Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 12d. 19:10

Vaikų namuose užaugęs klaipėdietis Tomas: apie valstybės grašius ir užspaustas ašaras

Mažeikių rajono šeimynos „Žemyna“ namai Interviu
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Jaunuolis (asociatyvinė nuotr.)

Kaip jums sektųsi išgyventi už 152 eurus? Būtent tiek išėję iš globos namų kas mėnesį gauna jų auklėtiniai. Sulaukę 18 metų tarsi antrą kartą netenka namų ir be finansinės paramos likimo ir taip neglostyti jaunuoliai į gyvenimą priversti kabintis nagais. 21-erių Tomas (vardas pakeistas), nuo pat kūdikystės augęs uostamiesčio globos namuose, dabar mina sostinės aukštosios mokyklos koridoriais. 15min GYVENIMUI jis pasakoja atvykęs į Vilnių norėjęs šluostytis ašaras, juk ten, už 300 km, liko jo namai, kur virė gyvenimas, konfliktai ir juokas, kuomet dar mažylio jo atsisakė mama. Apie savo patyrimus jis viešai kalbėjo vienoje pedagogų konferencijoje.

„Realiai – absurdas“, – 15min GYVENIMAS sakė Tomas, paklaustas, kaip sekasi išgyventi už 152 eurus, kuriuos skiria valstybė. Laimė, jog jaunuolis pasirinko studijas, tad prisiduria 120 eurų stipendijos ir kruopelę santaupų. Kaip jas sukaupė, taip pat apie mokslus, vaikystę, prabėgusią vaikų namuose, ir kalbėjomės su itin šviesiu buvusiu globos namų auklėtiniu.

– Tomai, jautrus klausimas, tačiau ar domėjotės, kodėl ir kaip atsidūrėte vaikų namuose?

– Visi trys broliai skirtingais laikotarpiais atsidūrėme globos namuose. Nutiko taip, kad mama nepanoro, matyt, atsisakė mano priežiūros, kai buvau kūdikis kelių savaičių. Lankydavo mane daugiau mažiau. Senelis lankydavo. Iš kūdikių mamų Giruliuose vėliau buvau perkeltas į globos namus. Pamenu, įsodino į autobusiuką, sako atsisveikink su visais ir važiuojame. Nutiko taip, kad po ten praleistų metų suėjo dveji, tada jau treji...

Buvo laikini globėjai, lyg domėjosi, bet jautėsi lyg parduotuvėje, pabandė prekę, garantinis baigėsi, reikia grąžinti.

Buvo laikini globėjai, lyg domėjosi, bet jautėsi lyg parduotuvėje, pabandė prekę, garantinis baigėsi, reikia grąžinti. Neužsimezgė ryšys, augau globos namuose. Tai nėra blogai. Šeimoje gal būčiau kitą pasaulio dalį pamatęs, globos namuose pamačiau kitą, yra savų pliusų ir minusų.

– Ar turite ryšių su artimaisiais? Minėjote, kad senelis jus lankydavo.

– Turiu giminaičių, turiu brolį, gyvenantį užsienyje, jis gyveno globos namuose. Turiu kitą brolį, gyvenantį šeimoje. Turiu senelį, gyvenantį vieną. Su juo ryšys išlikęs nuo mažų dienų. Biologinių tėvų neturiu. Tėvo nebuvo nuo mažens, jo nepažįstu. Mamą, kiek teko pažinoti, ją gerbiu, bet jos gyvųjų tarpe nebėra.

Su seneliu likęs artimas ryšys. Kai buvau aš ir brolis maži, jis stengdavosi per visas vasaros atostogas mus pasiimti, tad didelę vasaros dalį praleisdavome pas jį.

Augant globos namuose negali išvengti situacijų, kai kažkas kažko neturi. Aš ir savo pranešime minėjau, kad kai augame globos namuose, susiduriame su situacija, kad netenkam vienos mamos, bet kas neleidžia priimti esamą situaciją ir priimti aplinkinius darbuotojus kaip savo šeimą? Aišku, tai ilgametis ryšys, kuris susikuria per penkis, dešimt, penkiolika metų, susiformuoja ryšys, jausmai. Atvažiavus į Vilnių susirasti draugų kur kas sunkiau nei Klaipėdoje, nes gyvenau apsupty pusantro šimto žmonių ir kai kuriuos pažinojau daugiau nei dešimt metų.

– Globos namai buvo pertvarkyti į mažas šeimynines bendruomenes. Ar teko patirti tokį gyvenimo modelį? Koks ryšys išliko su globos namų auklėtojomis, vaikais?

– 2002 metais atvažiavau į globos namus ir gyvenau iki paskutinės dienos, kuomet išvykau studijuoti. Ir dabar bendraujame, grįžtu į Klaipėdą, leidžia apsistoti savaitgaliais, liko šiltas bendravimas. Yra draugų, kuriuos pažinojau daug metų, ir dešimt, ir šešiolika. Ryšys susiformavęs, juk kartu gyveni, eini į filmus, ekskursijas, išvykas, kartu pykstiesi, sprendi konfliktus.

Man buvo pasiūlyta keltis į šeimyną, bet aš tuo metu ruošiausi egzaminams. Mano šeimyną perkėlė, o aš likau įstaigoje, bet savaitgaliais lankydavau juos. Kai išėjau iš globos namų, pradėjau ten važiuoti, juk ten mano auklėtojos, mano dalis draugų, kurie perėjo į šeimynas, jaunesni už mane.

Tai yra didelis dalykas, nes būdamas mažesnis pagalvojau, ką reikės daryti, kai sueis 18 metų. Didelis pliusas, kad gali baigt 12 klasių ir tada išeiti, judėti toliau. Lieka du pasirinkimai – arba žmogiškas ryšys, kuris jungia su personalu, specialistais ir bendrauji su jais, arba bandai ignoruoti laikotarpį vaikų namuose, pradėt iš pradžių, bet tai sunku.

Išvažiuoti į Vilnių vienas sunkesnių variantų. Galvojau, Klaipėda ramus miestas, turi savo veržlumą, bet reikia išbandyt Vilnių, nes buvau ten tik ekskursijoje. Dabar galvoju, kad Klaipėdoje būtų maloniau. Reikia baigti, dar liko metai. Kaip bus toliau, neįsivaizduoju. Yra svajonių, būtų smagu savo verslą pradėti, bet reikia turėti gerą kapitalą. Yra fondų, bet nėra tokio, kuris šimtu procentų padėtų.

– 152 eurai – tiek valstybė skiria našlaičiui, išėjusiam iš globos namų, kiekvieną mėnesį. Kai pavyksta išsisukti?

– Realiai absurdas... 152 valstybės eurai, plius gaunu 120 stipendiją. Bendra suma 270 eurų. Juokas juokais, gyvenu taupymo režimu. Tai kažką brangiau galiu, tai pigiau... Pasitaupau. Dirbu šiuo metu įmonėje, kiek pavyksta suderinti, aišku, atlyginimas ne per didžiausias, bet prisiduriu.

Juokas juokais, gyvenu taupymo režimu.

Man pliusas buvo tai, kad dvejus metus iš eilės, kai gyvenau globos namuose, gavau Lietuvos maksimalisto stipendiją, ją taupiau. Gavau už ekologiškumą. Klaipėdos saviraiškos centre nuo 7 klasės mokiausi biologiją, lankiau jaunųjų medikų būrelį ir dalyvavau konferencijose, gamtosaugos, sveikos gyvensenos renginiuose, turėjome edukacinių veiklų, darėme sklaidą mokyklose. Direktorė paskatino pasidomėti.

Buvau girdėjęs, bet galvojau ne man, ten dalyvauja proto bokštai, o aš kuklus žmogus, juk tai, ką aš darau kasdien, gali kiekvienas, nemačiau nieko ypatinga. Viską išsiunčiau, diplomus, pažymėjimus ir po kelių mėnesių pradžiugino. 9 mėnesius gavau po 150 eurų stipendiją, antrais metais vėl pasisekė. Stengiausi taupyti, tai toks minimalus užnugaris.

Nuoširdžiai kalbant, finansinė parama turėtų būt paremta tikrais skaičiavimais, bent jau pririšta prie minimalaus atlygio. Bendrabučio situacija... Vyksta chaosas, visi tą žino, nekreipia dėmesio. Išėjus iš globos namų atsidurti bendrabutyje morališkai yra kur kas agresyviau. Jautiesi momentais kaip asocialioje šeimoje.

Reiktų pradinio įnašo, paramos, kuri leistų nuomotis būstą, bet kad nebūtų taip, jog nuomojiesi ir neturi už ką valgyti, ypač sostinėje. Darbo galimybės, jei studijuoju, dirbti pilnu etatu, užtikrinti darbo ir studijų kokybę neįmanoma, kažkuri pusė nukentės. Juk mes esame jauni, norime pavalgyti ne tik grikių košės su lašinukais, norime papusryčiauti, papietauti ir pavakarieniauti. Galų gale, aš noriu ir į Klaipėdą savaitgaliais nuvažiuoti, vėlgi, išlaidos. Atsiranda visokių niuansų. Finansai yra didžiausia problema. Ties minimaliu atlyginimu bazuojantis tai jau būtų šis tas.

Kai atvažiavau į Vilnių, verkti norėjosi, bet gyveni ir sau sakai... juk tai ne viskas. Tai etapas, kurį reikia praeiti, o kaip praeiti, pasirinksi tu.

– Esate studentas, gyvenate bendrabutyje. Kaip reaguoja bendramoksliai, kai pasakote, kad esate iš globos namų?

– Išeina visada netikėtai. Pats niekam neinu ir nepasakoju: „O, žiūrėkit, aš iš globos namų“. Išeina per ginčą, konfliktą kokį. Pavyzdžiui, pradeda kalbėti, kad visi žmonės tokie ir anokie, degraduoja. Būna, man sako: „O tu toks išskirtinis, kuo tavo tėvai užsiima?“. Tada gali pasakyti, kad tavo tėvai socialiniu darbu užsiima...

Būna, skambina man kažkas, socialinė darbuotoja, klausia, kas skambina. Gali pasakyti, teta, mama, bet kartais būni įspaustas į kampą ir tada pasakau, kad esu iš globos namų. Paprastai būna momentinė pauzė ir sako: „Meluoji.“ Vienų požiūris keičiasi, kiti jautriai pradžioje sureaguoja. Vieni bendrauja kaip bendravę, kiti geriau bendrauja.

Yra toks skeptiškas nusistatymas prieš vaikus, augančius globos namuose, nesvarbu jaunuolis, ar panelė. Įsitikinę, kad turi būti visiškai pažemintas, palūžęs, gyvenime nieko nenorintis. Galiu pasakyti, kad globos namuose gyvenantys turi kur kas daugiau svajonių nei gyvenantys šeimose. Žinome, kad gyvenimas gali gerėti, kai išeini, yra užsispyrimas kažko siekti. Globos namuose susirenka rėmėjai, miesto žmonės, matai pavyzdį, žiūri ir sakai sau: „Jie pasiekė, kodėl aš negaliu?“

Galiu pasakyti, kad globos namuose gyvenantys turi kur kas daugiau svajonių nei gyvenantys šeimose.

– Šiuo metu gyvenate Vilniuje. Išvykote visiškai vienas. Kaip pasirinkote, ką studijuosite?

– Kai atvažiavau į Vilnių, verkti norėjosi, bet gyveni ir sau sakai: „Juk tai ne viskas. Tai etapas, kurį reikia praeiti, o kaip praeiti, pasirinksi tu“. Gal bus sunkiau, bus momentų, kai bus ir lengviau. Nežinai, kada sutiksi tuos tikrus, gerus savo gyvenimo žmones, kurie gali apsupti.

Pasirinkimo klausiausi iš vidaus. Buvo taip, kad domėjausi ekonomika, finansų srautais. Galbūt ateityje savo verslą sukursiu. Klaipėdoje vykdavo Remigijaus Žiogo organizuojami renginiai su pardavimais, mokykloje turėjome ekonomikos būrelį, mane sužavėjo.

Gyvenu Lietuvoje, laisvoje šalyje, privalau puoselėti jos kultūrą, domėtis vidiniu gyvenimu. Domiuosi istorija, politika. Mano idėjos skamba kaip gražūs pasisakymai žmonėms, bet pradėjau galvoti, tebūnie, ekonomika, žiūrėsime, kas bus toliau.

– Minėjote, kad apie globos namų auklėtinius yra susidariusi bloga nuomonė, kaip sekasi jūsų bičiuliams?

– Pavyzdžių yra visokių. Yra išlėkusių laimės ieškoti svetur, brolis tarp jų. Yra kurie atidarė verslo įmones, sukūrė šeimas, dirba samdomą darbą, bando siekti sporto srityje. Vienas pažįstamas įstojo į kariuomenę. Visi bando vienaip ar kitaip, savaip įsitvirtinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką