TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Sėkmingą karjerą Anglijoje padariusi jauna moteris metams grįžo atiduoti duoklės Lietuvai

Viktorija Folk
Asmeninio archyvo nuotr. / Viktorija Folk
Šaltinis: 15min
4
A A

Viktorija Folk studijų baigimo metai sutapo su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą, kai atsivėrė galimybės dirbti ir mokytis svetur. Jauna mergina, nusprendusi šia galimybe pasinaudoti, vos gavusi biochemijos diplomą, išvyko į Angliją ir jau po mėnesio turėjo darbą pagal specialybę. Po 12 metų ji ryžosi trumpam grįžti į Lietuvą su gana drąsia idėja – į viešąjį šalies sektorių integruoti savo patirtį, įgytą svetur.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Kaip atsidūrėte Anglijoje?

– Baigusi mokyklą įstojau į biochemiją Vilniaus universitete, kurią baigiau 2004 m. Tai buvo Lietuvai svarbūs metai, nes tuo metu įstojome į Europos Sąjungą. Atsirado galimybė toliau studijuoti ar dirbti bet kurioje ES šalyje. Pasirinkau Didžiąją Britaniją, nes ten jau anksčiau dirbau keletą vasarų. Pirmą kartą ten išvažiavau pagal kursų programą mokytis anglų kalbos.

Gyvenau šeimoje, su kuria labai susidraugavome, ir jau kitas vasaras važiavau pas juos pati, toliau mokiausi anglų kalbos, o pragyvenimui užsidirbdavau restoranuose ar viešbučiuose. Gyvenau Devone, kuris laikomas pensininkų rojumi. Ten žmonės persikelia baigę savo darbinę karjerą. Jie parduoda butą Londone ir čia įsigyja nuosavą namą su sodu ir vaizdu į jūrą.

Atvykusi į Angliją po studijų iš karto pradėjau ieškoti darbo pagal specialybę. Turėjau tikslą patikrinti, kaip vertinamas mano diplomas. Darbą radau per mėnesį. Įsidarbinau tarptautinėje įmonėje kaip tyrimų mokslininkė. Taip jau nutiko, kad atvažiavau labai laiku. Bendrovė kaip tik kūrė naują skyrių ir reikėjo daug tyrėjų.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk

– Ar patiko darbas?

– Darbas man labai patiko. Įmonėje buvo labai rūpinamasi savo darbuotojais, investuojama tiek į jų mokymus, tiek į bendro akiračio plėtimą. Buvo įprasta, kad darbuotojai žinotų ne tik savo skyriaus naujienas, bet ir bendrą įmonės viziją. Aukšto lygio vadovai žinojo visų darbuotojų vardus. Eini koridoriumi, pamatai žmogų, kuris, kaip tu žinai, yra aukščiausias vadovas, su juo sveikiniesi, o jis atsako: „Labas rytas, Viktorija, kaip sekasi?“ Vadovų durys būdavo visada atviras, jei reikia kokios pagalbos arba nori pasidalyti idėjomis.

Esu dėkinga savo buvusiam viršininkui, kuris po dvejų mano darbo metų pasisodino mane ir pasiūlė mokytis toliau. Taip atsidūriau Oksfordo universitete – laimėjau vieną jo siūlomų programų. Už mano mokslą buvo sumokėta, man tik reikėjo pinigų pragyventi.

– Ar jautėte aplinkinių požiūryje emigrantės antspaudą?

– Niekada to nejaučiau. Gal tai priklauso nuo aplinkos, kurioje esi. Mane visada supo labai išsilavinę, daug keliavę, tarptautinę patirtį turintys žmonės. Dirbau tarptautinėje įmonėje, kurioje šalies pavadinimas mažai ką reiškė. Mane vertino kaip žmogų ir pirmiausia identifikavo su Europa, tada gal su Šiaurės Rytų Europa. Tam tikrose situacijose galėdavau pasakyti, kad esu lietuvė, bet iš tiesų mano tautybė nebuvo svarbi.

Didžiąją Britaniją iki šiol laikau šalimi, kuri man suteikė labai daug galimybių. Po dvejų metų darbo jau pirkau pirmąjį savo namą. Žinoma, su paskola, bet, būdama užsienietė, atitikau skolinimo sąlygas. Turėjau savo automobilį. Tuo metu man buvo 25 metai. Lietuvoje tokią gerovę turint tiek metų tuo metu dar sunku buvo įsivaizduoti.

Prieš keletą metų nusprendžiau įkurti ir savo verslą. Tai nekilnojamojo turto valdymas. Mano sėkmė ta, kad surinkau labai gerą komandą, kuriai moku tikrą ir teisingą atlyginimą. Ieškome objektų, kuriuos nupirkę arba nuomojame, arba remontuojame, dalijame į du objektus ir pan. Pagrindinę mano komandą sudaro 10 žmonių, bet, jei didesnis projektas, jų gali būti apie 20. Šiuo metu verslas jau taip gerai sustyguotas, kad vykstu į Angliją tik kokius 3 ar 4 kartus per metus.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk

– Tačiau dabar atvykote iš Vokietijos. Kaip atsidūrėte ten?

– Mano vyras italas, su juo susipažinau studijuodama Oksforde, jis irgi mokslininkas, gavo pasiūlymą dirbti Vokietijoje. Labai greitai apsisprendėme persikelti į Miuncheną. Vyras studijavo doktorantūrą Italijoje, bet atvykdavo daryti mokslinių tyrimų į Oksfordo universitetą. Vėliau keletą metų nuolat dirbo universitete.

Atvykusi į Vokietiją pirmiausia mokiausi vokiečių kalbos. Ši kalba turi ironišką atspalvį mano gyvenime, nes mano senelis iš tėčio pusės buvo vokietis. Iš mamos pusės abu seneliai taip pat mokėjo vokiečių kalbą, bet aš šios kalbos neperėmiau. Pagal specialybę kol kas ten nedirbau, nes dar teko sustyguoti Anglijoje paliktą verslą. Iš jo gaunamos pajamos šiuo metu man leidžia būti Lietuvoje, nes mano lietuviškas atlyginimas nėra pakankamas, kad gyvenčiau taip pat, kaip gyvenau Anglijoje ar Vokietijoje.

– Kaip kilo idėja atvykti į Lietuvą?

– Esu atvykusi per programą „Kurk Lietuvai“, kurios misija – sugrąžinti talentus į Lietuvą ir integruoti juos į viešąjį sektorių. Tai iš tiesų labai įdomi patirtis, ypač Lietuvoje negyvenus 12 metų ir niekada neturėjus lietuvio darbdavio, juolab niekada nedirbus viešajame sektoriuje.

Grįžti į Lietuvą labai smagu. Galima aiškiai matyti, kaip pasikeitusi šalis ir kaip tu pats pasikeitęs kaip žmogus. Aišku, iš pradžių buvau euforijoje, bet vėliau teko šiek tiek atvėsti. Technologijų srityje mes iš tiesų labai pažengėme, bet „minkštuosiuose“ dalykuose, susijusiuose su pagarba žmogui, darbo etika, lyderystės įgūdžiais, dar reikia pasitempti.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk

– Kodėl po tiek metų nusprendėte grįžti?

– Tai buvo paskutinė galimybė, kai dar galėjau dalyvauti šioje programoje, nes ji priima žmones iki 35 metų. Praėjusią vasarą ištekėjusi pagalvojau, kad skirti metus Lietuvai galiu būtent dabar, nes vėliau bus sudėtingiau. Taigi arba dabar, arba niekada. Jau turėjau keletą darbo pasiūlymų Vokietijoje, bet pasirinkau grįžti metams į Lietuvą. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip dabar atrodo Lietuva ne tik atvažiuojant atostogoms, bet dirbant ir mokant mokesčius. Norėjosi atiduoti duoklę už tai, kad galėjau mokytis puikioje gimnazijoje, studijuoti universitete, kurio diplomas buvo iškart pripažintas britų ir leido gauti gerą darbą.

Apie šią programą išgirdau iš draugų, kurie taip pat mokėsi Oksforde. Man imponavo tai, kad tu dirbi viešajame sektoriuje ir bandai jį tobulinti. Pirmus šešis mėnesius tyrinėjome, kokia yra papildoma administracinė našta valstybės valdomoms įmonėms ir ką galima padaryti, kad valstybinė įmonė veiktų efektyviau. Antrą pusmetį dirbu su turizmu susijusioje srityje. Su kolege aiškinamės, kaip Lietuva atrodo bendrame kontekste. Neseniai išėjo Pasaulio forumo ataskaita, pagal kurią Lietuva užima 56-ą vietą.

Vieta skiriama pagal 14 indikatorių, iš kurių aiškiai matyti, kuriose srityse mes atsiliekame. Pavyzdžiui, Lietuva neturi nacionalinio stadiono, taip pat neturi didelės konferencijų salės, o tai būtų didelė paskata turizmui vystyti. Mano vyro srityje organizuojamos didelės konferencijos ir vienas organizatorių pasidomėjo galimybe surengti tokią konferenciją Vilniuje. Tačiau kai pradėjau aiškintis, pasirodė, kad nėra nė vieno konferencijų centro, kuris galėtų priimti tokį skaičių dalyvių.

– Vis dėlto nesiejate ateities su gyvenimu Lietuvoje?

– Skirtingai nuo kitų programos dalyvių, aš labai aiškiai pasakiau, kad grįžtu tik metams. Mano vyro mokslo sritis tokia, kad jis tiesiog neturėtų ką veikti Lietuvoje, neturėtų galimybės tęsti savo tyrimų. Taigi gyvenimo Lietuvoje nėra mano planuose, bet labai norėčiau, grįžusi į Vokietiją, dirbti Lietuvai, galbūt prisidėti prie Lietuvos ir Vokietijos santykių (arba Lietuvos ir Italijos, nes kalbu ir itališkai) vystymo. Matau save šiame vaidmenyje, bet ir Lietuva turi norėti pasinaudoti tokia galimybe ir sėkmingai mane išnaudoti įvairiems projektams.

Apskritai savo ateitį matau tarp dviejų polių – verslo ir mokslo, pavyzdžiui naujų technologijų verslas, farmacija ir pan.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Folk

– Jūsų iniciatyva kelią skinasi moksleivių profesinė praktika įvairiose įmonėse ir įstaigose. Kaip gimė ši idėja?

– Matydama, kaip mano vyro darbe Vokietijoje kiekvienais metais vasarą ateina po keletą 15 ar 16 metų moksleivių, kurie iš arti susipažįsta su profesija, apie kurios studijas svarsto, pamaniau, kodėl tai negalėtų vykti ir Panevėžio J.Balčikonio gimnazijoje, kurią pati esu baigusi, visus tuos metus priklausiau gimnazijos alumnų klubui, o šiemet buvau išrinkta jo prezidente. Per pavasario atostogas taip pat suorganizavome moksleiviams tokią profesinę praktiką. Praktikos vietas suteikė gimnaziją baigę mokiniai – alumnai. „Facebook'e“ yra gimnazijos alumnų grupė, turinti jau daugiau kaip 2 tūkst. narių. Ji vadinasi „JBG Alumnai“. Taip pat elektroniniu paštu jbg.alumni@gmail.com galima užsiprenumeruoti „JBG Alumnų“ naujienlaiškį.

Šiais metais didžioji dauguma norėjo būti įvairių sričių medikais, taip pat maisto technologais, IT specialistais, inžinieriais, psichologais, teisininkais, ekonomistais finansininkais, komunikacijos specialistais. Labai smagu, kad turime tokį efektyvų alumnų tinklą. Moksleiviai turėjo galimybę vieną dieną praleisti su žmogumi, kuris dirba pagal specialybę, apie kurią svajoja ir gimnazistas. Gimnazistai atliko praktiką netgi Europos Komisijoje, kurioje dirba vienas alumnas, taip pat Seime – turėjo galimybę dalyvauti vieno komiteto posėdyje.

Kaip pasakojo vienas alumnas, programuotojų įmonėje apsilankiusiems moksleiviams buvo keisčiausia, kad šis darbas susideda ne tik iš programavimo: tenka eiti ir į susitikimus, dirbti su dizaineriu, rinkodaros specialistais. Įdomu, kad vienas vaikinas, svarstęs apie programavimą, nusprendė, kad nori būti dizaineriu, kuris dirba su programavimu. Manau, tai ir yra gerasis praktikos rezultatas – moksleiviai pasibando ir aiškiau pradeda suvokti, ko iš tiesų nori.

Šią vasarą svarstome apie galimybę skelti dviejų savaičių praktiką į dvi dalis, kad vaikai toje pačioje įstaigoje išbandytų skirtingas specialybes. Pavyzdžiui, gydytojas ir sistemų kūrėjas, t. y. medicinos srityje dirbantis programuotojas. Užsienyje šiuo metu dažnai ieškoma tarpdisciplininio žmogaus, pavyzdžiui, tu gali būti chemikas ir biologas, statistikas ir finansininkas, medikas ir mokėti šiek tiek programuoti.

Aš norėčiau, kad ši praktika būtų įtvirtinta nacionaliniu lygmeniu. Žinau, kad tokią praktiką taip pat turi Vilniaus licėjus, gal dar keletas mokyklų, tačiau nesinorėtų, kad tai būtų prieinama tik privilegijuotiems vaikams, besimokantiems privilegijuotose mokyklose. Dabar tokia praktika nėra net oficialiai įteisinta.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką