Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 25d. 18:58

Vaikų globos namuose užaugusi Gintarė: mus atėmė, kai mama mėnesiui pabėgo iš namų

Kaunietė Gintarė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kaunietė Gintarė

Šiandien 21-ų Gintarė gyvena merginų savarankiškumo ugdymo namuose Karmėlavoje, studijuoja, dirba, be gimtosios, kalba dar trimis kalbomis, yra išmokusi tvarkytis su pinigais, turi tikslų ir ateities planų. Tačiau viso to galėjo ir nebūti – jos tikrieji tėvai alkoholį mylėjo labiau už vaikus, mama bėgdavo iš namų, o kai dingo mėnesiui, Gintarė su dviem kiek jaunesnėmis seserimis atsidūrė vaikų globos namuose. Skaudu pripažinti, bet mergina atvira – tėvai nebūtų gebėję jų deramai užauginti ir apsaugoti nuo klystkelių.

Tėvams apribojo teises

Gintarė augo Kazlų Rūdos apylinkėse esančio kaimo sodyboje, apsuptoje miškų. Kaip pati pasakoja, kol močiutė (tėčio mama – red. past.) buvo gyva, gyvenimas klostėsi gana gerai. Močiutei mirus viskas apsivertė aukštyn kojomis, paūmėjo problemos, kurių šeimoje ir taip netrūko. Skirtumas, pasak Gintarės, kad močiutė mergaitėmis rūpinosi, o jai iškeliavus jos liko be priežiūros. Abu tėvai turėjo problemų dėl alkoholio, mama pradėjo bėgti iš namų, tad seseris vis dažniau aplankydavo vaiko teisių tarnybos atstovai ir keletui dienų išveždavo į slaugos namus.

Į mokyklą atvažiavo vaiko teisių tarnybos atstovė ir mane su dviem jaunesnėmis seserimis parvežė namo, tėtės nebuvo, liepė susirinkti daiktus ir vėl išvežė į slaugą.

Vieną dieną mama namus paliko ilgesniam laikui. „Pamenu, buvau penktoje klasėje, tada mama pabėgo visam mėnesiui. Žinoma, dėl to buvo kalti abu tėvai. Į mokyklą atvažiavo vaiko teisių tarnybos atstovė ir mane su dviem jaunesnėmis seserimis parvežė namo, tėtės nebuvo, liepė susirinkti daiktus ir vėl išvežė į slaugą. Prabuvome tris savaites – tai buvo ilgiausias laikas. Mama grįžo namo, atvyko mūsų aplankyti.

Po tų trijų savaičių mums pranešė, kad susidėtume daiktus, mūsų atvažiuoja. Mes laimingos laukėme, nes juk mama su tėčiu atvažiuoja mūsų pasiimti namo! O atvažiavo ta pati tarnybos atstovė, nusivežė mus į Vaiko teisių apsaugos skyrių Kazlų Rūdoje ir pasakė, kad išveža į vaikų globos namus“, – pasakoja Gintarė ir priduria, kad joms verkiančioms buvo paaiškinta, jog tėvai nesugebės jų prižiūrėti. Tėvams buvo apribotos teisės, o dukros pilnametystės sulaukė vaikų globos namuose.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunietė Gintarė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunietė Gintarė

Auklėjo griežtai, bet tai išėjo į naudą

Gintarė globos namuose praleido septynerius metus. „Pradžia buvo labai sunki, reikėjo nemažai laiko, kad apsiprastume, – prisimena mergina, – nors tie vaikų globos namai nė iš tolo nepriminė to, kaip iš esmės įsivaizduojame tokią vietą: ten tarsi didžiulis kaimas, daug namukų, šiltnamių, darželių. Kiekviename namelyje gyveno iki dešimt vaikų. Jausmas – tarsi gyventum tikroje šeimoje, auklėtojos, kurias vadindavome tetomis, mums praktiškai atstojo mamas.“

Buvo laikotarpis, kai norėjosi įsijausti į neklaužadų gyvenimą, pažiūrėti, koks jausmas yra prisigerti ir pan., neva būti kietai.

Tačiau tą iš pirmo žvilgsnio ramų gyvenimą trikdė vidiniai, ne visiems matomi konfliktai. Ne su visais ten gyvenančiais jaunuoliais siejo draugiški ryšiai, netrūko pykčių, patyčių ir momentų, kuriuos Gintarė prisimena kaip košmariškus, tačiau nėra linkusi apie tai plačiau kalbėti. Ar apie tokius nesutarimus žinojo auklėtojos, mergina sako – galbūt, tačiau pati ji nesiskųsdavo.

Mergina neneigia, kad buvo pridariusi kvailysčių, kad yra poelgių, dėl kurių nesididžiuoja ir gailisi, ir kad auklėtojos dažnai pylos duodavo būtent jai. Tačiau čia pat ji įvertina viską, ką gavo tiek iš jų, tiek iš aplinkos, kurioje užaugo.

„Dažnai buvau baudžiama labiau nei kiti, sulaukdavau griežtesnio žodžio, bet dabar suprantu, kad viskas buvo teisinga, kad auklėtojos norėjo gero. Jei ne tas griežtumas, nežinia, kokiais keliais būčiau nuėjusi. Jos man išugdė ir didelį darbštumo jausmą, tikrai esu labai už tai dėkinga. Buvo laikotarpis, kai norėjosi įsijausti į neklaužadų gyvenimą, pažiūrėti, koks jausmas yra prisigerti ir pan., neva būti kietai. Paskui supratau, kad tai ne man, iki šiol gailiuosi tų kvailysčių“, – pasakoja pašnekovė.

Nė vienam mamos draugui neįtiko

Paklausta, ar nors kartą buvo kilę minčių pabėgti iš vaikų globos namų ir grįžti namo, Gintarė sako „ne“. Kad ir kiek ašarų nuklojo kelią vaikų globos namų link, klausantis merginos pasakojimo akivaizdu, kad savuose namuose tikrai nebuvo geriau.

Anksčiau mama dalydavo visiems vyrams mano telefono numerį, kad man berną surastų. Man buvo 14 ar 15 metų, tiems diedams – po 40.

„Globos namuose tėvai mus aplankydavo, bet paskui mama išėjo pas kitą vyrą, pradėjo rečiau mus lankyti. Kartą Naujuosius metus sutikome pas mamą, kai man buvo keturiolika ar penkiolika. Po to karto daugiau nesinorėjo pas ją važiuoti – jos naujasis vyras buvo linkęs priekabiauti, mama į tai nekreipė dėmesio.

Dabar ji turi kitą draugą, nors tėvai iki šiol nėra oficialiai išsiskyrę. Ir šis dabartinis mamos draugas ne ką geresnis už buvusį, mūsų su seserimis nepriima, vadina visokiais žodžiais, o mama į tai tik nusijuokia. Mūsų santykiai prasti, su tėte geresni, kalbamės beveik kasdien. Nors abu tėvai turi problemų dėl alkoholio, ir kas kartą kalbėdama su vienu ar kitu jaučiu, kad yra išgėręs...“ – apie karčią realybę kalba mergina.

Artimo ryšio su mama nepalaiko ir dvi jaunesnės Gintarės seserys. „Kažkur širdy ją tikrai myliu, bet kartu ir nekenčiu. Anksčiau ji dalydavo visiems vyrams mano telefono numerį, kad man berną surastų. Man buvo 14 ar 15 metų, tiems diedams – po 40. Jie man naktimis skambinėdavo. Galiausiai mama net per gimtadienį niekad nepaskambina, nes neatsimena, kada gimė jos vaikai“, – apmaudo neslepia pašnekovė.

Pažintis su vokiete padovanojo naują šeimą

Gintarės gyvenimas dar kartą apsivertė, kai vieną dieną į vaikų globos namus atlikti pedagoginės praktikos atvyko vokietė Anne. Merginos labai susidraugavo. Po poros metų Anne grįžo į savo gimtąją šalį, tačiau nepamiršo pažado padėti Gintarei, kai šiai sueis 18-a ir ji paliks globos namus. Prieš trejus metus Gintarė Kalėdas sutiko Anne's tėvų namuose, viešnagė paliko daug gražių ir šiltų prisiminimų, todėl kitąmet baigusi mokyklą ji metams išvyko į Vokietiją.

Gintarės gyvenimas dar kartą apsivertė, kai vieną dieną į vaikų globos namus atlikti pedagoginės praktikos atvyko vokietė Anne.

„Anne's mama mokykloje, kurioje mokosi daug pabėgėlių vaikų (iš Somalio, Egipto, Sirijos, Afganistano ir kitų šalių), dirba socialine pedagoge, jai pavyko susitarti, kad galėčiau ten atlikti praktiką“, – pasakoja metus Vokietijoje praleidusi, su pirmokėliais pabėgėlių vaikais daug laiko leidusi ir Anne's tėvams tarsi dukra tapusi Gintarė.

Vokiečių kalba merginai buvo išbandymas, tačiau noras gebėti susikalbėti, bendrauti su aplinkiniais, pastūmėjo atsidėti vokiečių kalbai. „Tą vasarą labai intensyviai mokiausi, kasdien su mama (taip ji vadina Anne's mamą – red. past.) sėdėdavome po kelias valandas per dieną. Mėgindama susikalbėti su dirbančiais mokykloje naudojausi telefone esančiu internetu, įvairiausiomis programėlėmis, nešiojausi sąsiuvinį, kuriame buvo daugybė žodžių, nuolat „draugavau“ su žodynu, ir per tris mėnesius pradėjau kalbėti vokiškai“, – džiugiai pradžią šalyje, kuri tapo antraisiais namais, prisimena pašnekovė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunietė Gintarė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunietė Gintarė

Ji labai prisirišo prie mokyklos vaikų ir per tuos metus suprato, kad jos ateitis – socialinis darbas. Prabėgus metams Gintarė troško pasilikti Vokietijoje, deja, darželyje atlikti praktikos negalėjo, nes neturėjo Vokietijos pilietybės ir reikiamo išsilavinimo, tad negalėjo gauti jokių stipendijų, kad save išsilaikytų. Nenoromis teko grįžti į Lietuvą, o čia jaunuolei susirasti gyvenamąją vietą padėjo su jaunimu dirbančios organizacijos „AC Patria“ atstovės.

Gyvenimo pagrindų mokykla

Iš tavęs paima mokėjimo kortelę, pasą, visus pinigus. Iš pradžių nesupratau, kodėl tai daroma, man buvo labai sunku prie to priprasti.

Metus pragyvenusi organizacijos lydimajame būste – keturių kambarių butas, kuriame gyvena iki šešių jaunuolių, Gintarė teigia išmokusi svarbių gyvenimiškų dalykų, o svarbiausia – tvarkytis su savo pinigais, planuoti išlaidas.

„Iš tavęs paima mokėjimo kortelę, pasą, visus pinigus. Iš pradžių nesupratau, kodėl tai daroma, man buvo labai sunku prie to priprasti. Lape turėdavai surašyti visas savaitės dienas, savo pinigų sumą ir suplanuoti, kam ir kiek išleisi.

Iš pradžių tikrai sunkiai sekėsi – išleisdavau daugiau, negu reikia ir galima. O laikui bėgant net pati nustebau, kaip puikiai išmokau planuoti savo pinigus. Ir dabar tuo vadovaujuosi, kol kas labai gerai sekasi“, – džiaugiasi mergina.

Gintarė vertina ir kitus dalykus, kurių išmokė organizacijos atstovės. „Išmokau kalbėtis su žmogumi, kai kyla konfliktų, o ne iškart ant jo rėkti. Gyvenant penkiese pykčių, nesutarimų, ypač dėl buto tvarkos, tikrai kildavo, mokėti žmogui gražiai pasakyti, kas tau nepatinka, – buvo beveik būtina sąlyga ir nemenkas iššūkis“, – sako pašnekovė.

Ji džiaugiasi puikiai sutarusi su socialinėmis darbuotojomis, sulaukdavusi gerų, draugiškų, gyvenimiškų patarimų.

Apsistojo merginų namuose

Nuo vasaros pabaigos Gintarė gyvena Karmėlavoje esančiame merginų savarankiškumo ugdymo centre „Mauros namai“. Būste galima apsistoti ilgiausiai metus, o čia gali gyventi ir ilgiau, tik tenka mokėti šiokią tokią nuomą. „Mauros namuose“ gali apsistoti dešimt merginų, šiuo metu gyvena devynios – visos gerai sutaria, kiekviena turi po atskirą kambarį, laiko du šunis, o kas antrą dieną pasikeisdamos pas jas užsuka socialinė darbuotoja ir šių namų vadovė.

Išmokau kalbėtis su žmogumi, kai kyla konfliktų, o ne iškart ant jo rėkti.

Čia galioja savos taisyklės: draudžiama vartoti alkoholį, psichotropines medžiagas, negalima vestis vaikinų. Yra tvarkymosi grafikas, dalijamasi šunų priežiūra.

Gintarė jau antrus metus studijuoja Karaliaus Mindaugo profesiniame centre socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę ir pusę etato dirba įmonėje, užsiimančioje prekyba gintaro gaminiais.

„Esu vadybininkė, čia man labai praverčia vokiečių kalba, nes bendrauju su vokiečių ir austrų klientais, siūlau jiems gintaro gaminius, kas mėnesį savaitei tenka vykti į Vokietiją, vežame gintaro produkciją, ten ja prekiaujame“, – pasakoja mergina ir užsimena, kad kitąmet, kai išlaikys egzaminus ir baigs studijas profesiniame centre, jei tik nusišypsos sėkmė, išvyks į Vokietiją, jei ne, stos toliau mokytis. Jos tikslas – tapti socialine darbuotoja, dirbti su žmonėmis, jiems padėti.

Kalėdos – pas biologinį tėvą

Visos trys seserys jau yra palikusios vaikų globos namus, visos galinčios pradėti po truputį kurtis savo gyvenimą. Kaip pasakoja Gintarė, gyvenant vaikų globos namuose nieko netrūko, auklėtojos labai stengėsi ir buvo tarsi mamos. Artėjant gražiausiai metų šventei – Kalėdoms – niekas nebuvo ignoruojama, priešingai – stengiamasi sukurti šventinę nuotaiką: puošdavo eglę, gamindavo maistą, klausydavo kalėdinės muzikos, gaudavo ir dovanų.

Čia pat Gintarė prisimena ir vaikystę, kai dar gyveno su tėvais. Pasak merginos, ir tada Kalėdos namuose buvo šventė, gerokai kuklesnė nei vaikų globos namuose, bet vis tiek šventė.

Šias šv. Kūčias ir Kalėdas Gintarė su seserimis praleis pas tėtį, o Naujuosius, viliamės, daug žadančius, metus ji sutiks Vokietijoje pas Anne's šeimą, kuri ją priima ir myli tarsi ji būtų pats tikriausias šeimos narys.

Paklausta apie ateitį Gintarė sako planuojanti ją atsargiai ir pernelyg toli nežvelgianti, nes niekada nemėgo to daryti. „Man patinka gyventi šia diena. Planų yra visokių: padedu savo seserims, jos labai norėtų atsikelti gyventi pas mane į Karmėlavą – gal vieną dieną ir pavyks. Ir mokslus norėčiau tęsti, siekti daugiau. O labiausiai – išvažiuoti į Vokietiją ir ten kurti savo gyvenimą“, – meilės šiai šaliai neslepia pašnekovė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką