Atsisveikinusi su finansinę gerovę ir saugų gyvenimą garantavusiu darbu, ji pradėjo dailininkės kelią. Pirmasis laiptelis – studijos Vilniaus dailės akademijoje.
„Naujame kelyje esu keletą metų ir patirtys keičiasi. Nebesu skraidanti naivuolė. Suprantu, kad yra be galo daug talentingų, darbščių menininkų! O aš – viena iš daugelio, dar tik pradedanti jau subrendusiame amžiuje. Galbūt todėl kol kas savęs nedrįstu vadinti menininke ar tapytoja, esu tiesiog studijų ir mokymosi procese, ir tiek“ – neslėpė jau kelerius metus meno pasaulyje gyvenanti moteris.
Apie širdies šauksmą, baimę palikti komfortą ir atsakomybę šeimai pasikalbėjome su Danijoje gyvenančia lietuve. Taip pat – apie pasirinkimą keisti gyvenimą lydėjusius ženklus, tarp kurių – ir a.a. močiutės paskatinimas. Ypač artima Nomedai buvusi senelė tik sulaukusi 80-ies ryžosi pradėti tapyti ir tai darė dar 26-erius metus – ji mirė būdama 106-erių.
„Man buvo įdomu ir sekėsi“
„Danijoje gyvenu jau pusę savo amžiaus, todėl kartais net susimaišau, kas esu – danė ar lietuvė“, – juokėsi Nomeda. Ir iš tiesų, nors Danijoje gyvena daugiau nei 25 metus, ryšiai su Lietuva išliko glaudūs. Ji dažnai čia lankosi, santuokoje su vyru danu gimę vaikai su mama visada kalbėjo lietuviškai.
Į Daniją ji atvyko po verslo vadybos bakalauro studijų Vilniuje. Naujoje šalyje moteris tęsė pasirinktą studijų kryptį – studijavo tarptautinį verslą ir vadybą. Visa tai, pasak Nomedos, natūraliai jai nutiesė būsimos karjeros kelią.
„Kai tu baigi tarptautinį verslą, ypač tokioje geroje mokykloje kaip mano buvo Kopenhagoje, tave dar studijuojant susiranda būsimi darbdaviai. Taip nutiko ir man – iškart po studijų pradėjau dirbti „Calsberg“. Kitas variantas buvo grįžti į Lietuvą – taip galvojau, jei Danijoje nebūtų patikę. Tačiau viskas susidėliojo taip, kad likau“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, nuo tada užsisuko ratas: po pirmosios darbovietės Nomeda dirbo ne vienoje tarptautinėje įmonėje – darbo pasiūlymai ateidavo natūraliai, per daug negalvojant ir neieškant pokyčių.
„Dirbti sekėsi – turėjau patirties, be to, mane vežė pats darbas. Man buvo įdomu dirbti tarptautiniame versle, turėti galimybę matyti, kaip gimsta inovacijos, svarbios ne vienai šaliai, bet visam pasauliui. Tiesiog buvo įdomūs darbai“, – apie praeitą etapą, kuriam skyrė daugiau nei 20 metų, pasakojo Nomeda.
Greta sėkmingai besiklostančios karjeros ji gyveno ir pilnatvę teikiantį šeimyninį gyvenimą: santuokoje su vyru augino du sūnus.
„Danijoje aš jaučiausi, kad labai gerai gyvenu su savo nuostabia šeima, draugais. Daug keliavome – vaikams buvo gal keletas metų ir mėnesių, kai juos išsitempėme į Australiją. Ir vėliau daug keliaudavome po visą pasaulį“, – pasakojo pašnekovė.
Ji neslėpė, kad gyvendama aktyvų ir pilną profesinį bei šeimyninį gyvenimą mažai galvojo apie tai, kad norėtų ar galėtų veikti kažką kito. Nors vaikystėje jautė kūrybos šauksmą, ilgiems metams jis buvo užslopintas kažkur giliai giliai.
Romantiką užgožė racionalumas: studijoms pasirinko rimtą specialybę
„Vaikystėje lankiau dailės mokyklą ir visada, kiek save pamenu, buvau romantikė svajoklė. Laipiodavau po medžius, įsivaizduodama, kad esu princesė ar voveraitė. Galėdavau žiūrėti į užšalusį langą ir piešti šerkšno ornamentus. Tačiau, pasitarusi su suaugusiais, nutariau, kad menas tegul lieka pomėgiu, o studijuoti reikia rimtą dalyką“, – prisiminė Nomeda.
Pasak jos, ne ką mažiau svarbios jai buvo ir tvirtos vertybės, kurių laikėsi nuo paauglystės. „Nuo jaunų dienų savo dienoraštyje rašydavau, kad man labai svarbu būti stipria nepriklausoma moterimi, kuri pirmiausia būtų finansiškai laisva“, – prisiminė Nomeda.
Ji pasakojo, kad atvykusi į Daniją stengėsi įrodyti sau ir kitiems, jog paneigia gana blogus vyravusius mitus apie Rytų europiečius: „Man buvo svarbu įrodyti, kad esu nepriklausoma ir pati galiu kurti savo gyvenimą. Taip pat – kad prisidedu prie daniškos bendruomenės ir visuomenės su savo įnašu.“
Močiutės atsisveikinimas: „Noriu, kad būtum laiminga“
Įsisukus į darbo ir šeimos gyvenimą Nomeda sako neberasdavusi laiko pomėgiui tapyti. Jautė – pasiilgsta, nori, bet neleisdavo šiam šauksmui įsisiūbuoti. Tačiau ji tiki – tai, kas lemta, įvyks. Ir, jei žmogus pats neapsisprendžia, gyvenimas parodo kelią. Jos atveju ženklai buvo du svarbūs įvykiai.
Pirmasis „skambutis“ buvo liga – prieš 10 metų Nomeda susidūrė su sveikatos problemomis. „Tada sustojau ne savo noru. Bet tai buvo galimybė susimąstyti. Galbūt man to reikėjo, nes buvau išorinės sėkmės rate. Ėmiau svarstyti, ar aš noriu taip gyventi, kaip gyvenu, galvoti, ko pasiilgau. Bet po to vėl grįžau į darbą, kur manęs laukė ir noriai priėmė atgal. Visgi nuo tada užsikūrė toks nevaldomas procesas: jaučiau, kad esu pasiilgusi kažką kito daryti“, – sakė Nomeda.
Dar vienas ženklas, kad galbūt metas atsigręžti į savo kūrybiškąją asmenybės pusę, buvo jos močiutės istorija.
„Tapyti ji pradėjo tik tada, kai sukako 80 metų. Anksčiau nebuvo laiko – močiutė pagimdė 14 vaikų, turėjo ūkį. Tik tuomet, kai vaikai užaugo, anūkai – irgi, o gyvulių ir ūkio darbų nebeliko, kojos nusilpo, močiutė nusprendė, jog turi laiko tapybai. Nors gabi buvo nuo vaikystės. Su močiute buvau labai artima. Iš Danijos pas ją skraidydavau. Per COVID-19 pandemiją aš pati jau labai rimtai svarsčiau pradėti kitą savo gyvenimo etapą. Nors dar dirbau, bet jau jaučiau, kad nebegaliu. Būdavo, pradingstu garaže, kur tapau... Pamirštu susitarimus, susirinkimus“, – juokdamasi prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Atnaujinus skrydžius pirmoji jos kelionė buvo pas močiutę. Tada jai buvo 106-eri. „Visą dieną praleidome kartu, žiūrėjome jos tapybos darbus, kalbėjome. Aš jai sakiau, kad nežinau, ką daryti. O ji, gulėdama savo lovoje, pasakė: „Nomedėle, aš noriu, kad tu būtum laiminga.“
Po mūsų susitikimo praėjus kelioms dienoms ji mirė. Džiaugiuosi, kad spėjau aplankyti. Tai buvo gyvenimo trapumo priminimas, taip pat aiškus ženklas – negi aš lauksiu 80-ies, kad pradėčiau daryti tai, ką noriu?“
Svarbu turėti bendruomenę, kuri tave padrąsintų
„Reikėjo visiškai paleisti kontrolę“ – taip apie didžiausią iššūkį, kurį reikėjo įveikti apsisprendus išeiti iš darbo ir pradėti mokytis tapyti, pasakojo Nomeda. Ji neslėpė, jog be šeimos palaikymo tam nebūtų ryžusis. Natūralu, dėl to stipriai pasikeitė ir jų gyvenimas – iš aukšto laiptelio versle Nomeda nužengė į apatinį, kuriame buvo daug nežinomybės ir, neslėpkime, finansinio nesaugumo.
„Artimieji, draugai tave myli, saugo, bet jie kartu ir susirūpinę – kaip bus, kai tu užsiimsi neracionaliais dalykais, kurie reikalauja daug laiko ir nežada ateities stabilumo. Draugės, tėvai mane labai palaikė. Mano vyrui ir vaikams turbūt buvo sunkiausia, nes dėl mano sprendimo keitėsi ir jų gyvenimas. Buvo minčių, kokia esu egoistė, vagiu nuo šeimos laiką, nebeuždirbsiu pinigų...
Su vyru esame sutarę, kad aš užsidirbu bent jau bilietams į Lietuvą, kur skrendu studijuoti. Todėl, kai tik turiu laiko, dirbu senelių namuose. Nors darbas čia sunkus, aplinka vėl primena apie gyvenimo trapumą ir kaip svarbu gyventi „čia ir dabar“, siekti savo svajonių“, – sakė Nomeda.
Žvelgdama į kelerių metų patirtį pašnekovė sako, jog iš esmės keičiant savo gyvenimą svarbu apsupti save bendraminčiais, kurie nebūtų iš tau įprastos aplinkos. Jų mąstymas, gyvenimo būdas gali padėti sunkiausiais momentais.
Nomeda pasakojo, kad ilgą laiką jos aplinkoje daugiausia buvo žmonės, gyvenantys komforte – taip, kaip gyveno ji pati. Jiems labai svarbus finansinis saugumas, ateities nusakomumas, kurio moteris savo noru atsisakė.
Nauji žmonės, kuriuos ji įsileido į gyvenimą, padėjo jai tapti atviresnei ir drąsesnei, daryti tai, ką nori, nors sukausto baimė.
„Nors puikiai žinojau, ko noriu, bet išeiti iš darbo buvo sunku. Todėl buvo svarbu turėti moterų bendruomenę, kurioje moterys pačios galbūt tuo pačiu keliu eina ar ėjo, buvo labai reikalinga“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nomedos manymu, mūsų visuomenė „gyvena galvoje“ ir yra linkusi neklausyti širdies. „Ypač tai būdinga moterims, kurios augina vaikus, turi atitikti kitus kultūrinius, istorinius lūkesčius. Nusprendus keisti gyvenimą, sulauksi įvairių reakcijų, tave gali net teisti. Tačiau svarbu priimti, kad tai nėra svarbu. Aš pati jaučiau didžiulę baimę, net jokio plano neturėjau. Tik žinojau: likti sename savo pasaulyje negaliu. Neįmanoma viena koja likti ir daryti karjerą, o kita būti kūryboje“, – pasakojo moteris.
Jaučiasi gyva ir einanti savo nuotykio keliu
„Nežinau, kada galėsiu save vadinti menininke ar kūrėja“, – atvirai sako Nomeda. Nors dabar jos gyvenimas – tapybos studijos VDA ir kūryba, ji sako suprantanti, kad yra tik šio kelio pradžioje. „Tiek daug patyrusių menininkų sutinku! Galbūt po studijų jau galėsiu vadinti save tapytoja...“ – juokiasi, paklausta apie tai, ir užtikrina, kad niekada nesigailėjo savo sprendimo.
„Aš tai darau ne dėl rezultatų, bet dėl to, kad kitaip negaliu, todėl, kad man tai be galo įdomu – ir mokytis, ir tapyti. Tai darydama galiu pamiršti viską ir tapti gerąja ir blogąja prasme egoiste. Bet kartu – pagaliau susijungusi su savimi“, – pabrėžia ir priduria, kad būti vėl studente, jausti, kad kažką darai ne dėl pagyrų, patapšnojimo per petį, kitaip tariant – ne dėl kitų, o dėl savęs, yra su niekuo nepalyginamas jausmas.
Nomeda neslepia, jog tai – svarbiausia. Dėl to ji dar ir dar kartą ryžtųsi tokiam pačiam sprendimui, nepaisant visų sunkumų ir iki šiol neaiškios ateities.
„Bet yra ir sunku, juk keletą metų neuždirbu pinigų, daug skraidau, mokausi, kuriu, kai galiu, dirbu, tikrai pavargstu. Nėra viskas vien tik romantika. Greta svajonės yra ir realybė. Būtent ta įtampa, konfliktas tarp svajonės ir realybės man yra įdomus fenomenas ir kūryboje.
Man regis, kad tas konfliktas labiau jaučiasi mums, moterims, nei vyrams. Kita vertus, labai dažnai šeima moteris palaiko, o pokyčiui nesiryžta pati moteris, nes bijo, abejoja, o gal tiesiog užsimiršta, prisiriša prie buities, įsipareigojimų, materializmo, kitų nuomonės“, – svarstė Nomeda.
Moteris, kurios galbūt dabar yra ant svarbaus pasirinkimo slenksčio, ji kvietė išdrįsti ir nerti į savo svajonę.
„Mistikas ir filosofas Josephas Campbelas yra sukūręs žmogaus transformacijos žemėlapį. Jis sako, kad visi žmonės yra herojai ir didvyriai, ir visi einame savo rateliais. Einant jais mus kažkas kviečia. Mane – tapyba. Tas kvietimas, įvairūs įspėjamieji signalai, mano atveju tai buvo liga, močiutės mirtis. Visa tai primena, kad reikia gyventi taip, kaip mes patys norime.
Pasak J.Campbello, išgirdęs kvietimą herojus galiausiai išeina į savo nuotykį, kur susitinka su savo demonais – baimėmis, kontrole ir t.t. Tokių kelionių turime pačių įvairiausių – nuo visai mažų iki didžiulių. Man iki šiol skamba J.Campbello žodžiai: „Mes visi esame didvyriai, kurie dažnai kviečiami į keliones. Pagrindinis klausimas – ar išdrįsime eiti į nežinomybę ir į savo širdį.“
-
„Tave girdi, kai kalbi nuoširdžiai, net jei keli skausmą“: Agnė Grigaliūnienė apie tikrąją moters balso jėgą – konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“
-
Monika Dirsytė su 40 kg sveriančia „Kalte“ ant galvos stos Vilniaus širdyje: interviu konferencijos „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ socialinei akcijai
-
„(ne)Tobula moteris“ pristato akciją „Moters balsas“: Indrė Bareikienė – apie baimę tylėti ir drąsą kalbėti
