Iššūkių šiame darbe netrūksta, o popieriaus restauratorė Ernesta Barkauskė praskleidžia šios paslaptingos profesijos šydą ir dalinasi savo nueitu keliu.
„Man atrodo, kad mane pasirinko šis kelias – tapti restauratore. Kai baigiau mokslus, apie tai niekas nekalbėjo, net nežinojau, kad yra tokia galimybė restauruoti popierių. Gyvenau savo gyvenimą daugybę metų, kol vieną kartą man paskambino pažįstamas žmogus ir paklausė, ar galėčiau rekomenduoti žmogų, kuris galėtų dirbti restauratoriumi“, – sako Ernesta.
Tuo metu ji turėjo savo verslą ir pažinojo nemažai žmonių iš meno srities. „Tačiau visi, kuriuos rekomendavau, kažkodėl pabėgo, išsigando, tad kilo mintis, kodėl nepabandžius pačiai? Atėjau ir iškart viskas labai patiko (nors darbo tuo metu man nereikėjo) , pamačiau, ką reiškia dirbti tokį darbą, prisiliečiau prie istorijos, supratau, ką reiškia būti ta dalimi, arba kitaip – trūkstama grandimi, kuri išlaiko praeitį taip, kad ateities kartos galėtų džiaugtis. Tai yra labai svarbu, juolab, kad istorija yra mūsų gyvenimo pamatas“, – sakė Ernesta.
Ji dalinasi, kad dar pati yra mokymosi stadijoje, kai turi dirbti ir mokytis kartu su kuratoriais. Po to reikia stoti prieš atestatavimo komisiją, kuri suteikia arba ne teisę dirbti restauratoriumi. Įdomus dalykas – pasirodo, restauratoriai turi kas keletą metus pasitvirtinti arba pasikelti kategoriją. Panašiai kaip ir gydytojai jie turi duoti „priesaiką“ ir nepakenkti dokumentui.
