Moto: būtina matyti keletą ėjimų į priekį
– Dabar jau trys dešimtmečius vadovaujate. O ką veikėte iki to, kokių profesinių svajonių turėjote paauglystėje?
– Mano istorija klostėsi vingiuotai, gal pasirodys netikėta, bet aš pradėjau nuo kino (šypsosi). Prieš daug metų baigiau Kino inžinerijos institutą, galbūt į tai pasukau todėl, kad mano tėvai dirbo kino industrijoje.
Taigi baigiau kino inžinerinę kryptį, tiksliau, kino mechaniką, ir grįžau į Vilnių dirbti. Tuo metu dar veikė tokia kino technikos remonto gamybinė įmonė, taigi mano profesinė karjera prasidėjo ten. Aš buvau atsakingas už visą montavimo techniką Lietuvoje – ar kino teatre, ar kaimo klube.
Vėliau tapau Šilutės kino direkcijos vadovu, bet tuomet man buvo gal kokie 26-eri, taigi vadovavimo patirties pradėjau semtis palyginti anksti. Tai buvo 1989-ieji metai ir po truputį viskas pradėjo keistis – pertvarkos, pavaldumo perskirstymas. Galiausiai rajonuose imta uždarinėti kino teatrus, Šilutėje irgi, taip mano darbas kine ir pasibaigė. Kas toliau? Buvo toks tarpas, kuomet ieškojau, kuo čia geriau užsiimti. Daug kas tuomet mėgino kabintis, realizuoti save, rasti, kaip verslauti.
Aš pats esu kilęs iš Vilkyškių, o ten tuomet vis dar stovėjo pieninė, ją uždarė apie 1988 metus. Tiesa, ji buvo pastatyta seniai, kokiais 1934 m. Tie pastatai buvo išlikę ir juos pardavinėjo. Kaip tik tuomet mane pasikalbėti pasikvietė vienas šiuose kraštuose gyvenęs vokietis ir papasakojo apie žmogų, kuris iš Lietuvos išvyko būdamas 14-os.
Jis gyveno Vokietijoje ir ten visą gyvenimą dirbo pienininkystės srityje, bet labai norėjo žiniomis ir patirtimi pasidalinti su Lietuva, palikti gimtinėje kažkokį ženklą. Jis ieškojo žmogaus, kuris norėtų atgaivinti minėtą pieninę, taigi mes su keletu bendraminčių 1993 m. ir nusprendėme eiti šiuo keliu.
Tik vienas iš mūsų buvo pienininkas, aš visiškai nežinojau, kur neriu.
Tik vienas iš mūsų buvo pienininkas, aš visiškai nežinojau, kur neriu. Bet mes, kai pradėjome verslauti, turėjome tokią filosofiją, kuri, manau, tikrai pasiteisino – žmogus gali neturėti batų, kelnių, bet valgyti juk jis norės visada. Juk maistas yra gyvybiškai svarbus, o tai yra prasminga veikla. Kitas mums svarbus aspektas buvo, kad žaliava buvo būtent Lietuvoje.
– Jūs vadovu dirbate daugiau nei tris dešimtmečius, ir ne tik pieninėje. Dažnai kalbame apie šio darbo iššūkius, bet kuo jis patinka jums?
– Aš bendrai turėčiau pasakyti, kad mano darbas mane veža, turbūt dėl to dar vis dirbu ir esu pakankamai aktyvus. Mane veža tai, ką darau. Turime daug planų, noriu juos įgyvendinti.
Bet kas yra labai svarbu vadovo darbe – teisingai sudėlioti savo mintis, tikslus. Tai padaryti tokiu būdu, kad komanda tikėtų, suprastų. Tai irgi labai įdomu – kaip viską sudėlioti, iškomunikuoti, sustyguoti, kad skirtingi procesai judėtų darniai ir vyrautų harmonija.
– Jūs turite nemažą vadovų komandą. Kaip jūs juos renkatės, jei atmesime CV informaciją. Kas jums svarbu?
– Per visą laiką, kol dirbu, tik vieną kartą esu priėmęs aukščiausio lygio vadovą, su kuriuo vėliau teko atsisveikinti. Tiesiog jis neįsiliejo į mūsų įmonę, tai džiaugiuosi, kad toks atvejis tik vienas. Kalbant apie tikrai aukštas pareigas, turiu pasakyti, kad geriausias variantas, man atrodo, yra auginti savo kolegas, kad jie galėtų eiti tokias pareigas. Priimti žmogų nieko apie jį nežinant palyginti rizikinga, o antra – matyti, kaip tavo darbuotojai auga ir tobulėja, irgi labai gera.
Vis dėlto, grįžtant prie klausimo. Vadovaujamų pozicijų darbuotojai nesikeičia taip dažnai. Jei poziciją kviečiame užimti ne esamus kolegas, dažnai klausdavau kandidatų tokio gal keisto klausimo – ar žinai, kas yra tavo kieme už kampo, už tvoros. Kokie pastatai, daiktai padėti – ar gali įsivaizduoti, apsakyti? Man tai daug pasako apie žmogaus pasaulėžiūrą. Po šito klausimo į mane keistokai pažiūrėdavo, bet tikrai klausdavau.
Visada turi numatyti kelis ėjimus į priekį.
– Kokias klaidas, jūsų galva, dažniausiai daro dar mažai patyrę vadovai?
– Vieną dalyką čia sunku įvardinti. Bet yra taisyklė, kurią labai palinkėčiau turėti galvoje kiekvienam vadovui – būtina žaisti lyg šachmatais. Visada turi numatyti kelis ėjimus į priekį. Jei to vadovas nedaro, tikėtina, jis gali paslysti.
– Kas jums padeda spręsti sunkias situacijas ar po nesėkmių atsitiesti, sugrįžti į save?
– Vienas iš geriausių būdų susitvarkyti su tokiomis įtampomis – fizinis krūvis. Anksčiau daugiau mindavau dviratį, man tai buvo viena iš išeičių, dabar irgi mėgstu, bet kiek mažiau skiriu tam laiko. Taip pat man labai padeda buvimas gamtoje, paplaukiojimas su laivais, labai tai mėgstu.
– Ko gyvenime norėtumėte veikti daugiau nei dabar jums leidžia laikas?
– Manau, būti su artimaisiais. Dėl darbo tikrai esu praleidęs dalį savo vaikų auklėjimo, bendravimo su jais, todėl dabar stengiuosi, jei taip galima pavadinti, kompensuoti tai su anūkais. Turiu du vaikus ir tris anūkus, labai juos branginu.
– Jeigu galėtumėte atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje 15ai minučių ir nuveikti ką tik panorėjęs.
– Jei būtumėte paklausę prieš kurį laiką, sakyčiau, kad nukeliauti į Naująją Zelandiją. Bet šią svajonę palyginti neseniai įgyvendinau, taigi dabar reikia kurti naujas.
– Su kuriuos Lietuvos vadovu, nesvarbu privačios ar viešosios įstaigos, norėtumėte pasikalbėti prie kavos?
– Na, mielai išgerčiau kavos su Dariumi Zubu ar Robertu Dargiu.
