Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 25d. 13:04

Šokoladinius saldainius gaminanti Eglė – apie rožines kakavos pupeles ir senoviniame ceche įkurtą „Šokoladinį“ hostelį

Eglė Ilgauskaitė-Yildirim
Asmeninio archyvo nuotr. / Eglė Ilgauskaitė-Yildirim

Šokoladinius gardėsius Eglė Ilgauskaitė-Yildirim pradėjo gaminti prieš 22 metus. Kauno senamiestyje, netoli Kauno pilies, įkurtame ceche iš pradžių buvo gaminama masinė produkcija prekybos centrams, o prieš 15 metų iš Belgijos ir Olandijos Eglė parsivežė idėją gaminti rankų darbo saldainius iš tikro šokolado. Moteris pripažįsta – išsilaikyti sunku, nes konkurencija – didžiulė, tad juodu su vyru Canu stengiasi įtraukti ir daugiau veiklų: šiandien veikia ne tik mažytis šeimos cechas, bet ir kavinė, rengiamos edukacinės programos, o prieš trejus metus dalis patalpų buvo atiduota turizmui – įkurtas „Šokoladinis“ hostelis (svečių namai).

Pradėjo nuo masinių Kalėdų Senio figūrėlių

Paklausta, kodėl nusprendė imtis šokoladinių gardėsių verslo, įmonės „Saldita“ įkūrėja E.Ilgauskaitė-Yildirim sakė, kad ši idėja neatėjo iš niekur.

Pradžią lėmė tai, kad Eglės tėtis ilgą laiką dirbo saldainių fabrike „Rūta“ – kaip inžinierius, vėliau – technikos direktorius, o dar vėliau tapo vienu „Naujosios Rūtos“ savininkų. Prie pokyčių nutraukti masinę gamybą ir pradėti gaminti būtent rankų darbo šokoladinius saldainius prisidėjo kelionės po užsienį.

„Pradėję verslą buvome subūrę dešimties žmonių komandą. Gamindavome daugiau specializuotą produkciją prekybos centrams: artėjant Kalėdoms – tuščiavidures Kalėdų Senio figūras, Valentino dienai – širdeles ir t. t. Bandėme gaminti ir saldainius, bet ne iš tikro šokolado. Daugiau kaip prieš 20 metų niekas dar nevertino gero šokolado, būdavo visokie glaistai, šokolado pakaitalai.

Visas mūsų versliukas paremtas netradiciniais dalykais.

Po septynerių metų nusibodo gaminti masinę produkciją – buvo ir sudėtinga, ir labai didelė konkurencija, taigi palengva nutraukėme bendradarbiavimą su prekybos centrais, masinę gamybą, atsisakėme prasto glaisto ir ėmėme dirbti tik su belgiškomis žaliavomis. Ši idėja – užsiimti rankų darbo šokoladinių saldainių, šokoladinių desertų, tokių kaip fondiu, gamyba, gimė pasivažinėjus po užsienį – Belgiją ir Olandiją.

Taigi tose pačiose buvusio cecho patalpose atsidarėme mažutę kavinę, joje parduodame visą savo produkciją, čia pat, už sienos, ją gaminame ir rengiame edukacines programas – nuo mergvakarių iki šokoladinių gimtadienių, per jas žmonės patys gali gaminti“, – pasakojo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Ilgauskaitė-Yildirim
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Ilgauskaitė-Yildirim

Verta paminėti, kad vieta, kurioje veikia Eglės verslas, yra buvęs cechas – prieš šimtmetį čia buvo kepamos bandelės ir sausainiai.

„Paskui tas cechas buvo parduotas iš varžytinių, sovietmečiu čia buvo „Šatrijos“ konditerinis cechas, paskui buvo kepami šakočiai, sausainiai ir galiausiai šią vietą nusipirkome mes – atkūrėme jį tokį, koks buvo prieš šimtą metų“, – sakė pašnekovė.

Įmantrūs saldainių įdarai ir šokoladinės pinatos

Visą produkciją savo rankomis šiandien įmonėje gamina trys žmonės: Eglė su vyru Canu (jis į Lietuvą atvyko gyventi iš Stambulo) ir dar vienas samdomas darbuotojas.

Paklausta, ar yra baigusi kokią nors su maistu susijusią specialybę, pašnekovė sakė, kad viskas atėjo per praktiką ir mokymus.

„Esu baigusi verslo administravimą Kauno technologijos universitete, su maistu neturėjau nieko bendra, viskas vyko praktiniu būdu, bandymais, daug metų dalyvauju tiekėjų rengiamuose mokymuose, pas juos atlieku ir praktiką“, – sakė Eglė ir pridūrė, kad šiame šeimos versle labai praverčia ir baigtos studijos, nes viskuo – nuo prekių užsakymo, gamybos iki pardavimo ir rinkodaros klausimų – rūpinasi pati su vyru.

Šokoladą saldainiams šeima perka iš tiekėjų Belgijoje, įdarus daro patys. Eglė pabrėžė, kad gamina tik rankų darbo saldainius ir tik iš tikro šokolado. Jų asortimente – jau dešimtmetį klientų pamėgti pelėsinio sūrio saldainiai, šampano triufeliai su auksu, saldainiai su čili pipirais (aitriąja paprika).

Asmeninio archyvo nuotr./Šokoladiniai saldainiai
Asmeninio archyvo nuotr./Šokoladiniai saldainiai

„Gaminame saldainius ir su pelėsiniu sūriu bei džiovintais pomidorais, žaliosios arbatos pudra, liofilizuotų gėrimų milteliais, pavyzdžiui, vyno. Šią produkciją perkame iš įvairių tiekėjų užsienyje“, – pasakojo pašnekovė.

Be rankų darbo saldainių, pernai buvo pradėti kepti ir netradiciniai tortai – iš skaičių ir raidžių, o tortų viršus puošiamas pačių gaminamomis šokoladinėmis figūrėlėmis, rankų darbo šokoladiniais saldainiais.

Prie netradicinių savo gaminių Eglė priskiria ir šokoladinę pinatą. „Meksikiečiai per gimtadienius daužo pinatas, pilnas saldainių, pas mus galima daužyti šokoladą, – juokdamasi sakė pašnekovė ir pridūrė: – Visas mūsų versliukas paremtas netradiciniais dalykais.“

Asmeninio archyvo nuotr./Šokoladinė pinata
Asmeninio archyvo nuotr./Šokoladinė pinata

Kaip atskirti šokoladą ir 5 jo rūšys

Šokoladinių saldainių gamintoja pasakojo, kad, kuriant produkciją, tenka nemažai laviruoti, labiau paisyti ne savo, o klientų norų.

„Mes nemėgstame saldžiai, bet pastebėjau, kad žmonės labai mėgsta. Savo fondiu gaminame ne iš karčiojo, o iš juodojo šokolado, kuriame yra apie 60 proc. kakavos produktų, taigi jis ir pats gana saldus. Bet man ne kartą teko matyti, kai žmonės, valgydami šį fondiu, dar prisiberia cukraus.

Vaikai mėgsta pienišką ir baltąjį šokoladą. Aš pati – tik kartųjį, bet negaliu savo skonio siūlyti žmonėms, tenka laviruoti. Ir tikrai būna atvejų, kai prigamini, pats džiaugiesi, atrodo, kaip skanu, kaip gražiai išpuošiau, bet nepasiteisina“, – darbo užkulisiais dalijosi E.Ilgauskaitė-Yildirim.

Paklausta, kaip iš tiesų reikėtų traktuoti baltąjį šokoladą, nes dažnai sakoma, kad tai – jau nebe šokoladas, Eglė paaiškino, kuo vienas šokoladas skiriasi nuo kito:

„Baltasis irgi yra šokoladas, tik į jį nededama kakavos miltelių – kad nenudažytų, tačiau dedama daug kakavos sviesto. Visi yra šokoladai, kurių sudėtyje yra kakavos sviesto. Tik tiek kakavos sviesto, tiek kakavos miltelių vyrauja skirtingi procentai. Baltajame šokolade yra tik 25 proc., pieniškame – 35 proc., juodajame – iki 65 proc., o karčiajame gali būti ir iki 96 proc. kakavos produktų.

Ne šokoladas yra tas gaminys, kur gamintojai nededa kakavos sviesto, o vietoj jo naudoja augalinius riebalus.

Nors baltajame mažiausiai, dedama dar cukraus, pieno, bet tai vis tiek šokoladas. Naudingiausias, be abejo, kartusis – nes jame cukraus ir priedų yra mažiausia.

Ne šokoladas yra tas gaminys, kur gamintojai nededa kakavos sviesto, o vietoj jo naudoja augalinius riebalus, dažniausiai – palmių aliejų. Taip kad perkant šokoladą (plytelėmis) lengva atskirti – tereikia skaityti sudėtį. Tiesa, jei pirksite šokoladinius saldainius ir sudėtyje bus augalinių riebalų, neišsigąskite, nes augaliniai riebalai naudojami įdarams, o nurodomi neišskiriant – bendroje sudėtyje. Jų neturi būti, kai perkate šokolado plytelę.“

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Ilgauskaitė-Yildirim
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Ilgauskaitė-Yildirim

Kalbėdama apie šokolado rūšis pašnekovė užsiminė, kada jų dabar – nebe keturios, kaip buvo įprasta, o penkios:

„Visada buvo baltasis, pieniškas, juodasis ir kartusis šokoladas, o prieš dvejus metus oficialiai buvo pripažinta penktoji rūšis – ruby (rožinis). Galima pamanyti, kad jis pridažytas, bet iš tiesų yra pradėtos auginti rožinės pupelės – faktas, kad jos yra naujai išvestos. Tai kaip iš įprastų kakavos pupelių trinami rudi milteliai, dabar iš šių kakavos pupelių trinami rožiniai.“

Turistus vilioja „Šokoladinis“ hostelis

Šokolado kvapas vyrauja ne tik šeimos „Šokoladinėje“, bet ir greta įkurtame hostelyje. Nenuostabu, kad jis tapo paklausus tarp turistų – juos vilioja „Šokoladinio“ hostelio idėja, o atvykę svečiai, be abejonės, vaišinami šokoladu.

„Užsienyje hosteliai labai populiarūs, keliaudama ir pati jais naudojuosi – man patinka toks apgyvendinimo būdas, patinka sutikti naujus žmones, nemėgstu viešbučių.

Bėgant laikui ši mūsų vieta pasidarė patraukli – kelios minutės iki Kauno pilies, nutarėme, kad būtų per didelė prabanga visas patalpas išnaudoti tik gamybai, tad nusprendėme įtraukti ir turizmą. Parekonstravome, išėjo trys kambariukai su dviaukštėmis lovomis, galime apgyvendinti apie dešimt žmonių.

Pavadinome jį „Chocolate hostel“ (liet. „Šokoladiniu“ hosteliu), nes jis – už mūsų cecho sienos. Svečius vaišiname šokoladukais, visur kvepia šokoladu, dar ir dekorą pritaikėme – kambarius pavadinome šokolado vardais: „Baltasis“, „Pieniškas“, „Juodasis“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad iki koronaviruso pandemijos turėjo pasisekimą, o dabar, žinoma, sumažėjus turistų srautui, štilis. – Bet tikimės, kad viskas atsigaus.“

Išsilaiko, nes orientuojasi į specifinę nišą

E.Ilgauskaitė-Yildirim šį šeimos verslą vadina darbu-malonumu. Moteris pripažįsta, kad užsiimant masine gamyba, galima uždirbti daugiau, čia apyvarta nėra didelė, o konkurencija – didžiulė.

„Sakyčiau, kad konkurencija tokia tapo dėl to, jog mūsų šalyje – mažai žmonių, perkamumas – mažas, o dideli daro tą patį, ką maži – nėra jokio skirtumo. Fabrikas gamina masinę produkciją, maži cechiukai galėtų gaminti saldainius. Bet ne. Pas mus fabrikas gamina ir tą, ir tą: viename fabriko gale – cechas, kur gaminami rankų darbo saldainiai, kitame – masinė produkcija.

Tas pats su viešbučiais, aukštesnės klasės, – jie neperka produkcijos iš mažų cechų, turi savo konditerį, kuris viską gamina vietoje.

Ir pas mus vis dar nėra kavinių kultūros, nes vis dar pasitaiko atvejų, kai į kavinę atėję žmonės atsineša savo vandenį, užsisako kavos, bet išsitraukia savo atsineštus sausainius. Nors jaunimu galiu pasidžiaugti, bet vyresnio amžiaus žmonės dar linkę taip elgtis.

Konkurencija tokia tapo dėl to, jog mūsų šalyje – mažai žmonių, perkamumas – mažas, o dideli daro tą patį, ką maži.

Taigi išsilaikyti yra išties sunku. Bet stengiamės – su naujomis idėjomis, bendradarbiaudami su senais partneriais – darome daug verslo užsakymų, siūlome ne tik edukacines programas, bet ir pramogas – kepame belgiškus vaflius, gaminame churros (ispaniškas spurgas), veganišką fondiu ir t. t., savo dovanų kuponus parduodame bendradarbiaudami su internetiniais dovanų portalais.

Sakyčiau, kad mūsų verslas laikosi dėl to, jog orientuojamės į specifinę nišą, mums patinka netradiciniai dalykai ir stengiamės nestovėti vietoje. Stebiu, kas vyksta pasaulyje, ir vis galvoju, kaip tai galėtume pritaikyti čia. Ir ne viską visada darome dėl pinigų. Nes jei žiūrėtume tik į juos, mūsų vietoje kitas seniai būtų užsidaręs. Bet viskas priklauso nuo požiūrio“, – su šypsena veide apie savo verslą ir tai, kas įkvepia nesustoti, pasakojimą baigė Eglė.


Šią istoriją 15min projektui VERSLI ŠEIMA pasiūlė skaitytojai, užpildę šią anketą. Gal ir jūs turite dėmesio vertą šeimos verslo istoriją ir norite ja pasidalinti? Jei kuriate šeimos verslą, jei verslas yra išskirtinis, o gal kaip tik labai tradicinis ir tuo ypatingas, praneškite mums, o mes pranešime visai Lietuvai!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką