Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stebuklas, iš kurio gimė ugdymo metodas, sudominęs norvegus: į bažnyčią atėjo mirti, išėjo visiškai pagijusi

Marija Mendelė-Leliugienė
Vilmantas MO nuotr. / Marija Mendelė-Leliugienė
Šaltinis: 15min
8
A A

Marija Mendelė-Leliugienė, savo profesinę veiklą pradėjusi kaip tiksliųjų mokslų atstovė, šiandien yra asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ įkūrėja, dailės terapeutė, socialinės politikos ekspertė, dailės terapijos taikymo asmenybės ugdyme Lietuvoje pradininkė, sukūrusi unikalią neuroedukacinių metodų sistemą, kuria jau susidomėjo norvegai. Kelias iki šios pilnatvės buvo labai duobėtas: profesijos keitimas, nepagydomas vėžys, nepakeliami skausmai ir stebuklingas pasveikimas.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kas tai per profesija – neuroedukatoriai?

– Tai visiškai naujos kartos specialistai, mokomi ugdyti vaikus ar suaugusiuosius remdamiesi trimačiu ugdymu, kuris, sekant egzistencine asmenybės teorija, apima tris žmogaus sritis – fizinę, emocinę ir dvasinę.

Šiuo metu Lietuvoje jau parengti 27 specialistai, dirbantys su šiuo metodu. Jie labiausiai artimi psichologams ir socialiniams pedagogams, tačiau šiuos metodus labai gerai vertina ir gydytojai, ypač pediatrai. Mat pasitelkus šiuos metodus daug vaiko sveikatos problemų galima išspręsti be vaistų. Pavyzdžiui, vaikas šlapinasi į lovą. Jeigu cukraus lygis kraujyje yra normalus, po 2–3 terapijos užsiėmimų problema išsprendžiama.

Taip pat buvo atvejis, kai kreipėsi mama, nerimaujanti dėl bulimija sergančios paauglės dukters. Pakalbėjus su mergaite paaiškėjo, kad jai trūksta asmeninės erdvės – ji gyvena viename kambaryje su močiute. Užteko sudaryti sąlygas jai gyventi vienai kambaryje, keletą kartų apsilankyti terapijoje, ir mama jau skambino patarimų, kuo ją maitinti, nes ji siaubingai nori valgyti.

Asmeninio archyvo nuotr./Marijos Mendelės-Leliugienės meno terapija: piešimas rankomis
Asmeninio archyvo nuotr./Marijos Mendelės-Leliugienės meno terapija: piešimas rankomis

Kokia šios terapijos esmė?

– Mūsų darbas – padėti žmogui, kad jis išdrįstų pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. O tai reiškia – išgydyti emocinę atmintį. Tai duoda tikrai neįtikėtinus rezultatus. Pirmiausiai reikia pradėti nuo suvokimo, ar aš myliu save ir kaip galiu save mylėti, ant kokių vertybių statau savo gyvenimą. Kam aš sakau „taip“ ir kam sakau „ne“. Taigi šių mokymų tikslas – sudaryti sąlygas žmogui pakeisti mąstymą ir savo požiūrį, o kai atsiranda taika ir ramybė viduje, žmonės dažnai sako, kad viskas keičiasi ir aplinkui.

Deja, mūsų žmonės labai paveikti sovietinio laikotarpio. Per tuos okupacijos metus žmonės, ypač mano kartos, kuriems per 50 metų ir vyresni, yra perėmę diktatorišką auklėjimo metodą, kuris labai žaloja vaikus. Kai tau draudžiama pykti, visokie vertinimai, palyginimai... Tai auklėjimas, kupinas psichologinio smurto, skatinantis aukos sindromą. Susiformuoja tokia elgesio matrica, kai nuolat norima įtikti, daryti taip, kaip „reikia“.

Žmonės, ypač mano kartos, yra perėmę diktatorišką auklėjimo metodą, kuris labai žaloja vaikus... Tai auklėjimas, kupinas psichologinio smurto, skatinantis aukos sindromą.

Tai vergo mąstymas, postkomunistinio viruso įtaka. Kai nuolat kažką „reikia“ daryti, atsiranda lėtinis vidinis stresas, kuris sukelia ir daug psichosomatinių ligų, nerimas, baimė dėl ateities, baimė kažką daryti, kyla kraujospūdis, pulsas.

Įveikti šio auklėjimo pasekmes užtrunka, bet viskas įmanoma. Mano pastebėjimais, žmogui, kad jis pasikeistų, mažiausiai reikia 3 mėnesių, tačiau kartais tai užtrunka ir iki metų.

Kaip veikia šis metodas?

– Dirbant su žmogumi labai stipriai veikia kalbiniai kodai. Pavyzdžiui: „Aš, Marija, čia ir dabar renkuosi gyventi“ arba „Aš bandau gyventi orų gyvenimą.“ Jei žmogus yra labai dideliame skausme, jis šių žodžių net negali ištarti. Tuomet ieškai, kurioje vietoje yra problema.

Kai žmogui atgyja praeitis, jis gali įvardinti skaudų prisiminimą ir jį išpiešti, išsilaisvinti nuo užspaustų emocijų. Po tokių pratimų žmonės pasako – net akys mato kitaip, spalvos ryškesnės. Kai kuriems praeina įvairūs psichosomatiniai skausmai, pavyzdžiui, nustoja skaudėti klubo sąnarį.

Beje, su viena medicinos klinika ir Mykolo Romerio universitetu pradėjome tyrimą, norėdami patvirtinti neuroedukacinių metodų įtaką žmogaus telomerų (DNR atkarpos, kurios žmogui senstant nuolat trumpėja) ilgiui. Manoma, kad šie metodai pristabdo senėjimą, kadangi prailgina telomerų galūnėles arba pristabdo jų trumpėjimą. Dėl to sustiprėja ir žmogaus savireguliacinis mechanizmas, padedantis organizmui susitvarkyti su daugeliu sveikatos problemų.

Ar reikia mokėti arba bent jau mėgti piešti, norint užsiimti dailės terapija?

– Dažnai to klausiama. Iš tiesų netgi privalumas, jeigu žmogus nemoka piešti, kadangi čia reikia leistis į kūrybinį procesą be jokių išankstinių nuostatų, ką ir kaip piešiu. Svarbiausia, gvildenant situaciją, ne tai, kas man ką pasakė, bet kaip aš tuo metu jaučiausi, ir tą vidinę būseną išpiešti spalvomis. Žinia, emocija turi dažnį, kurį įmanoma užfiksuoti prietaisais. Spalva taip pat turi savo dažnį.

Neuroedukatoriaus darbas – padėti žmogui atpažinti, kokia spalva atitinka dabartinę būseną. Ir tuomet žmogus piešia, kaip nori: vienu teptuku, keturiais teptukais, viena ranka, dviem rankomis. Šį piešimo procesą vadinu tiltu tarp sąmonės ir pasąmonės, nes pasąmonė parodo, kur yra problema, padeda ją išreikšti ir išsilaisvinti nuo jos.

Dovydo Lopetaičio nuotr./Marija Mendelė-Leliugienė
Dovydo Lopetaičio nuotr./Marija Mendelė-Leliugienė

Kai dirbame su vaikais, kuriuos, pavyzdžiui, kamuoja naktiniai košmarai, popieriuje išreikštas baimes sunaikiname, dažniausiai, sudeginame židinyje. Ir tai labai veiksminga. Su vaikais tam tikra prasme dirbti lengviau, nes jų gynyba yra mažesnė. Su suaugusiuoju reikia maždaug pusvalandžio įveikti jo gynybai.

Kartais būna netikėtų atradimų.

Svarbiausia, gvildenant situaciją, ne tai, kas man ką pasakė, bet kaip aš tuo metu jaučiausi, ir tą vidinę būseną išpiešti spalvomis. Žinia, emocija turi dažnį, kurį įmanoma užfiksuoti prietaisais. Spalva taip pat turi savo dažnį.

Buvo mergina, kurios tėvai galėtų rašyti vaikų auklėjimo vadovėlį. Regis, jie viską darė tobulai, bet mergaitei buvo įstrigęs vienas skaudus momentas: kai mama už bausmę ją pusvalandžiui pasodino į supamą krėslą savo miegamajame. Jai tai sukėlė didžiulį skausmą, ir tik tada, kai išdrįso susitikti su juo, pradėjo juoktis – „niekaip nesuprantu, kodėl man atrodė tai baisu“.

Tai reiškia, kad reikia tiesiog pakeisti požiūrį į savo emocijas?

– Taip, emocijos nustoja mus veikusios, kai atsiranda kitas požiūris į jas. Papasakosiu savo asmeninę patirtį.

Kai žmogui parodai kitokį gyvenimą, nesvarbu, kiek kartų gyvenime jis pasiklys, visada turės galimybę prisiminti, kad galima gyventi kitaip.

Kai atgavome nepriklausomybę, spaudoje pasipylė labai daug atvejų, kai vaikai šeimose mušami, neprižiūrimi. Iš pradžių su vyru piktinomės, nes tos istorijos labai slegia. Po to pasiūliau nustoti piktintis, o kažką daryti. Ir mes pradėjome į šeimą priimti vaikus iš rizikos šeimų ar globos namų.

Tačiau požiūrio pakeitimas visada turi būti susijęs su pasirinkimu, nes žmogus laisvas tik tuomet, kai renkasi: keikti valdžią ar imtis kokio nors projekto. Nuo to, ką aš pasirenku, taip ir jaučiuosi.

Kartais žmonės skundžiasi, kad kitas žmogus juos išsunkė, kaip koks energinis vampyras. Iš tiesų nėra jokių vampyrų, žmonės tiesiog nedrįsta pasakyti kitam „ne“: „Aš pavargau klausytis tavo istorijų, nes nežinau, ką su jomis daryti, tau būtų geriau eiti pas specialistą.“

Papasakokite plačiau, kaip gimė jūsų „projektas“ su gatvės vaikais?

– Tai buvo 1994 m. Mes su vyru tuo metu gyvenome Palangoje ir turėjome labai geras gyvenimo sąlygas. Pasitarėme su dukromis ir nusprendėme priimti į šeimą vaikus, kuriems jau niekas kitas nebegali padėti. Vienu metu iš vienos šeimos buvo trys vaikai, tačiau paprastai turėdavome po vieną. Iš viso jų pabuvojo 10 ar 12. Jie pas mus gyvendavo 1–1,5 metų, lankė mokyklą. Vienas berniukas buvo atvežtas tiesiog iš šiukšlyno, kitą mergaitę atrado tvarte.

Pasitarėme su dukromis ir nusprendėme priimti į šeimą vaikus, kuriems jau niekas kitas nebegali padėti. Vienas berniukas buvo atvežtas tiesiog iš šiukšlyno, kitą mergaitę atrado tvarte.

Savo akimis teko matyti mergaitę – pririštą prie radiatoriaus, kad nepabėgtų, karvėms skirtu lenciūgu, jai padėtas dubuo su bulvėmis, ir viskas. Šiems vaikams norėjome parodyti, kad yra visiškai kitoks gyvenimo būdas. Kai žmogui parodai kitokį gyvenimą, nesvarbu, kiek kartų gyvenime jis pasiklys, visada turės galimybę prisiminti, kad galima gyventi kitaip.

2001 m. įkūrėme nevyriausybinę organizaciją „Rafaelis“, pradėjome su gatvės vaikais užsiimti meno terapija. Kadangi iš pradžių neturėjome patalpų, su vaikais pradėjau dirbti Sereikiškių parke. Po to priglaudė bažnyčia.

Vilniaus pranciškonų bažnyčioje vyko pirmosios vadinamųjų širdies ikonų parodos, kai vaikai, išpiešę visas neigiamas emocijas, pradėjo kurti nuostabius darbus. Taip pat neseniai buvo paroda moterų, kurios palaidojo nuo vėžio mirusius vaikus, širdies ikonų paroda.

Kokia vertingiausia patirtis dirbant su gatvės vaikais?

– Vertingiausia patirtis stebėti, kaip sužiba, užsidega akys vaiko, kuris atėjo pas tave bijodamas net į akis pažiūrėti, nuo skausmo apsiblaususiu žvilgsniu, nes jis gauna žinojimą, kad turi galią priimti sprendimą gyventi kitaip nei gyvena jo tėvai... Beje, jei ne ši patirtis su gatvės vaikais, nebūtų ir dabartinės programos, neturėčiau nei tiek patirties, nei žinių.

Darbas man labai patiko, bet kai vieną naktį mane iškvietė padėti atrasti gaisro židinį, o dukra gulėjo ligos patale su 41 laipsnio temperatūra, vykdama į objektą supratau, kad privalau keisti darbą.

Kardinaliai pakeitėte savo specialybę. Ar pirmoji jums labai nepatiko?

– Pradėjau studijuoti chemiją, bet pasirodė, kad esu alergiška visiems sieros junginiams. Gydytojas patarė keisti specialybę, todėl pasirinkau energetiko specialybę.

Tai gana vyriška profesija – avarijų likvidatorius svarbiausiose Lietuvos gamyklose ir kitose ekstremaliose situacijoje. Procesas vyko taip: įėjęs į patalpą pamatai daug prietaisų ir turi vieną ar dvi minutes atlikti teisingą veiksmą.

Darbas man labai patiko, bet kai vieną naktį mane iškvietė padėti atrasti gaisro židinį, o dukra gulėjo ligos patale su 41 laipsnio temperatūra, vykdama į objektą supratau, kad privalau keisti darbą, nes negaliu suderinti jo su mamos pareigomis. Tai pernelyg vyriška profesija. Pamenu, grįžusi sukarpiau savo energetiko pažymėjimą.

Netrukus jums buvo diagnozuotas kaulų vėžys. Iš tiesų, kaip sakėte, nusprendėte nesigydyti?

– Tai buvo didžiulis smūgis. Kai gydytojai pamatė mano nuotraukas, sakė, kad su tokiu stuburu žmonės jau nevaikšto. Kadangi man labai skaudėjo, pasiūlė morfijaus, bet aš pareiškiau, kad geriau mirsiu nuo skausmo nei nuo priklausomybės. Vaistai gydymui jau tarsi buvo, bet juos reikėjo parsivežti iš Vokietijos, jie buvo brangūs, o pinigų neturėjome. Todėl pasirinkau tyliai ramiai numirti. Tai buvo 1992-ieji.

Įdomiausia, kad iki tol buvau netikinti, bet susirgusi supratau, kad noriu pasiruošti mirti, padaryti atgailą, atleisti sau, kitiems, kad galėčiau ramiai išeiti. Be to, pastebėjau, kai meldžiuosi, nepakeliamas skausmas sumažėja, aš jau galiu jį kontroliuoti. Tačiau man niekada nekilo mintis melstis, kad išgyčiau.

Po dvejų metų nuo diagnozės pradžios, prieš pat Kalėdas, kai jau labai blogai jaučiausi, kad jau tikrai pagalvojau, kad ateina mirtis, pasikalbėjau su Dievu, prašydama leisti man dar pabūti su šeima Kūčių vakarienę, o tada esą jau būsiu pasiruošusi išeiti. Skausmai tuomet jau buvo tokio intensyvumo, kad aš net valgyti negalėjau virti. Sriubą samčiu dar pamaišydavau, bet puodo nukelti jau nebegalėjau.

Nuo altoriaus sklido akinama šviesa, o viduje jaučiau didžiulį karštį. Visai tai truko kelias minutes, po to viskas grįžo į savo vietas. Išėjau ir sakau vyrui: „Tu žinai, aš išgijau.“ Kaip vėliau prisipažino, tuomet pamanė, kad aš dar ir išprotėjau.

Kūčių dieną vyras mane nuvežė į bažnyčią. Kai priėmiau komuniją, man prasidėjo vaizdiniai. Žiūriu – altorius dega. Buvau prisiskaičiusi literatūros, todėl nusprendžiau, kad jau viskas, mirštu. Atsimenu, kreipiausi į Dievą, kad šis padėtų vyrui surasti gerą moterį, kuri padėtų užauginti vaikus. Nuo altoriaus sklido akinama šviesa, o viduje jaučiau didžiulį karštį. Visai tai truko kelias minutes, po to viskas grįžo į savo vietas. Pirma mintis iš tiesų buvo – gal jau miriau, nes tai, ką išgyvenau, buvo visiškai nauja ir nesuprantama.

Pabandžiau atsargiai pajudėti, nes dėl skausmo man būdavo sunku, tačiau nustebau, kad man neskauda. Iki tol nebuvau skaičiusi Šventojo Rašto, bet vėliau jame atradau mintį, kuri tuo metu atėjo: „Ši liga ne mirčiai, bet didesnei Dievo garbei.“ Išėjau ir sakau vyrui: „Tu žinai, aš išgijau“. Vyro akys – didelės. Kaip vėliau prisipažino, tuomet pamanė, kad aš dar ir išprotėjau.

Ar po šio stebuklo nuėjote pas gydytojus pasitikrinti?

– Taip, ir jie buvo nustebę: stuburas kaip naujagimio, neliko jokių vėžio pėdsakų. Dešimt metų po to buvau tobulai sveika. Vėliau dešiniajame inkste atsirado auglys, gydytojai rekomendavo pjauti. Man tai pasirodė nepriimtina. Nuvažiavau pas savo dvasios tėvą ir paprašiau pasimelsti už mane.

Po pusės metų, kai jau mane ruošė operacijai, vėl darė tyrimą ir nerado nė menkiausių auglio žymių. Netgi paprašė atsigulti ant kito šono, pagalvojo, gal buvo pusės supainiotos.

Šiandien jau ir moksliškai įrodyta, kad malda, meditacija ir geras emocinis nusiteikimas prailgina telomerus ir sustipriną savireguliacijos mechanizmą, padedantį organizmui pačiam save išgydyti. Todėl labai svarbu, kokios tavo mintys, apie ką tu mąstai, kam tu atiduodi savo laiką. Žmonės skundžiasi, kad neturi laiko. Laiko yra, viskas priklauso nuo prioritetų pasirinkimo, kam tą laiką skiri.

Ar pati kada tikėjotės, kad jūsų gyvenimas taip kardinaliai pasikeis?

– Jis ir toliau keičiasi. Dar visai neseniai net pagalvoti negalėjau apie tai, kad gali tekti gyventi tarp Vilniaus ir Oslo. Mat Norvegijoje taip pat įsteigtas neuroedukacinių metodų institutas.

Artimiausiu metu skrisiu pasirašyti sutarties net su keliais universitetais dėl bendradarbiavimo, taip pat sutiko bendradarbiauti keletas Lietuvos profesorių. Visos šios pastangos – sukurti paprastus metodus, kurie leistų žmonėms jaustis laisvesniems, laimingesniems ir sveikesniems.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką