Kaip skelbiama festivalio pranešime žiniasklaidai, apskritojo stalo pokalbyje „Savanorystė: mada, pareiga ar pilietiškumo išraiška?“ susitiko skirtingų sričių lyderiai ir aktyvūs bendruomenių nariai. Diskusiją moderavo visuomenininkas, rotarietis Marius Plitninkas, kartu prie vieno stalo pasodinęs tuos, kurie savo pavyzdžiu įkvepia kitus veikti: Dalių Kavecką, „Kaita Group“ valdybos narį, VšĮ „Tyrėjų Grand Prix“ steigėją, Mindaugą Kasmauskį, „Likmerė“ generalinį direktorių, Jurgitą Bičeiką „SAVA Visiems“ steigėja ir Vaidą Paškevičių, „Stansefabrikken“ inžinerinių projektų vadovą.
„Kiekvienas žmogus turi užduoti sau klausimą – kur aš esu ir kam aš esu? Kokios šalies aš esu pilietis ir kaip esu pasiruošęs ginti savo šalį? – diskusiją pradėjo Mindaugas Kasmauskis. – Savanorystė – tai priklausomybė. Ji įtraukia. Gera daryti gerus darbus.“
Diskusijos dalyviai sutarė, kad savanorystė – tai ne tik pagalba kitiems, bet ir investicija į save: emocinį pasitenkinimą, bendruomeniškumą ir net profesinį augimą.
„Vadovai vertina savo kandidatus, kai CV įrašyta savanorystė – tai labai svarbus įrašas,“ – teigia J.Bičeika.
„Gyvename bendruomenėje, šeimoje – tai mano tikslas rodyti pavyzdį. Ir tikiuosi, kad tai daro įtaką. Savanorystė man – brandos požymis. Tai ženklas, kad esi pasiruošęs padaryti daugiau, nei reikalauja tavo darbas ar pareigos“, – sakė V.Paškevičius.
„Gyvename bendruomenėje, šeimoje – tai mano tikslas rodyti pavyzdį. Ir tikiuosi, kad tai daro įtaką. Savanorystė man – brandos požymis. Tai ženklas, kad esi pasiruošęs padaryti daugiau, nei reikalauja tavo darbas ar pareigos“, – sakė V.Paškevičius.
Pasak D.Kavecko, svarbu suvokti, kad žmonės yra ne tik vartotojai, bet ir kūrėjai.
„Savanorystė nėra nei mada, nei pareiga, o vertybė. Ji mus labai praturtina. Norėčiau, kad kiekvienas žmogus bent vienoje srityje aktyviai veiktų. Taip gimsta tikras pokytis. Savanoriaudami kuriame pasitikėjimą – o tai yra valstybės auksas. Pavyzdžiui, Danijoje savanorystė sukuria 2,7 proc. BVP – tai vertė ir visuomenei, ir ekonomikai,“ – teigė jis.
Diskusijoje kalbėta ir apie tai, kaip savanorystė įsitvirtina verslo kultūroje – vis daugiau įmonių darbuotojams suteikia apmokamas dienas savanoriškai veiklai, o jaunoji karta renkasi darbdavius, kurie palaiko prasmingą įsitraukimą į bendruomenę.
„Lietuvoje vis daugiau žmonių ir įmonių įsitraukia į savanorystę,“ – pastebėjo diskusijos moderatorius Marius Plitninkas ir paminėjo nugirstą frazę, kad „Laikas savanoriaujant nėra įskaičiuotas į gyvenimo trukmę.“
Diskusijoje kalbėta ir apie ilgalaikį savanorystės poveikį. M.Plitninkas svarstė: „Ar savanorystės projektuose – duoti žuvį ir suteikti meškerę?“
„Aš dalinu meškeres. Ir tikiuosi tą daryti toliau“, – atsakė J.Bičeika.
„O prie meškerės dar pridėčiau sniego gniūžtę – kad atsirastų bendruomenė, kuri pokytį sustiprina“, – pridūrė D.Kaveckas.
„Kare daliname ir žuvį, ir meškerę. Bet būčiau pasiryžęs atduoti viską, kad tik tie žmonės ir toliau gintų savo šalį“, – Ukrainoje aktyviai savanoriaujantis teigė M.Kasmauskis.
