su mokinių grupe baigė sutvarkyti vieno Simno gyventojo namus. Paramą skyrė „Maltos ordinas“, o didžiąją dalį darbų atliko mokiniai. Tie namai, sako moteris, buvo tikra skylė – pirmą kartą įėjusi į šiuos namus nuo pamatyto vaizdo išsigando ir pati Laima.

„Prieš Kalėdas turėsim įkurtuves ir pyragą valgysim. Ne aš užsidegiau tuos namus tvarkyti, o mano mokinukai.

Tas žmogus vos nueina iki parduotuvės duonos parsinešti, vienišas, artimųjų neturi. Visą gyvenimą jis daug dirbęs, buvęs statybininkas. Turėjo auksines rankas, o dabar be sveikatos“, – pasakojo maltietė.

Šio vyro vienatvę, pasak Laimos, praskaidrina šunys. Seniūnijos specialistai kiek seniau Laimai buvo sakę, kad į šiuos namus negali patekti būtent dėl šunų.

„Man pasidarė įdomu, nors aš irgi bijojau šunų. Kai susipažinome, aš jam pasakiau: gal tu jų ant lovos neleisk? O jis man: tai į kieno akis man pasižiūrėti, kai lieku vienas? Tik į šuns. Šunys yra patys geriausi jo draugai“, – pasakojo L.Žemaitienė.

Garaže krosnį kuria kelis kartus per naktį

Dar vienas Laimos lankomas žmogus gyvena garaže. Čia jis apsigyveno prieš 15 metų, kai sudegė namai.

„Jis išgeria, turi priklausomybę, niekur nedirba. Ir gyvena. Kai pirmą kartą važiavau, pravažiavau tą garažą. Nepagalvojau, kad ten gali gyventi žmogus“, – pasakojo L.Žemaitienė.

Savadarbę krosnį garaže pasidaręs vyras, kada prasideda šalčiai, pakurti jos keliasi kelis kartus per naktį, antraip sušaltų: „Sako: užmigčiau ir neatsikelčiau.“

Jau šiandien, sako Laima, gali džiaugtis, nes po 15 metų vyro „garažo namelyje“ dega šviesa. Kitais metais visi kartu ketina šį garažą apšiltinti.

Pauliaus Vaitelio nuotr. /„Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė
Pauliaus Vaitelio nuotr. /„Maltos ordino“ pagalbos tarnybos savanorė Laima Žemaitienė

Ir pijokėliui skauda širdį

Daug vienišų žmonių mačiusi Laima sako, kad jų likimai taip susiklosto dėl skirtingų priežasčių. Pagaliau – priežastys ne visada ir svarbios.

Būna šeimų, kuriuose tėvus retai aplanko užsienyje gyvenantys vaikai, būna vienatvių net ir tada, kai yra artimų žmonių.

Pivašiūnuose Laimai daug padeda vietos klebonas Vincas Baublys, su kuriuo kartu jie taip pat kartais lanko vienišus žmones.

Kartais, sako Laima, ji sulaukianti nuomonės, kad padeda pijokėliams.

„Pavyzdžiui, yra šeima, kur septyni žmonės. Mama neįgali, ant patalo. Kaip tokios šeimos nelankysi?“ – kalbėjo L.Žemaitienė.

Kartais, sako Laima, ji sulaukianti nuomonės, kad padeda pijokėliams.

„Kalbant apie tuos pijokėlius... Aš irgi galėčiau pasakyti, kad jam nereikia, tegul gyvena taip, kaip gyvena. Bet jis irgi žmogus. Jis irgi turi širdį. O ko žmogus labiausiai nori? Kad būtų mylimas arba mylėtų.

Mes pripažinkim, kad ir mūsų gyvenime visko yra. Bet būna, kad širdį susopa ir dar kaip susopa, kai pasijunti niekam nereikalingas. Jie ir apsiverkę yra. Aišku, ir vėl žmonės sakys, kad pijokas juk greitai apsiverkia. Bet jis laukia.

Aš konsultavausi su Vilniaus biuru, ką daryti, kad vienas iš mano lankomų išgeria. Sako: pasikalbėk, jei jis gers, mes maisto nevešim.

Tai vienam ir pasakiau, kad jei rasiu tris kartus išgėrusį, mes nebedraugausim. Kol kas vieną kartą per metus radau girtą. Koks jis būna, kai aš išvažiuoju, žinoma, nežinau“, – apie savo veiklą pasakojo maltietė.

„Visada lydžiu malda“

L.Žemaitienė sako, jog nori pakviesti visus anksčiau ar vėliau rasti laiko, kurį galėtume dovanoti vieni kitiems.

„Kartais reikia tiek nedaug: nusišypsoti, aplankyti, pasidomėti, pagaliau paklausti, kaip gyveni? Draugystė ir tarpusavio ryšys ateina iš lėto.

Svarbu nuoširdumas, rūpestis, geras žodis, kuris virsta artimo meile ir pasitikėjimu. Tokie žingsniai virsta gyvenimo mozaika, kurios tampa abipusės laimės akimirkomis, gyvenimo pilnatve“, – kalbėjo moteris.

Sriubos dubenėlis ar duona tampa maža bendrystės akimirka, bet susitikimas ir geras žodis yra lygiai taip pat svarbūs.

„Juk tu atvažiuoji dėl jo ir pas jį. Tada tas 80 kilometrų atstumas tampa labai prasmingu.

Visada lydžiu juos malda, lyg palaistau Dievo prisilietimu jų gyvenimus. Atvažiuodamas pas vienišus žmones jiems atveži viltį. Atvažiuoji pamokyti, padėti, išgirsti, bet ne teisti“, – kalbėjo L.Žemaitienė.

Tik nuo savęs galim keisti pasaulį

Šiandien, sako Laima, taip skubam gyventi, daugelis esam susirūpinę ateitimi, nešiojamės praeities nuoskaudas, dėliojam viską į „lentynėles“, dejuojam, kad neturim laiko, bet jei stabtelėtume ir pamatytume, kad šalia yra žmonių, kuriems galim nusišypsoti, tai ir mūsų gyvenimo spalvos būtų šviesesnės: „Ir širdis pajustų daugiau ramybės bei laimės. Tik nuo savęs turim keisti savo namus, galim keisti pasaulį.“

„Noriu padėkoti visiems, kurie dovanoja savo laiką. Už materialinę pagalbą Alytaus r. Pivašiūnų bei Simno maltiečių grupei, bendrovėms „Lankava“, „Astra“, lietuvaičiams iš Londono šv. Kazimiero parapijos.

Kasdienybė virsta švente, kai joje įpinama nuoširdi bendrystė, pagalba šalia esantiems, kai žodžiai virsta meilės darbais“, – sakė L.Žemaitienė.

Meilė, sako Laima, yra brangus žodis, tik kartais tuščias: „Tad linkiu – ištieskim pagalbos ranką šalia gyvenantiems senoliams ar vienišiems, perženkim ribas, stereotipus, taisykles.

Šv.Kalėdos tai ne tik dovanų metas, Kūčių vakarienė ar bažnytėlės aplankymas, tai gyvas Dievo prisilietimas. O gal Dievo gimimas mano ir tavo širdyje. Linkiu visiems ir kiekvienam tokio kalėdinio stebuklo.“


15min projektu „Šiemet buvau geras“ siekiama atkreipti dėmesį į gerumo iniciatyvas, kurios keičia Lietuvą.

Kviečiame susipažinti su projekto bendruomenėmis, fondais, asociacijomis bei iniciatyvomis ir jiems aukoti, kad geri darbai tęstųsi ir augtų!

Daugiau apie projektą rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką