Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 18d. 13:00

Teksase užaugusi lietuvė Lindrė meilę ir laimę atrado Vilniuje: „Grįžti į Ameriką neplanuoju“

Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė

Amerikoje gimusi ir užaugusi 31-ų Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė sako, kad, kai pirmą kartą Lietuvoje viešėjo su tėvais, daug aplankė ir jai čia patiko, tačiau į tėvų pajuokavimą, jog galėtų studijuoti Vilniaus universitete atsakė: „Aš tikrai čia niekada nesimokysiu, nes čia viskas kitaip nei Amerikoje.“ Šiandien ji skaičiuoja dvyliktus savo gyvenimo metus Vilniuje, yra ištekėjusi už lietuvio, pati save vadina lietuve ir vysto šeimos verslą – gamina teksasietiškus takus (isp. „taco“).

Lindrės seneliai – tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės – buvo lietuviai. Visi jie iš Lietuvos bėgo nuo karo: vieni – tiesiai į Jungtines Valstijas, kiti – iš pradžių į Vokietiją, paskui – į Ameriką.

Mamos tėvai, prieš išvykdami jau buvo sukūrę šeimą, turėjo dvi dukras. Trečioji gimė Vokietijoje, o ketvirtoji – Lindrės mama – jau Klivlande. Tėčio tėvai buvo pažįstami, tačiau artimiau susibendravo Amerikoje ir susituokė.

Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė Jordanijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė Jordanijoje

Pasak Lindrės, šeimoje visada buvo puoselėjama lietuvybė, seneliai aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime. „Mano abi močiutės buvo labai įsitraukusios į lietuvių bendruomenę ir veiklas, mamos mama į laikraštį rašydavo straipsnius apie maistą, dirbo viešbučio restorane, taip pat vedė pamokas lietuvių mokykloje. O tėčio mama dirbo su organizacijomis, kurios į Lietuvą vaikams siųsdavo dovanėles, drabužius ir pan. Mano tėvai užaugo kaip lietuviai, tik ne Lietuvoje. Ir šeimoje visada buvo kalbama tik lietuviškai“, – prisimena pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė su seneliu ir tėčiu prie Kapitolijaus 1990 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė su seneliu ir tėčiu prie Kapitolijaus 1990 m.

Lindrės tėvai susipažino Vokietijoje Vasarios 16-osios gimnazijoje, prie kurios įkūrimo buvo prisidėjęs ir vienas Lindrės senelių. Ten tėvai buvo išsiųsti mokytis. Mokykloje užgimusi meilė neišblėso ir po poros metų grįžus į Ameriką – būdami 20-ies tėvai susituokė, o po dešimtmečio, gyvenant Niujorke, gimė jų vienturtė dukra Lindrė. Kai jai suėjo penkeri, tėtis inžinierius gavo darbo pasiūlymą, dėl kurio šeimai teko persikelti į Teksaso valstijos sostinę Ostiną.

123RF.com nuotr./Ostinas (Teksasas, JAV)
123RF.com nuotr./Ostinas (Teksasas, JAV)

Paklausta, kaip save įvardija, Lindrė sako niekada nevadinanti savęs Amerikos lietuve: „Kai gyvenau Amerikoje, buvau amerikietė. Turiu abu pasus ir jaučiu, kad šimtu procentų priklausau abiem šalims. Tačiau dabar save laikau ir vadinu lietuve.“

Su Lindre kalbamės apie gyvenimą Amerikoje, apie lietuvybės puoselėjimą, jos sprendimą atvykti į Lietuvą, kodėl čia persikėlė ir jos tėvai, kaip gimė idėja imtis maisto verslo, kuo ypatingi teksasietiški takai, ko pasiilgsta Amerikoje gyvendama Vilniuje ir kokių turi ateities planų.

Kai žmonės įsivaizduoja, kad Teksase užaugau tarp kaubojų, lakstydama su arkliais dykumose – tai taip nebuvo (juokiasi).

– Užaugote Teksase, apie kurį pagalvojus pirma išnyranti mintis, kad tai – kaubojų kraštas. Papasakokite apie jį, apie vietą, kurioje užaugote.

– Teksasas yra labai didelė valstija (JAV antra pagal dydį po Aliaskos – aut.) ir jis labai skirtingas. Rytuose – pelkės ir keisti kaimai, Vakaruose – dykumos, lygumos, paskui prasideda kalnai, o valstijos vidurys – kalvotas, žalesnis, daugiau ežerų ir upių. Mes gyvenome Ostine, kuris yra vidurinėje dalyje. Kai žmonės įsivaizduoja, kad Teksase užaugau tarp kaubojų, lakstydama su arkliais dykumose – tai taip nebuvo (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė Ostine prie Traviso ežero
Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė Ostine prie Traviso ežero

Ostinas labai gražus miestas. Per vidurį teka upė, jis ganėtinai žalias ir daugiasluoksnis. Daug technologinių įmonių, startuolių, Teksaso universitetas, pasižymintis ir humanitarinių, ir tiksliųjų mokslų profiliu. Jau 50–70 metų šis miestas išsiskiria savo keistumu, jo net posakis yra: „Keep Austin weird.“ (liet. „Išlaikykite Ostiną keistą“). Ten daug hipių, daug gyvos muzikos, daug skanaus maisto, daug sportuojančiųjų, jis toks labai gyvas, atsipalaidavęs, liberalus miestas, bet, kadangi yra Teksase, turi ir konservatyvumo.

Kur kas labiau patinka miestai, kuriuose jauti didmiesčio jausmą, bet jie turi savo rajonėlius su savo bendruomenėmis. Dėl šios priežasties man labai patinka ir Vilnius.

Daugelis visada veržiasi aplankyti Niujorką, bet jis man, tiesą sakant, per didelis ir per daug triukšmingas. Kur kas labiau patinka San Fransiskas, Sietlas – miestai, kuriuose jauti didmiesčio jausmą, bet jie turi savo rajonėlius su savo bendruomenėmis. Dėl šios priežasties man labai patinka ir Vilnius – jis nėra labai didelis, bet jo rajonai labai jaučiasi: Senamiestis, Naujamiestis, Antakalnis ir t. t. Gali gyventi mažoje bendruomenėje vidury didelio miesto.

– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje ir kas paskatino persikelti čia gyventi?

– Į Lietuvą ne kartą buvo sugrįžę mano seneliai, tėvai čia lankėsi dar sovietmečiu ir ta Lietuva, kurią jie pamatė tada, jiems paliko labai blogą įspūdį, todėl vėliau su manimi jie labai nenorėjo čia vykti. Tačiau, kai man suėjo 18-a, vis dėlto išsiruošėme – man tai buvo pirmas kartas. Buvome čia gal tris savaites, daug ką pamatėme, aplankėme, smagiai praleidome laiką.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė

Tada buvau labai nusistačiusi prieš Lietuvą. Amerikos lietuviai savyje yra išlaikę tą tarpukario Lietuvą, kurią su savimi atsivežė seneliai. Mūsų Lietuva Amerikoje – tautiniai šokiai, tautinės giesmės, tautiniai patiekalai, kalba, poezija, valstybinės šventės. O atvykusi čia pamačiau tikrą Lietuvą – modernią, turinčią šiek tiek tautiškumo.

Pamenu, tada tėvai juokdamiesi rodė į Vilniaus universitetą ir sakė: „Žiūrėk, galėtum atvažiuoti čia studijuoti.“ Atsakiau: „Ne, aš tikrai čia niekada nevažiuosiu studijuoti, nes čia viskas kitaip nei Amerikoje. Nenoriu.“

Atsakiau: „Ne, aš tikrai čia niekada nevažiuosiu studijuoti, nes čia viskas kitaip nei Amerikoje. Nenoriu.“

Taigi baigėsi vasara, prasidėjo pirmas kursas universitete. Buvau įstojusi į fiziką ir astronomiją, vidury semestro perėjau į biologijos mokslus, bet pajutau, kad tų tiksliųjų mokslų man per daug, tad perstojau į anglų kalbą ir literatūrą, o paskui galiausiai perėjau į istoriją. Visi mokyklos laikų draugai buvo išvykę studijuoti kitur, aš jaučiausi labai pasimetusi. Ir tada man toptelėjo mintis, kad vis dėlto galėčiau pamėginti studijuoti Lietuvoje. Kadangi universitetai neturėjo jokių bendradarbiavimo programų, turėjau įstoti kaip paprasta studentė.

– Ir kaip sekėsi tai padaryti? Ar sunku buvo?

– Sunku buvo jau vien mėginant susikalbėti su universitetu, kaip tai daryti. Lietuviškai rašyti nemokėjau, tik kalbėti. Atvykau į Lietuvą, turėjau paduoti stojimo dokumentus, bet, kad galėčiau tai padaryti, turėjau išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Bandžiau jam ruoštis, mokytis, man nelabai sekėsi.

Egzaminas raštu sekėsi labai blogai, tačiau labai gerai pavyko pokalbis žodžiu. Buvo nutarta, kad jei kalbu, tai išmoksiu ir rašyti, ir mane praleido. Mano turėtus amerikietiškus balus išvertė pagal lietuvių sistemą ir tie balai labai sumenko. Visą vasarą nervinausi, nes maniau, kad jau nebeįstosiu. Bet pavyko – įstojau į istoriją Vilniaus universitete.

Lietuvoje turėjau užsibūti tik pusmetį – tiek buvau pasiėmusi atostogų Teksaso universitete, bet per tą laiką susiradau gerų draugų, atsirado jausmas, kad tarsi čia gimiau ir užaugau. Tas pusmetis virto metais, tada parskridau į Ameriką, universiteto semestrą jau buvau praleidusi, tad nutariau grįžti į Lietuvą baigti studijų. Baigiau bakalauro, vėliau ir Lietuvos istorijos magistro studijas.

– Kaip nutiko, kad darbinė veikla pasisuko į priešingą, visiškai su studijomis nesusijusią, pusę?

– Visada labai mėgau gaminti. Močiutė dirbo restorane, mama irgi dirbo maisto srityje, turėjo savo saldainių gamybos versliuką, jos sesuo taip pat labai skaniai gamindavo, turėjo savų verslų, kavinių. Į maisto gamybą visada žiūrėjau daugiau kaip į pomėgį, tėtis norėjo, kad studijuočiau ką nors rimtesnio – dėl šios priežasties iš pradžių rinkausi fiziką ir astronomiją. Po studijų, pastūmėta tuo metu dar būsimo savo vyro, susiradau darbą viename Vilniaus restoranų – Egidijus Lapinskas mane priėmė dirbti virtuvėje.

Labai dažnai namuose gamindavau teksasietiškus patiekalus, vyras pasiūlė pamėginti tai daryti ir kitiems.

Man ten labai gerai sekėsi, bet norėjosi ko nors savo, pagalvodavau apie gatvės maistą. Labai dažnai namuose gamindavau teksasietiškus patiekalus, vyras pasiūlė pamėginti tai daryti ir kitiems. Imti ir taip drąsiai išsinuomoti kavinės nesinorėjo, o tais metais kaip tik buvo pakeisti įstatymai dėl maisto autobusiukų – kad galima juos statyti ant gatvės ir pardavinėti maistą, tereikia išsipirkti leidimą ir pateikti vietų sąrašą, kur stovėsi. Tiesa, stovėti leidžiama tik valandą. Taigi prieš trejus metus vasarą nusipirkome autobusiuką, jį susitvarkėme ir pradėjau gaminti takus.

Asmeninio archyvo nuotr./Takai
Asmeninio archyvo nuotr./Takai

Teksase maisto autobusiukai yra labai natūralus dalykas. Anksčiau būdavo taip, kad kokie nors emigrantai, atvažiavę iš Meksikos ar salų, nusipirkdavo priekabą, rytais pasistatydavo prie kokios žmonių lankomos vietos – kavinės ar kur parduodamos šviežiai spaustos sultys, gamindavo maistą, jį parduodavo ir išvažiuodavo.

– Savas verslas visada reikalauja daug pastangų ir nervų, kaip sekėsi pradėti jums?

– Gavau visus reikiamus leidimus ir ką, rytais susikraudavau autobusiuką, išvažiuodavau, sukdavau ratus, kol rasdavau, kur jį pasistatyti taip, kad langas būtų atsuktas į šaligatvį, tada feisbuke pranešdavau, kur šiandien stoviu, atsidarydavau langą ir tikėdavausi, kad kas nors ateis (šypsosi). Po kelionės po Centrinę Ameriką vyras buvo pasigavęs žodį „donde“ (liet. „kur“), jis mums labai tiko, nes niekad nežinodavai, kur stovės autobusiukas, taigi panaudojome jį pavadinime.

Asmeninio archyvo nuotr./Lindrės autobusiukas
Asmeninio archyvo nuotr./Lindrės autobusiukas

Iš pradžių tikrai buvo labai nedrąsu. Bet labai pasisekė, kad pirmą dieną pasistačiau jį prie Santuokos rūmų. Šalia yra Amerikos ambasada. Priėjo viena ten dirbanti mergina, paprašė vieno tako, jai labai patiko, sako, einu pasakyti kolegoms. Po 15 minučių atėjo 25 žmonės! (juokiasi) Vos spėjau suktis. Aišku, ne visos dienos būdavo tokios – kartais parduodavau tik penkis, kartais du šimtus takų.

Taigi taip dirbau dvi vasaras, o po antrosios jau pradėjome dairytis nuolatinės vietos. Nuo 2017-ųjų rudens turime kampelį „Uptown Bazaar'e“. Dirbu aš pati, turime vieną darbuotoją, dar padeda vienas draugas, prisideda ir mano tėvai – jie kepa tortilijas.

Sukdavau ratus, kol rasdavau, kur jį pasistatyti, tada feisbuke pranešdavau, kur šiandien stoviu, atsidarydavau langą ir tikėdavausi, kad kas nors ateis (šypsosi).

– Kuo ypatingi takai? Kokie jie būna? Meksikietiškiems naudojami kukurūzinių miltų paplotėliai, bet jūs darote iš kvietinių.

Takų įdaras gali būti įvairus – su mėsa ar vegetariškas. Kalbant apie tortilijas – vieni mėgsta pagamintas iš kukurūzų miltų, kiti – kvietines. Daug kam atrodo, kad jei tortilija kvietinė, ji – netikra, nes turi būti meksikietiška – kukurūzinė. Teksase turime savo regioninę virtuvę, kuri vadinasi Tex Mex. Tai amerikietiška virtuvė, kurioje yra meksikietiškos ir salų virtuvės įtakos, nes Teksase gyvena daug imigrantų. Aš užaugau su kvietiniais takais, taigi ir čia būtent tokius gaminame. Teksase tortilijas galima pirkti ir prekybos centruose, nes ten kasdien jas kepa. Čia mes gaminame patys.

Asmeninio archyvo nuotr./Takai
Asmeninio archyvo nuotr./Takai

Taigi pirma užduotis buvo išmokti gerai pagaminti tortilijas. Atrodo, paprasta, bet nebuvo taip lengva, nes jos reaguoja į viską: aplinką, orą, net į nuotaikas, žiemą ir vasarą turi šiek tiek pakeisti receptūrą. Prie jų gamybos prisidėjo mano tėvai, dabar juokaudama sakau, kad jie yra tortilijų specialistai (juokiasi). Iš pradžių labai vargdavome rankomis kočiodami tą tešlos gabaliuką, tad dabar iš Meksikos parsisiuntėme specialią tortilijų gaminimo mašiną, kurioje jos dar ir kepamos.

Teksase takai yra pusryčių patiekalas. Ten dažniausiai būna sąrašas ingredientų ir tu paprašai, kad tau sudėtų norimus. Pas mus yra penkių rūšių takai, iš jų – keturi nuolatiniai. Vienas jų – „carnitas“ – su savo taukuose (tiesa, vietoj taukų galima naudoti ir pieną arba ananasų sultis) 12–14 valandų troškinta kiauliena su cinamonu, kuminu ir rūkyta Chalapos paprika. Ištroškintą mėsą galima iškart dėti į tortiliją arba dar paskrudinti kepsninėje, tada užpilamas šviežias salsos padažas.

Labai norime plėstis. Ieškome kitos vietos, nes lietuviai išties pamėgo šiuos patiekalus ir vis teiraujasi, kada atsiras daugiau vietų.

Kitas takas – su traškia rūkyta šonine, kepsninėje keptu kiaušiniu ir sūriu. Turime ir du vegetariškus: vienas – su virtomis pinto rūšies pupelėmis, kitas – su kiaušiniu, sūriu ir bulvėmis, pakeptomis su sviestu, svogūnais ir prieskoniais. O penktasis takas yra nuolat kintantis – tam įtakos turi mūsų su vyru kelionės, vis ką nors improvizuoju, tarkime, grįžusi iš Graikijos gaminau takus su feta ir pomidorais.

Kalbant apie maisto produktus, daug ką perkame Lietuvoje – mėsą, kiaušinius, daržoves, kai kuriuos prieskonius siunčiuosi iš įvairių užsienyje esančių specializuotų ūkių, kuriuose auginami pipirai, pupeles vegetariškiems takams – iš Ispanijos.

– Ar takai pavergė lietuvių širdis?

– Manau, kad taip (šypsosi). Turime nemažai nuolatinių klientų – tai išties labai smagu.

– O plėstis ar ketinate?

– Labai norime plėstis. Ieškome kitos vietos, nes lietuviai išties pamėgo šiuos patiekalus ir vis teiraujasi, kada atsiras daugiau vietų. Aš labai nemėgstu skubėti. Galima greit išaugti, bet bijau, kad nenukentėtų kokybė – ji man labai svarbi ir visada stengiuosi ją išlaikyti. Be to, man labai patinka, kad tai yra toks mažas šeimos verslas. Bet kuriuo atveju ieškome vietos, kurioje galbūt galėtume pasiūlyti ne tik takų, bet ir daugiau teksasietiškų patiekalų ir parodyti, kad mes nesame meksikietiška virtuvė, o būtent – teksasietiška.

– Užsiminėte apie šeimos verslą, tėvų pagalbą gaminant tortilijas, prieš dvejus su puse metų jie persikėlė gyventi į Vilnių. Kaip galiausiai tam pasiryžo?

– Daug dalykų susidėjo: tėvai išėjo į pensiją, aš esu vienintelis jų vaikas, kasmet skraidyti taip toli gal kiek ir nusibodo, mama visada buvo Europos gerbėja – Italijoje gyvena jos draugai, mes ten leisdavome vasaras. Ir, manau, tėvai jau norėjo ką nors savo gyvenime pakeisti. Čia gyvenimas paprastesnis, Amerikoje jie turėjo didelį namą, kurį reikėjo išlaikyti. Ten visur reikia važiuoti, nes atstumai dideli. O čia gyvenimas lėtesnis, visur galima nueiti pėsčiomis.

Manau, kad noro gyventi Lietuvoje jie irgi visada turėjo. Seneliai visad sakydavo: „Mokykitės lietuvių kalbą, nes vieną dieną ten grįšim.“ Deja, seneliai jau negrįžo čia gyventi. Daugelis mano pusbrolių ir pusseserių norėtų kraustytis čia, bet jie yra vyresni, jau per giliai Amerikoje įleidę šaknis: šeimos, vaikai, karjeros. Tačiau dabar daug kas pradeda Lietuvoje pirkti vasarnamius ar butukus, kad bent kartą per metus galėtų čia atvykti ir ilgiau pabūti.

Mano pažįstami, kurie priklauso lietuvių bendruomenei, atvykę pas mane į Lietuvą sako, kad yra geresni ir tikresni lietuviai nei aš.

– Man dažnai susidaro įspūdis, kalbinant išeivių iš Lietuvos vaikus, anūkus, kad jie tą lietuvybę savyje nešiojasi kur kas stipriau nei mes, visą gyvenimą čia gyvendami. Kaip atrodo jums?

– Tikrai taip, lietuviai išeivijoje labai brangina lietuvybę. Tuomet Lietuva kaip valstybė neegzistavo ir tik išeivija galėjo ją tokią išlaikyti. Jei visi tie, kurie emigravo į Ameriką, būtų pamiršę savo gimtinę, Lietuva nebūtų sulaukusi išorinio palaikymo. Manau, kad tie žmonės tuo labai didžiuojasi, gal tik to nesako ir neparodo, gal ir patys nelabai supranta, kiek daug darė ir padarė. Tuo metu išlaikyti lietuvybę buvo taip svarbu, kad ji stipriai juose įsišaknijo.

Aš pati nepriklausiau jokiai lietuvių bendruomenei, Teksase jos labai mažos. Mano pažįstami, kurie priklauso lietuvių bendruomenei, atvykę pas mane į Lietuvą sako, kad yra geresni ir tikresni lietuviai nei aš. Sako: neturi jokių tautinių drabužių, nemoki dainų, šokių, eilėraščių ir t.t. Nesutinku su šiuo pareiškimu. Labai gražu, kad jie tai išlaikė. Aš pati turiu savo senelių tautinius drabužius, močiutės eilėraščių rinkinius – saugau juos ir branginu. Bet man kultūra yra besikeičiantis dalykas, negalintis sustoti viename dešimtmetyje, laikotarpyje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė

– Kas jus sužavėjo Lietuvoje, kai atsikėlėte čia gyventi? Ir ar tie dalykai tebežavi dabar?

– Mane labai sužavėjo žmonių atvirumas ir smalsumas. Kai atvykau studijuoti, mano kursiokams viskas buvo labai įdomu: iš kur aš, kaip ta Amerika, kas tas Ostinas. Anksčiau buvau labai drovi, todėl būdavo sunku bendrauti, o čia žmonės patys prie manęs prieidavo ko nors paklausti ir taip tie ryšiai užsimegzdavo.

Įspūdį paliko ir tai, kad gatvėje nuo kokios močiutės gali sulaukti velnių, jog ką nors ne taip padarei. Amerikoje visi šypsosi ir maloniai su tavimi sveikinasi, o kas iš tiesų dedasi galvoje – nežinai. Lietuvoje gerai matai, kokia žmogui šiandien nuotaika, nes to lietuviai neslepia (juokiasi). Tiesa, iš pradžių, nors tai ir patiko, buvo sunku – dažnai sulaukusi kokios griežtesnės reakcijos ar tiesmukiškumo apsiverkdavau.

Amerikoje visi šypsosi ir maloniai su tavimi sveikinasi, o kas iš tiesų dedasi galvoje – nežinai. Lietuvoje gerai matai, kokia žmogui šiandien nuotaika.

Man labai patiko ir pats Vilnius: kad jis mažas, kad čia visur slypi istorija – atrodydavo, jog vaikštau pasakoje.

– Ko, gyvendama Lietuvoje, pasiilgstate Amerikoje? Ir ar kyla pasvarstymų ten sugrįžti?

– Man trūksta maisto įvairovės, šiltesnio oro, daugiau saulės. Aišku, kasdien apie tai aš negalvoju. Be to, su vyru labai mėgstame keliauti, tad tai atperka. Vilnius – gana mažas, kartais norėtųsi išėjus į miestą tiesiog užsukti į kokią nors vietą, kur dar nebuvai, bet čia jau beveik viską žinai (šypsosi). O kalbant apie Ameriką – ne, nėra taip, kad mane trauktų atgal. Dabar mano gyvenimas yra čia, Lietuvoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė
Asmeninio archyvo nuotr./Lindrė Silenas-Pudžiuvelienė

15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.

VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.

Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką