Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 6d. 13:13

Slaugytoja Agneta prieš šventes atsideda kūrybai: iš medžio gimsta elniukai ir besmegeniai, iš senų megztinių – eglutės

Agneta Urmonaitė ir jos kurtos eglutės
Asmeninio archyvo nuotr. / Agneta Urmonaitė ir jos kurtos eglutės

Airijoje Newry miestelyje gyvenanti Agneta Urmonaitė su dviem mažametėmis dukrytėmis jau nusiteikusi šventėms – namuose ant palangės žaliuoja miniatiūrinės eglutės, o kieme kaimynams svetingai šypsosi mediniai besmegeniai ir elniukas Rudolfas. Ir visa tai – slaugos namuose dirbančios Agnetos išmonė.

Besmegeniai – iš pagalių, kuriuos brolis parvežė židiniui pakurti

„Man patinka filosofija kuo mažiau pirkti, o jei pirkti, tai nemokėti brangiai. Be to, kai kuriu, į tą veiklą įsitraukia ir dukrytės. Tai tiesiog būna smagiai ir kokybiškai praleistas laikas.

Didžioji (8 m.) kartais prilaiko kokią nors detalę, kai kerpu, o kartais jai tenka prilaikyti ir mažąją sesutę (2 m.), jei darbuojuosi grąžtu. Visaip būna. Ir dar – labai džiugina faktas, kad tokių puošmenų daugiau niekur nepamatysi, jos bus išskirtinės, pagamintos su meile“, – pasakojo Agneta per vaizdo pokalbį mesendžeriu.

Atsakingą požiūrį liudija ir moters taupumas – sukurtų dalykų neišmeta, o panaudoja ir kitais metais per šventes. Tarkim, medinius besmegenius padarė šiemet, bet šalia jų pastatė pernai sukurtą elniuką.

„Jis tiko į bendrą kompaniją – irgi medinis, papuoštas senais kaspinėliais, eglutės žaisliukais, vyresnioji dukra dar priklijavo judančias akytes. Ko daugiau reikia?“ – sakė Agneta.

O liekniems besmegeniams idėja nukrito netikėtai. Moters brolis dirba medienos fabrike, tai kartais parneša malkų, įvairių basliukų židiniui pakurti. Ir kartą parvežė pagalių – dailių, skirtingo ilgio. Agneta juos atsidėjo iškart, nes sukūrenti buvo gaila. Žinojo, kad panaudos.

Asmeninio archyvo nuotr. /Agnetos Urmonaitės rankdarbiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Agnetos Urmonaitės rankdarbiai

„Taigi nusprendžiau juos nudažyti baltai – taip ir padariau. Paskui – irgi akriliniais dažais – išpaišiau veidukus, nupurškiau laku – gal automobiliniu, nebežinau net, kokiu, pasiuvau drabužėlius iš senų antklodėlių, ir viskas. Tada dekoracijas gražiai susmaigstėme kieme prie eglutės – ir jau nuotaika kita“, – užsidegusi pasakojo moteris.

Labiau džiaugiausi ne tiek pačiomis eglutėmis, o tuo, jog galėjau panaudoti tai, kas seniai gulėjo nereikalinga.

Seni megztiniai virto eglučių galerija

Agneta pasidalijo ir eglučių atsiradimo istorija. „Jas gaminau iš senų megztinių ir džemperių. Jie buvo įvairių žalių atspalvių, tad labai tiko miškeliui ant lango sukurti. Dalį megztinių turėjau, kitus už kelis eurus pirkau parduotuvėje „iš antrų rankų“. Pasiuvau gal apie trisdešimt tų eglučių, net tiksliai nežinau! – pasakojo moteris.

– Labiau džiaugiausi ne tiek pačiomis eglutėmis, o tuo, jog galėjau panaudoti tai, kas seniai gulėjo nereikalinga: kamšalui panaudojau senų pagalvių „vidurius“, o eglutes pasmeigiau ant šakelių ir pastačiau ant medinių skridinukų – „ripkių“, kurių pernai buvo atsiuntęs tėtis, bet vis nežinojau, ką iš jų sukurti. Taigi viskas buvo panaudota, o dekorui tiko seni karoliai – taip ant eglučių nutūpė sniegelis.“

Asmeninio archyvo nuotr. /Agneta Urmonaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Agneta Urmonaitė

Laikosi idėjos – kurti iš to, kas yra

Kaip jau veikiausiai supratote, bene esminis dalykas Agnetos kūryboje – panaudoti tai, kas yra namuose. Jos filosofija paprasta – mažiau šiukšlinti, sutaupyti pinigų ir daiktui suteikti antrą gyvenimą.

„Prieš išmesdama kažką į šiukšliadėžę, visada pagalvoju, ar galėsiu dar kam nors panaudoti.

Štai šįmet per Heloviną negalėjome nusipirkti moliūgų, tai jais paverčiau paprasčiausius stiklainius – nudažiau oranžiniai, nupurškiau laku, pastačiau lauke, o namo langus papuošiau iš juodo kartono iškarpytais baisuokliais – šikšnosparniais, ragana, tokiu baisiu katinu, dar bobaužiu.

Pakabinau lempučių, kurias nudažiau irgi oranžiniais akriliniais dažais. Ta šviesa kūrė gana šiurpoką vaizdą – namuose atsispindėjo iškarpų siluetai, šešėliai tarsi judėjo. Tikrai buvo įspūdinga“, – pasakojo Agneta.

Beje, šiurpiam dekorui pravertė ir prie namo buvusios kelios čerpės – blokelius moteris nudažė ir pavertė Helovino nakčiai tinkamais antkapiais.

Kaip netikėtai tapo tautodailininke

Moteris pasakojo, jog meniška buvo nuo vaikystės – vis įsisukdavo į rankdarbius. Kol gyveno Lietuvoje, dažniausiai nerdavo įvairiausius dalykus, o viena giminaitė ją išmokė pinti iš vytelių.

„Mano amžiną atilsį giminaitė buvo labai garsi vytelių pynėja Lietuvoje. Vienais metais kažkaip užsimaniau kažko naujo išmokti, tad ėmiau pas ją vakarais lankytis, kad pamokytų. Ji perdavė man visą patirtį, labai uoliai mane globojo ir mokė, o netrukus ir į parodą užrašė. Tai buvo visiškai netikėta! Juk pyniau vos porą mėnesių… Bet man sekėsi gerai, per dvejus metus tapau tautodailininke – esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (taip pat baigusi kosmetologijos bakalaurą – aut.).

Asmeninio archyvo nuotr. /Agnetos Urmonaitės rankdarbiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Agnetos Urmonaitės rankdarbiai

Mano mama paskui juokavo, sako, visi norėjo pas tą giminaitę išmokti pynimo meno, visi važinėjo, bet niekam nepasisekė, o tau – va, iš karto viskas puikiai“, – juokėsi tuos laikus prisiminusi Agneta.

Moteris pasakojo, kad pinti iš vytelių nėra paprasta, tai – sunkus darbas: pintinės, dėžutės, krepšeliai, yra nupynusi ir vaikišką vežimėlį. Be to ir tėtis, kiekvieną ankstyvą pavasarį pjaudavęs dukrai „žaliavą“, nebuvo itin patenkintas, vis juokais burbėdavo, kad ši pasirinkusi tikrai specifinį pomėgį – tiek vargo per jį.

Agneta prisipažino, kad prie pynimo kažin ar norėtų dabar grįžti – labiau džiugina tai, kad gali savęs nevaržyti ir kurti, iš ko tik užsigeidžia: „Čia gal net darau daugiau nei Lietuvoje. Esu Airijoje gal penkerius metus. Gaminu viską, man labai patinka toks laisvalaikis.“

Moters išradingumui – kaimynų pagyros

Būtų keista, jei bendrauti mėgstantys airiai nepasakytų gero žodžio apie Agnetos fantaziją.

„Galima sakyti, kad jie lyg ir laukia, ką aš dar sugalvosiu ir kaip namus papuošiu šį kartą šventėms. Pasidomi, kaip dariau, ką naudojau. O kai kieme su dukromis statėme tuos medinius besmegenius, kaip tik paštininkas lankėsi, tai irgi pasakė, kad mūsų namas išskirtinis, šviečiantis iš toli, pats gražiausias visoje gatvėje“, – pasakojo Agneta.

Airiai nelabai linkę kažką patys kurti, gaminti, fantazuoti. Jie dažniausiai perka, todėl mano dekoracijos juos kaskart nustebina.

Žinoma, išgirsti pagyrimą yra malonu, o dar maloniau, jog airiai niekaip neatsistebi, jog visa tai Agneta ne pirko, o padarė pati.

„Airiai nelabai linkę kažką patys kurti, gaminti, fantazuoti. Jie dažniausiai perka, todėl mano dekoracijos juos kaskart nustebina. Jiems neįtikėtina, kad viską sugalvoju ir darau pati“, – šypsojosi Agneta.

Jos namas šalia mokyklos, tai ir vaikų tuntai nuolat praeina pro namus. Ir kai namai būna pasipuošę šventėmis, vaikai visada sustoja prie vartelių, smalsiai nužiūrinėja, rodo su pirštukais į figūrėles. Tai, anot moters, irgi maloniai nuteikia – kad savo kūryba kitiems galinti padovanoti džiaugsmą, galimybę sustoti ir pasigrožėti.

Agnetos receptas šventinei nuotaikai susikurti

Agneta pastebėjo, kad pandemija šįmet paskatino žmones anksčiau puošti namus – tokiu būdu lyg norima išvaikyti niūrias mintis, įsileisti daugiau šviesos ir džiaugsmo, kurio stygius dabar itin jaučiamas.

Slaugytoja dirbanti moteris pataria nepasiduoti išnyrančiam negatyvui, kad „viskas blogai“, „ateitis neaiški“, „nieko nenoriu“ ir panašiai. Ji ir darbe motyvuoja bei įkvepia žmones nepasiduoti panikai, neįsileisti nerimo, neleisti juodiems scenarijams užvaldyti esybės.

„Skatinu žmones atsiremti į šeimą, semtis joje pozityvo, palaikyti vieniems kitus. Ir pati pradedu pirmiausia nuo savęs.

Štai aš pati negalėčiau savęs vadinti puikia kepėja, bet šiemet pažadėjau, kad kepsime su dukromis sausainius, pyragėlius. Jau turiu ir formeles nusipirkusi!

Metai sunkūs, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kokią šventinę nuotaiką susikursime. Pagaliau – dabar, kaip niekada iki šiol, turime gerokai daugiau laiko, kurį leidžiame su šeima. Argi tai ne dovana? Argi tai ne galimybė mums geriau pažinti ir suprasti kitą? Nebereikia draskytis tarp darbų, būrelių, įvairių veiklų, kurios gal ir nebuvo tokios svarbios, o tik patys jas sureikšminome.

Viskas priklauso nuo požiūrio – priverstinis karantinas gali atverti akis ir parodyti, kas iš tiesų svarbu, kas yra gyvenimo prasmė ir kur yra mūsų meilės bei stiprybės šaltiniai“, – įsitikinusi kalbėjo Agneta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką