Moto: jei nori pasiekti tikslą, reikia jį išsikelti
– Vadovavimo verslams patirtis gerokai peržengusi du dešimtmečius, ar apie tokį profesinį kelią ir svajojote?
– Kurti tam tikrus verslus pradėjau jau būdamas studentas – gal antrame ar trečiame kurse. Taigi, net jei ir negalėjau įsivaizduoti konkrečiai, iki kokio lygio užaugs tie verslai, šia linkme norėjau judėti jau tuomet. Tikrai jau pakankamai anksti supratau, kad noriu kurti verslą ir tai darysiu. Šia kryptimi baigiau ir mokslus, kurie siejosi su finansais, apskaita ir bankininkyste.
– Jūs paminėjote, kad anksti išgirdote savy norą kurti verslą. Ko jūs norėjote?
– Aš manau, kad vienas svarbiausių dalykų – savirealizicija ir laisvė. Laisvė daryti tai, ką noriu, laisvė planuoti savo laiką. Greta daugybės įsipareigojimų ir atsakomybių yra visapusiška laisvė, kuri mano gyvenime yra ir bus didžiulė vertybė.
– Nuo ko viskas prasidėjo? Kokia buvo pirmoji jūsų darbinė patirtis?
– Su bičiuliais tiesiog veikėme tai, ką norėjome – atidarėme biliardinę. Kodėl tai? Nes patys žaidėme biliardą, norėjome suburti sportinę komandą ir pakonkuruoti su kitais verslais. Šis žingsnis buvo iš hobio, iš veiklos, kurią mėgome, bet iš šio verslo išėjau maždaug po 4 metų, nes pradėjau kitus verslus, o „TopColor“ buvo vienas iš jų. Tiesiog nujaučiau, kad į jį reikės dėti labai daug pastangų, skirti laiko ir nemažai dalykų mokytis iš naujo.
Šis posūkis atsirado jau iš to, kad susidėjo daug palankių aplinkybių, nors iš pradžių tokio verslo pasiūlymas man nebuvo patrauklus. Visiškai nenorėjau turėti nieko bendro su gamyba. Pradėti šią veiklą man siūlė net kelis kartus, sutikau ne iš pirmo karto, bet galiausiai pradėjome – nuo visiško nulio. Per tą daugiau nei dvidešimt metų šiame versle keitėsi daugybę žmonių, o aš jame esu iki šiol. Čia reikia labai daug kantrybės.
– Mažesnių ar didesnių iššūkių pasitaiko nuolat, kaip jūs su tuo tvarkotės, ar užsiauginote storą odą?
– Ateina laikas, kai prie iššūkių tiesiog įpranti. Žinai, kad kiekvienas iš jų, kaip prasidėjo, taip ir pasibaigs – vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau. Aišku, pradžioje buvo kitaip – atrodė viskas sudėtinga, kilo klausimų, kiek galima dėti čia tų pastangų. Būna nerimo ir šiandien, kas be ko, tačiau tikrai ne tiek, kiek buvo, sakykime, prieš 15 metų.
Manau, tai yra tiesiog patirtis susidurti su iššūkiais, panašiai kaip alpinistai kopia per kalnus. Aišku, kiekviena kelionė kita, bet patį principą tu jau įvaldęs. Aš nekeliu sau minčių, kad aš neįveiksiu, aš galvoju – vienaip ar kitaip, vis tiek įveiksiu.
– Kas labiausiai jus gali atitraukti nuo darbų?
– Manau, kelionės. Pirmiausia, atitraukia jau tiesiogine prasme, nes išvyksti ir nesi fiziškai Lietuvoje. Net labai norint sunkiau įsijungti į darbus. Antra, keliaudamas patiri daug įspūdžių, taigi po truputį atsitraukia nuo darbų ir mintys. Paskutinėje kelionėje iš viso labai gerai pavyko atitrūkti, nes nuskendo mano telefonas – pirmą atostogų dieną. Taip gerai dar niekada nebuvau pailsėjęs.
– Ką laikote svarbiausiu vadovų iššūkiu?
– Ir įdomumas, ir iššūkis yra žmonės. Kiekvienas yra asmenybė, o kuo ryškesnė ji, tuo didesni iššūkiai. Vadovo užduotis, kad jie visi judėtų bendro tikslo link, bet kartu priimti visus tokius, kokie jie yra, girdėti ir nebandyti jų keisti tada, kai to nereikia daryti.
– Jei reikėtų išvardinti kelias vertybes, kurios santykiuose su žmonėmis, tiek asmeniniuose, tiek profesiniuose, jums svarbiausios – kas tai būtų?
– Man labai svarbu yra sąžiningumas – tiek mano su kitais, tiek kitų su manimi. Antra, proaktyvumas – jo tikiuosi ir iš savęs, ir iš kolegų, čia jau labiau apie profesinius santykius. O trečia – atsakomybės už savo veiksmus, idėjas prisiėmimas, šis tinka visiems – tiek asmeniniame, tiek profesiniame lauke.
– Kokius esminius dalykus apie vadovavimą pats supratote beveik per tris dešimtmečius. Kas jums veikia geriausiai arba ką darėte anksčiau, bet patirtis parodė, jog tai neveikia?
– Esminis dalykas, matyt, yra suvokti, dėl ko darai vienus ar kitus dalykus. Atsakyti sau į klausimą – dėl ko? Labai svarbu ir į ką esi susitelkęs – į vakar dieną, šiandieną ar rytdieną. Jei turi labai aiškius tikslus ateičiai, net ir sunkiausius darbus atlikdamas gali sau atsakyti, kodėl tai darai. Aš visada žiūriu į ateitį, ką vieni ar kiti dalykai, sprendimai mums atneš ateityje.
- Ar sakytumėte, kad turite priklausomybę nuo darbo?
– Pirmus penkiolika metų buvau baisus darboholikas. Prieš kokius penkerius metus buvo pereinamasis laikotarpis, o šiandien jau drąsiai galiu pasakyti, kad ne. Esu labai atsakingas, stengiuosi atlikti visus būtinus ir reikalingus darbus, vesti verslus į priekį, bet dabar jau supratau, kad esmė kita.
Esminis dalykas, matyt, yra suvokti, dėl ko darai vienus ar kitus dalykus.
Kiekviename versle vadovui dieną naktį yra darbų, kuriuos jis galėtų daryti – ar tai būtų mažas versliukas, ar mega verslas. Esmė yra atsakyti, ką reikia daryti? O dažnai ir suvokti, ko nedaryti, nes visko daryti tikrai nereikia.
O kitas labai svarbus dalykas, ką dažnai sakau – žmonės nepasiekia savo tikslų todėl, kad jie jų neišsikelia. Labai svarbu žinoti ir suprasti, kur ir kodėl judi.
– Ar atradote balansą tarp kelių verslų valdymo ir šeimos, kurioje auga net septynios atžalos?
– Mes su žmona dirbame kartu ir nekilnojamojo turto versle, todėl, nori ar ne, tam tikri profesiniai klausimai iškyla ir namuose, bet to būna jau mažai.
Dažnai žmonės nustemba išgirdę, kad turime septynis vaikus. Aš visada sakau, kad jei gautume septynis vienu ypu, tai būtų labai sunku, bet kai jie atkeliavo per visą gyvenimą – vyriausiajam yra 25-eri, o jauniausiajai 2,5 metukų, viskas klojasi labai natūraliai.
Kiekvienas į mūsų šeimą atkeliavęs vaikas atnešė vis daugiau džiaugsmo. Aišku, už tai, kad taip viskas sklandžiai klostosi, labai turiu padėkoti žmonai, kuri yra labai išmintinga.
– Jei galėtumėt 15-ai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje, kas tai būtų?
– Aš atvirai pasakysiu, nelabai mėgstu skrydžių, bet jei tokia galimybė atsirastų, norėčiau atsidurti kosmose.
– Atsiradus galimybei bet kurį Lietuvos vadovą pakviesti pokalbio prie kavos, kam pasuktumėte?
– Manau, „Tesonet“ vadovui Tomui Okmanui. Būtų įdomu, nes tai yra daugiausiai per trumpą laiką pasiekęs žmogus, tai naujos kartos, naujo mąstymo pavyzdys. Manau, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
