Pijus Pėčelis gimė ir augo Vilkaviškio rajone, o savo siuvykloje kartu su žmona darbuojasi nuo 2007 metų. Drabužius čia siuvasi ne tik Vilkaviškio gyventojai – atvyksta klientai iš kitų miestų.
„Norėjau tapti aktoriumi“
– Pijau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo jūsų profesinis kelias?
– Turbūt kai žmogus gimsta – jam būna skirta. Baigęs mokyklą bandžiau stoti į tuometinę konservatoriją, į aktorinį. Neįstojau ir tada nunešiau dokumentus į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą norėdamas studijuoti chemiją ir biologiją. Irgi neįstojau, kadangi neišlaikiau matematikos egzamino – buvau su ja „susipykęs“.
Atėjus liepos mėnesiui ir artėjant kariuomenės laikui, nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando, tad svarsčiau, kur galėčiau padirbėti. Vairuotoju – ne, statybininku – ne. Taip ir nuėjau dirbti į tuometinį Vilkaviškio siuvimo fabriką.
Beje, mano meistras buvo irgi Pijus. Iškart pasodino ir davė mokytoją – atsarginę siuvėją, kad prižiūrėtų. Taip pradėjau dirbti, o per dvi savaites padariau planą. Man tikrai gerai sekėsi.
Netrukus atėjo metas į kariuomenę. Mano kariniame biliete buvo parašyta: siuvėjas-motoristas. Dabar ši specialybė vadinama operatoriumi. Dirbau prie konvejerio linijos, mes siuvome milines. Mūsų – trisdešimt žmonių, o aš siuvau antsiuvus, darbavausi tik prie vienos konkrečios operacijos.
Tuomet ir mąsčiau: nejau aš nepadarysiu? Padariau. Tokia buvo pradžia.
Tačiau rusai nesuprato, kas yra tas „motoristas“, jiems aš buvau siuvėjas, todėl kariuomenėje reikėjo trumpinti kariškiams kelnes, taisyti švarkus. Visada vadovaujuosi taisykle: „Dievas davė žmogui galvą ne dėl to, kad prilytų per kaklą, o dėl to, kad mąstytų“. Tuomet ir mąsčiau: nejau aš nepadarysiu? Padariau. Tokia buvo pradžia.
Kai grįžau po armijos, situacija rinkis studijas nebuvo palanki. Dabar, jei mokykloje išlaikai valstybinius egzaminus, gali stoti į aukštąją mokyklą kad ir po kelerių metų. O tais laikais viską reikėjo laikyti iš naujo. Praėję jau keli metai, aš daug ką buvau pamiršęs. Norint ruoštis – reikia korepetitorių. O tėvai kaime, iš kur tie pinigai?
– Dar grįžkim truputėlį atgal: kodėl norėjote tapti aktoriumi?
– Kultūra visada buvo šalia manęs. Net ir po kariuomenės buvau dažnas svečias kultūros namuose: vaidinau spektakliuose, vedžiau renginius, koncertus. Man patinka siūti ir patiko tai daryti visada, bet aš save mačiau su mikrofonu rankoje, scenoje.
– Aplink tuos metus, kai norėjote mokytis, į konservatoriją turbūt stojo dabartiniai žinomi mūsų aktoriai?
– Taip. Beje, įdomu tai, kad man ruoštis padėjo Dalia Tamulevičiūtė. Ji tuo metu buvo viena iš dėstytojų, jau surinkusi savo garsųjį aktorių kursą. (Dalios Tamulevičiūtės mokiniai, 1977 metais baigę konservatoriją, – aktoriai Vytautas Anužis, Dalia Michelevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Vladas Bagdonas, Eglė Gabrėnaitė, Remigijus Vilkaitis – aut. past.). Mokiausi pas ją retorikos dar prieš stojamuosius, nes turėjome parengti etiudus.
– Buvo apmaudu, kad neįstojote?
– Ne. Apmaudu būtų buvę, jei būčiau turėjęs dirbti bet ką – vairuotoju ar statybininku. O siuvimas man patiko, tai – irgi kūryba.
Be to, kultūra niekur nedingo: kartu su buvusia režisiere Janina Kurtinaitiene Vilkaviškyje kūrėme ir rodėme „Trys mylimos“, „Amerika pirty“, buvome pastatę ir sudėtingesnių psichologinių spektaklių, be to, – dainavau kapeloje. Man to reikėjo.
„Savo siuvyklos labai norėjau“
– Ką veikėte po kariuomenės?
– Tada sugalvojau, kad eisiu dirbti į buitinį – taip tuo metu vadintos paslaugų įstaigos, kur siuvo, remontavo, kirpo, taisė. Vilkaviškyje vadinamasis buitinio kombinatas buvo labai stiprus, o kai atėjau, ten dirbo net devyni vyrai siuvėjai. Tai buvo retenybė, tokio dalyko aplinkiniuose miestuose nerasi. Nuėjau pas vieną iš jų – tėvelio draugą siuvėją. Pasiprašiau priimamas mokytis ir jis sutiko.
Po ketverių metų darbo siuvėju mane nusiuntė į Vilnių – mokytis sukirpimo profesinėje mokykloje. Ten turėjau labai gerus mokytojus, mane mokė to meto grandai – Grendelis, Purvinskas, Gylys.
Po mokslų gavau pasiūlymą likti dirbti Vilniuje, tuometinėje eksperimentinėje siuvykloje. Tačiau nelikau. Dabar mąstau, kad jei būčiau likęs – mane Vilnius būtų „sukramtęs“, šiuo metu būčiau gal eilinis siuvėjėlis, o gal juo nebūčiau visai.
Grįžęs į Vilkaviškį pataikiau į permainų laikotarpį: kaip tik tuo metu moteriški paltai ėmė keistis. Iki tol visi būdavo su statytomis rankovėmis, o dabar prasidėjo nauja mada – pažastys gilintos, rankovės keturkampės, su klostėmis. Pradėjome siūti moteriškus paltus tik su vienu primatavimu – tai buvo naujovė.
Kartu su savo mokytoju Bernardu Skinkiu to meto buitinių paslaugų įmonėje įsteigėme moteriškų viršutinių drabužių siuvimo brigadą. Buvome pirmieji tokie Lietuvoje. Ir labai gerai sekėsi, žmonės laukdavo paltų ar kostiumų net po tris mėnesius.
Ten mane apdovanojo – gavau „Buities žymūno“ ženklelį, apsigyniau pirmąją aptarnavimo klasę. Tai ne tik simbolinis įvertinimas: už tai būdavo skiriamas priedas prie atlyginimo. Toks jau buvo tas laikas.
– Ar atėjus nepriklausomybei iš karto įkūrėte savo verslą? Koks buvo šis laikas jums?
– Ne, ne iš karto, nors savo siuvyklos labai norėjau. Pačioje nepriklausomybės pradžioje nepavyko – niekaip neradau patalpų. Tiek pinigų, kad jas galėčiau nusipirkti, neturėjau, o užtarimo iš valdžios, kad galėčiau gauti kitomis sąlygomis, nebuvo. Teisybės ieškodamas buvau nuvažiavęs net pas Prunskienę, bet ir tai nepadėjo.
Po truputį pradėjau siūti namuose, tik iš to neišgyvensi, juk ir šeima nemaža. Du sūnūs, o vėliau gimė ir trečiasis.
Nuėjau dirbti į konservų fabriką sargu. Tačiau ten – ne tai, kas patiktų. Mūsų name gyveno dabar jau buvusi siuvimo fabriko gamybos direktorė. Kadangi esu sukirpėjas, pasiprašiau – gal sukirpime atsirastų darbo? Po dviejų dienų sulaukiau skambučio, pakvietė į pokalbį ir įkalbino dirbti siuvimo cecho meistru.
Savo ceche turėjau dvidešimt aštuonias moteris, siuvome džinsus Vokietijos rinkai. Paskui buvo pertrauka, po kurios vėl sugrįžau į tas pačias pareigas, tik jau moterų ceche buvo daugiau – apie penkiasdešimt.
Teisybės ieškodamas buvau nuvažiavęs net pas Prunskienę, bet ir tai nepadėjo.
Darbas – sunkus, bet ten daug išmokau. Jei mano meistras Bernardas Skinkys atsikeltų iš numirusių ir pamatytų, kaip dabar dirbu, kokie yra lygintuvai, audiniai, medžiagos – jis, žmogus, gautų infarktą ir vėl numirtų.
Taip viskas tęsėsi, kol kartą į mūsų namus užėjo buvęs klebonas Vytautas Gustaitis. Mudu kalbėjomės ir jis pasakė: Pijau, yra parapijos patalpos, o tu nori siuvyklos. Važiuok, pasižiūrėk, daryk ten savo siuvyklą.
Paklausiau jo ir taip nuo 2007 metų turiu savo siuvyklą. Visa tai – tik klebono dėka.
– Nebuvo baimės savarankiškai dirbti?
– Ne. Daug mano kolegų patraukė į turgų. Pirko pigius audinius, siuvo ir vežė pardavinėti į Kaliningradą, Maskvą, į Lietuvos turgus. O aš sakiau: ne – aš esu meistras.
– Ar sprendimas pasiteisino, ar jūs laimingas?
– Labai. Aš jaučiuosi kaip danguje. Nenorėjau dirbti masinėje gamyboje. Man sekėsi meistrauti, sekėsi dirbti su žmonėmis. Mėgstu žmones, myliu juos, bet ten... ten nėra kūrybos.
Kai dirbi savo siuvykloje – kas kita. Ateina moterys, atsineša audinį ir jei man pasako, kad duoda minties laisvę – aš irgi kaip danguje. Gal pastebėjot, sukirpimo stalas užtiestas audiniu? Kerpu, o ši klientė leido pasireikšti mano fantazijai.
– Minėjote, kad dirbate su žmona, galbūt darbe ir susipažinote?
– Susipažinome 1980 metais, kai dvi merginos atėjo pas mus į buitinį atlikti praktikos. Vieną kai pamačiau – buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nuo tada esame kartu.
„Kūrybos daugiau, gali visko prigalvoti“
– Ar rankų darbas populiarus?
– Pradėjo populiarėti.
– O ar buvo atoslūgis?
– Buvo. Tai susiję ir su ekonomine situacija, tačiau taip pat – su humanomis. Nors dėvėtų drabužių parduotuvės man nėra konkurentai.
Jei apibendrinti – griūties nebuvo, grūsties taip pat. Bet man darbo visada pakako. Nėra konkurentai ir kiti siuvėjai – darbo užteks visiems, tegul tik dirba.
– Ką jūs siuvate?
– Viską, išskyrus sukneles ir palaidines. Kostiumai, paltai, sijonai, kelnės – čia mano.
– Dauguma klientų moterys?
– Ne. Siuvasi moterys – tos, kurios nenori atrodyti kaip kitos. Vyrai – tie, kurie parduotuvėje neranda sau tinkamų drabužių. Tai gali būti ir aukšti, stambaus kūno sudėjimo, arba kaip tik – labai smulkaus sudėjimo vyrai.
– O ką jums pačiam labiausiai patinka siūti?
– Moteriškus paltus, kostiumus. Ten kūrybos daugiau, gali visko prigalvoti. O vyriškas kostiumas ir yra vyriškas kostiumas.
– Kaip išsiaiškinti, suprasti, kokio drabužio moteris iš tikrųjų nori?
– Atsineša audinį ir papasakoja. Bet kartais jau žiūrėdamas matau – gražu nebus. Reikia pasakyti, paaiškinti.
– Ar svarbu gebėti sutarti su žmonėmis?
– Būtina. Būna, kad dirbi ir jauti: nebegali daugiau, viskas pradeda erzinti. Tada reikia uždaryti duris, išeiti, kad tavęs niekas nematytų ir tu nieko.
Šiemet gavau siuntimą į reabilitaciją sanatorijoje Palangoje. Lankiausi procedūrose, ėjau pas medikus, bet su niekuo nenorėjau bendrauti, man nieko nereikėjo. Norėjau būti tik vienas su savimi, su Dievu. Praėjo kelios dienos, vėl pajutau, kaip reikalingi žmonės.
– Dievas jums padeda?
– Labai. Gyvenime ant nieko nepykau ir su niekuo nesu susipykęs. Kaip taip pavyksta? Yra dešimt Dievo įsakymų. Pirmasis – neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Antrasis – mylėk artimą kaip save patį. Jei įmanoma – reikia tai daryti. Kiek galima, kaip galima. Ne be reikalo toks Dievo įsakymas.
„Žmonės nešasi ne krepšiais, o maišais“
– Žmonės ateina ne tik siūti – dažnai prašo ir pataisyti drabužius. Ar drabužis vertinamas, kaip keičiasi požiūris į tvarumą?
– Sakyčiau, kad nevertina. Matytumėte, kas darosi šeštadieniais, kai dėvėtų drabužių parduotuvėje kainos būna po penkiasdešimt centų! Žmonės nešasi ne krepšiais, o maišais. Kur tiek dėti? Parsineša, panešioja ir meta. Bet tie, kurie siuvasi – manau, kad tikrai vertina.
– Nemažai žmonių drabužius siunčiasi iš įvairių pigių platformų, Kinijos. Kokia tokių drabužių kokybė?
– Juokas ima, bet ką padarysi – toks dabar tas gyvenimas. Jie nori išgyventi, todėl siuva masiškai. Pamenu, kai dirbau siuvimo fabrike, pas mus buvo vokiečių firmos konsultantas, kuris tikrindavo kokybę. Paima džinsus, ir jei rasdavo nenukirptą siūlą, vaikščiodavo rodydamas: žiūrėkit – siūlas!
Kartais, kai man atneša pataisyti tuos pigius drabužius, visų pirma apsikarpau siūlus, o paskui tvarkau.
O stambiai moteriai – tegul nepyksta už tą žodį – kuri turi krūtinę, klubus, liemenį – jai nuostabu siūti.
– Ką sunkiausia siūti?
– Vyriškus drabužius. O jei ateina vyras, kuriam per pilvuką – metras aštuoniasdešimt, ir reikia jam pasiūti? Sunku. O stambiai moteriai – tegul nepyksta už tą žodį – kuri turi krūtinę, klubus, liemenį – jai nuostabu siūti.
– Kiek prisimatavimų reikia?
– Pirmas, antras ir tada jau atiduodi drabužį. Bet būna, kad reikia daugiau.
– Vilkaviškis – mažas miestas. Ar jums pakanka klientų?
– Atvažiuoja ir iš aplinkinių miestų: Šakiai, Jurbarkas, Alytus, nemažai kam siuvau iš Prienų, Kybartų. Būna klientų iš Kauno, Vilniaus. Kartą siuvau keliems vilniečiams, kilusiems iš šio krašto. Jie sakė, kad atvažiavo pas mane tris kartus iš Vilniaus, ir vis tiek atsiėjo daug pigiau nei siūtis Vilniuje.
Vilkaviškyje yra pučiamųjų orkestras – didesnė pusė muzikantų aprengta mano, taip pat Virbalio kaimo kapela „Pliumpa“, „Vingio“ kapelos vyrams irgi siuvau drabužius. Daug tokių dalykų.
– Savo krašte jau esate žinomas, nereikia į vietinį laikraštį dėti reklamos?
– Ne, nereikia. Beje, šiuo metu daug siuvėjų ir nėra. Aš dar esu. Dar siuvu. Bet jei sugalvočiau užsidaryti – Vilkaviškyje kito tokio neliktų, dirbančio su vyriškais ir moteriškais viršutiniais drabužiais.
