TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viena tarp vyrų. Alpinistė V.Tūbutytė: „Einu į kalnus dėl jausmo, kurį galiu patirti tik ten“

Alpinistė Vilma Tūbutytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Alpinistė Vilma Tūbutytė
Šaltinis: 15min
2
A A

Lietuvos alpinizmo asociacijos ir kalnų mylėtojų klubo „Montis Magia“ prezidentė bei renginių organizatorė 34-erių Vilma Tūbutytė į pirmą viršūnę – Triglavą – įkopė prieš dvylika metų. Kaip pati sako, tai buvo laimingiausia akimirka gyvenime, noras patirti ją dar kartą ir jausmas, patiriamas kopiant, vis vilioja į kalnus.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

15min tęsia ciklą „Viena tarp vyrų“ apie drąsias, ryžtingas, iššūkių nebijančias moteris. Vargu ar kalnams svarbi lytis – jie visus vienodai gali priimti arba ne. Kopti su 25 kg sveriančia kuprine esant įvairioms oro ir aplinkos sąlygoms, sutikite, išdrįstų ne kiekviena.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė

Daugeliui kalnai būna tarsi iš vaikystės girdėtų istorijų sugrįžtanti pasaka, kurią užaugęs pats nori išbandyti ir patirti. Vilma su kalnais „susipažino“ tik studijų metais. Iš pradžių Tatrais – išvyko ten slidinėti, po poros metų užlipo į pirmąją viršūnę – aukščiausią Slovėnijos ir Julijos Alpių kalną Triglavą (2864 m – red. past.).

„Iki tol apie kalnus nei svajojau, nei į juos norėjau, nei juos sapnavau, – sako Vilma. – Užaugau mažame Šilalės rajono miestelyje – Kvėdarnoje, kur užsienis apskritai atrodė kaip kitas pasaulis.“

Jausmo, kuris apėmė užkopus į pirmąją viršūnę, jauna moteris sako nepamiršianti niekada.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė su draugėmis ant Triglavo viršūnės
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė su draugėmis ant Triglavo viršūnės

„Viršūnė visiškai nereali. Kai užlipome buvo labai daug debesų, apačios išvis nesimatė. Virš mūsų galvų giedra, saulė ritinėjasi, o horizonte – tik kelios išlindusios viršūnės. Tas vaizdinys nunešė į vaikystę, kai įsivaizduodavau, kad ten aukštai virš debesų yra Dievulis ir angeliukai. Tą akimirką viskas buvo labai panašu – ir vaizdas, ir jausmas“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad nei po Triglavo įkoptas Monblanas, nei Elbrusas neatnešė tokio jausmo. Dar kartą tą vidinį džiaugsmą ir laimę ji patyrė po kelerių metų žygyje Pirėnuose, kai užlipusi ant vienos viršūnių išvydo tą patį vaizdą.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė su drauge Pirėnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė su drauge Pirėnuose

Tiesa, į Triglavą V.Tūbutytė su beveik 50 žmonių kompanija lipo visiškai nepasirengusi. „Matėme žmonių, besileidžiančių nuo kalno su virvėmis, o tuo metu patys neturėjome nė žalio supratimo, kas tai yra – vilkėjome džinsiukus ir avėjome paprastus kedukus. Keistai į mūsų maždaug 50 žmonių būrį žiūrėjo aplinkiniai, – juokiasi Vilma. – Kol nežinai, kas yra kas, viskas atrodo gerai, paprasta ir drąsu. Dabar, aišku, elgčiausi kitaip.“

– Vilma, esate minėjusi, kad alpinizmo pradžią vainikuoja Monblanas, o meilę kalnams įskiepijo Triglavas. Tačiau po pirmojo įsimintino žygio į kalnus prireikė penkerių metų, kol vėl į juos sugrįžote. Tąkart jūsų jau laukė Monblanas. Kodėl tiek užtrukote?

– Taip, po Triglavo labai norėjau į kalnus, bet viskas taip susiklostė, kad penkerius metus tik labai ir norėjau. Ir vieni, ir kiti pažįstami jau buvo užkopę į Monblaną. Pati buvau praėjusi trijų dienų parengiamuosius kursus, tačiau taip viskas kuriam laikui ir liko. Kol galiausiai iš vienų gavau vedlio, kuris juos vedė į Monblaną, kontaktus. Su drauge nutarėme, kad viskas, norime ir net susitarėme su vedliu.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė, Monblanas
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė, Monblanas

Tačiau tada mano draugė pastojo (juokiasi). Prašė palaukti jos metus, bet paskaičiavau, kad metų čia gali neužtekti. Ir kartą besėdint su kompanija prie puodelio arbatos išsišnekėjome, kad norėčiau į Monblaną, bet draugė pastojo, nėra su kuo. O jie sako, tai mes po mėnesio vykstame, gal nori kartu? Atsakiau, gerai, vykstame (juokiasi).

– Ir tąkart išvykote beveik be jokio pasirengimo? Suprantu, kad kai nori, daug kas ar net viskas įmanoma, bet kopti į kalną tam nesiruošus...

– Aš irgi visada taip sakau, kad kai labai nori, viskas įmanoma, o norai turi savybę pildytis. Žiūrint iš atsakomybės pusės – atsakingi žmonės ruošiasi. Tad ruoštis reikėtų. Man tikrai buvo sunku, pasiekus 3,8 km aukštį organizmas pradėjo atsisakyti valgyti, gerti, net šokolado, kurį mėgstu, nebesinorėjo. Tačiau tai yra aukščio dalykai, normalu, kad taip vyksta. Kuprinė svėrė apie 25 kg, tad nešti tokį svorį nepasiruošus – irgi sunku. Kitas dalykas, kai turi patirties, žinai įvairiausių niuansų ir dėl įrangos, ir dėl pačios kuprinės, gali labai sau palengvinti ant pečių nešamą svorį. Tada dar daug ko nežinojau.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė, Aukštieji Tatrai
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Tūbutytė, Aukštieji Tatrai

– Nors ir nepasiruošus, bet sėkmingai įveikus Monblaną (4810 m) kitą vasarą laukė Elbrusas (5642 m). Kur buvo sunkiau?

– Elbrusas kopimo atžvilgiu gal ir lengvesnis kalnas nei Monblanas, tačiau aukščio pojūčiu jis yra kitoks – sakoma, kad ten būdamas visada jautiesi kilometru aukščiau, nei esi iš tiesų, nes tas kalnas gyvas, skleidžia savo dujas ir oras yra retesnis. Taigi silpna pasidaro jau žemesniame aukštyje.

– Jei esi visiškai naujas, „žalias“, bet staiga sumanai į kalnus, kaip ir pati kadaise sumanėte, kiek ir kokio pasiruošimo reikia, kad galėtum kopti į kalną?

– Reikėtų pabėgioti bent porą kartų per savaitę, ir ne lygiu takeliu, o geriau į įkalnes, nuokalnes, ir išeiti keletą kartų su sunkia kuprine į žygį, kad pajustum, kas tai yra. Dar geriau žygiui būtų pasirinkti kalvotesnes vietoves. Bendrauti su vadais, pasidomėti, ko reikės į kalnus. Perkant įrangą, drabužius, geriau visa tai įsigyti specializuotose vietose. Yra labai daug niuansų, tad kuo daugiau jų reikėtų išsiaiškinti. Čia reikšmės turi net kojinės – tarkime, jei jos per daug aptemptos, batai gali būti šilti, bet kojos vis tiek šals.

– Ar egzistuoja amžiaus riba, norintiems pradėti kopti į kalnus?

– Manau, kad ne. Čia labiau yra noras užlipti į kalnus. Vedame alpinizmo kursus, pas mus ateina visokio amžiaus – nuo 16 metų iki... Yra buvę žmonių, kuriems per 50, jie ateina ir sako: „Jau 30 metų vaikštau kalnuose takeliais, noriu lipti techninius maršrutus.“ Pagal viską techninius maršrutus lipa žmonės iki kokių 45-erių, o vyresni, turintys daugiau patirties ir ištvermės, lipa į aukštus kalnus.

Kalbant apie norus ir amžiaus ribas, turiu pažįstamą, kuris pusę gyvenimo sėdėjo ant sofos, suėjo jam 45-eri, sumanė, kad bus ekstremalas. Atėjo į kursus, pradėjo laipioti uolomis, kopti į kalnus, važinėti dviračiais, su snieglente išvis triukus išdarinėja. Kai pamatai, ką žmonės daro, supranti, kad ribų nėra.

– Kiek kartų per metus vykstate į kalnus?

– Jau kokius šešerius metus į kalnus vykstu po penkis šešis kartus per metus. Šiemet jau buvo trys išvykos, porą dar tikrai bus. Būna ir trumpų išvykų – ilgajam savaitgaliui – palaipioti ant uolų.

– Kuo skiriasi techninis alpinizmas nuo kopimo į aukštus kalnus?

– Techninis alpinizmas – lipimas uola – yra sunkesnis, bet saugesnis, nes eini, daraisi savo taškus. Aukštuose kalnuose labai svarbus yra oras – jis viską reguliuoja. Ir oro prognozes turi stebėti ne tik tą dieną, bet ir kokios buvo prieš savaitę. Nuo to priklauso sniego būklė, lavinų tikimybė ir pan.

– Esate sakiusi, kad į tas pačias vietas vykstate net po keletą kartų ir kad kalnai niekada nebūna tokie pat. Kodėl renkatės tuos pačius maršrutus?

– Į kalnus vykstu ne viršūnių skaičiuoti. Man tiesiog ten faina. Aš vis dar mokausi ir tikrai dar turiu, kur tobulėti. Pasirenku vietas, kuriose dėkingos sąlygos mokytis ir kitus mokyti. Ir tiesa tai, kad kas kartą lipant net tą patį maršrutą kalnai yra kitokie: tai sniegas kitaip susiformavęs, tai jo daugiau, tai mažiau, tai ledas atsiradęs, tai jo nėra, tai vienoks oras, tai kitoks. Ir kai veži žmones mokytis, vyksti į patikrintas vietas, kuriose jau viską žinai.

Į kalnus vykstu ne viršūnių skaičiuoti. Man tiesiog ten faina.

– Koks buvo įspūdingiausias žygis, ekspedicija iki šiol?

– Įspūdingiausias buvo Pirėnų žygis, trukęs dvi savaites. Buvome sau pasakę, kad civilizacija nesinaudosime, net jei ji bus už 5 metrų. Buvo labai įspūdinga. Kalnai tokie skirtingi, sulipome į kelias viršūnes. Jokios civilizacijos, buvo labai geras jausmas ir laikas. Oras pasitaikė visoks, net žaibų gavome, vieną naktį nuo jų palapines saugojome – nunešėme visus metalinius daiktus gerokai į šoną, kad žaibai netrenktų.

– Alpinizmas, daugelio nuomone, ar bent pagalvojus apie jį skamba kaip vyriška sporto šaka, pomėgis. Kaip patys alpinistai tai vertina?

– Sakyčiau, kad alpinistai yra gana tolerantiški. Apskritai jie truputį kitokie (gerąja prasme). Išsiskiria fiziologiniai dalykai, merginų, moterų kuprinės lengvesnės nei vyrų, jie dažniau lipa sudėtingesnius maršrutus ir pan. Tačiau merginos, kadangi yra fiziškai silpnesnės, daugelį situacijų sprendžia pasiremdamos techniniais dalykais. Būna tokių variantų: pradeda koks naujas žmogus treniruotis, pamato mus, merginas, salėje besikarstančias, klausia: „Tai kiek prisitraukimų padarai?“, atsakau: „Nė vieno“ (juokiasi). Žiūrint iš šalies atrodo, kad tai sunku, o tiesa ta, kad kai reikia jėgos, bet tu jos neturi, tiesiog sprendi tai kitaip.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė

– Tikiu, kad moterys, pasiryžusios užkariauti aukštas viršūnes, yra tvirtos ir ryžtingos. Vis dėlto esame moterys. Ar galėtumėte įvardyti keletą dalykų, kurie būnant kalnuose prasiveržia kaip labai moteriški, ir kaip tada elgiasi vyrai?

– Būna ašarų, nes, jei pirmas kartas, pasidaro baisu, per sunku. Vyrai tais atvejais tampa džentelmenais. Jų šiaip tokių gal ir nepamatysi, bet kalnuose įsijungia mandagumas, sugeba su merginomis elgtis kaip su leliukais: ir paguosti, ir padrąsinti. Ir smagiausia, kad jos vis dėlto užlipa į viršūnes, o nulipusios ir vėl nori sugrįžti.

Tada supranti, kad čia emocijoms vietos nėra, kad sprendimai turi būti racionalūs, ir saugumas atsiduria pirmoje vietoje.

Kai pati lipau į Monblaną ir viskas buvo nauja, iš šono daug kam atrodė, kad ne man į kalnus lipti. Buvau tokia pat, kaip tie jauni, nepatyrę žmonės. Kai kurie dabar man sako, kad palyginti su tais pirmaisiais kartais ir dabar – tarsi du skirtingi žmonės. Tačiau tik patvirtina, kad jei žmogus turi noro, užsispyrimo, jis tikrai gali ruoštis ir po truputį kopti į kalnus. O aš turėjau labai gerus mokytojus, kurie manim patikėjo, be kurių nebūčiau tokia, kokia esu dabar. Tiesiog reikia daryti ir nebijoti, nesustoti.

– O kaip moterims kalnuose sekasi susitvarkyti higienos dalykus? Juk mums labiau nei vyrams reikia dušo, galvą išsitrinkti ir pan.

– Apsiprausti galima ir ant sniego, naudoti drėgnas servetėles. Didesnė problema yra neplauta galva. Pirėnuose ėjome dvi savaites, šeštą dieną galvas trinkome kalnų upelyje, vanduo buvo žiauriai šaltas. Galiausiai ir pačios ten išsiprausėme. Tualetas? Už akmenėlio arba duobė, priklauso nuo situacijos (juokiasi).

– Kokias savo savybes išskirtumėte kaip padedančias kopiant į kalnus? Kitaip tariant, ką reikia turėti, norint kopti į kalnus?

– Esu toks žmogus, kuriam labai daug dalykų priklauso nuo kitų žmonių. Ir apskritai gyvenime, ir kalnuose. Nesvarbu, būčiau žygio vadas ar ne, jei turiu daugiausia patirties, manyje įsijungia vado pozicija. Tada supranti, kad čia emocijoms vietos nėra, kad sprendimai turi būti racionalūs, ir saugumas atsiduria pirmoje vietoje. Visus palaikai, įjungi kantrybę.

Kiek kitaip būna, kai eini su stipresniais už save. Tada įsijungia moteriški dalykai, kad esu mergaitė ir man reikia globos, pasidaro baisu, gali ašara nuriedėti, tada iš to susierzinimo, kad nuriedėjo ašara, gali nuriedėti dar ir kita (juokiasi).

Kalbant apie reikalingas savybes, labai padeda šaltas protas savo ir kitų galimybėms įvertinti. Labai svarbi empatija, kad galėtum jausti kitą žmogų: jei eini dviese ar trise, užsimanai kur nors lipti, bet kiti ar kitas negali. Tada turi pamąstyti, kad gal ir neverta čia lipti. Tokiais atvejais iš vienos pusės turi paminti savo ambicijas ir norus, iš kitos pusės turi įsivertinti savo ambicijas ir norus. Turi būti racionalus. Juk mes, žmonės, tokie esame, kartais norime vieni prieš kitus pasirodyti. Jei nori grįžti iš kalnų, turi būti racionalus.

Paskui jau eina kiti – techniniai – dalykai: gebėti orientuotis, planuoti laiką. Tai ne charakterio savybės, tad galima išsiugdyti.

Būna atvejų, kai ir pats bijai, esi sušalęs, alkanas, ketvirta ryto, o vis dar leidiesi uola žemyn, situacija sunki, bet turi išlikti ramus, nepanikuoti, kad kitiems tų jausmų nepasėtum ar nesustiprintum. Negali panikuoti tarp naujokų, kurie laiko tave patyrusiu. Įsivaizduokite, leidiesi uola, nėra kur kojos padėti, esi tik jomis į sieną atsirėmęs. Iš paskos leidžiasi naujokai, kuriems be patirties kaboti ant tos uolos ir pasitikėti kilpele tikrai yra nejauku.

Asmeninio archyvo nuotr./Alpės, Italija
Asmeninio archyvo nuotr./Alpės, Italija

Taip kartą teko visus tris susitupdyti ant savęs: buvo vieta, kur nebuvo galima judėti, trys žmonės nusileido vienas po kito. Pirmajam daviau savo koją, kad į ją atsiremtų. Paskui taip nusileido ir kiti. Buvo sunku juos išlaikyti, bet pavyko. O smagiausias jausmas, kai tie nauji žmonės neišsigąsta sunkumų, patyrę juos vis tiek nori grįžti į kalnus ir vėl lipti.

Kalnuose būni kitoks, iš jų grįžti dar kitoks – su gerokai lengvesniu požiūriu į gyvenimą.

– Ką jums duoda kalnai?

– Pastebėjau, kad padeda atsikratyti daug kompleksų. Noriu po darbo pabėgioti parke, nematau jokių problemų persirengti tiesiog mašinoje. Kalnuose apskritai išmoksti daug žmogiškų dalykų, vienas jų – pagalba kitam. Sako, moteris – silpnoji lytis, bet būna sunku ir vyrams, ir jie pavargsta, blogai jaučiasi, jie juk irgi žmonės.

Ne problema paimti iš kito kuprinės daiktų, kai matai, kad žmogus yra pavargęs. Kai eini su komanda ir kuriam nors pasidaro bloga, sunku, turi suprasti, kad dabar visi judėsime to žmogaus tempu. O jei jam padėsime, galėsime judėti greičiau. Sakoma, kad aukštuose kalnuose atsiskleidžia žmogaus egoistinės savybės, pavyzdžiui, gali praeiti pro mirštantį žmogų ir jam nepadėti, nes jei sustosi, gali ir pats nebegrįžti. O einant į žygius ar atliekant techninius kopimus vyksta komandinis darbas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė

Kalnuose būni kitoks, iš jų grįžti dar kitoks – su gerokai lengvesniu požiūriu į gyvenimą. Suvoki, kad ten kiekviena klaida tau kainuos kur kas daugiau, nei čia kas nors darbe ar buityje. Išmoksti į viską žiūrėti taip: jei tai nėra gyvybiškai svarbu, vadinasi, gali be to išsiversti. Kam ieškoti problemų ten, kur jų nėra.

– Kas būnant kalnuose sunkiausia?

– Tikiu karminiais dalykais, jei rytas prasidėjo keistai, kaip nors neįprastai, visą dieną tikrai būna sunku lipti. Atrodo, net tose vietose, kuriose jau esi lipęs. Nusiteikimas, vidinė pusiausvyra ir geras santykis su kitais lipančiais yra labai svarbu. Priešingu atveju bus labai sunku. Esu emocingas žmogus, todėl man šie dalykai labai svarbūs. Tikiu, kad esant blogoms emocijoms ir kalnas gali nepriimti. Jeigu jau lipi, turi jausti visišką harmoniją tiek su savimi, tiek su aplinka.

– Kalbant apie tikėjimą, ar tikite likimu?

– Taip, tikiu. Jau net ir mamą įtikinau, nes anksčiau būdavo: „Tai gal nevažiuok į kalnus, geriau pas mus atvažiuok.“ Pažiūri žinias, automobilis nutrenkia stotelėje stovintį žmogų, pakliūni į avariją ir pan. Tikiu, kad mums visiems yra paskirta. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą eina į kalnus ir sulaukia senatvės, o tada apie juos pasakoja savo anūkams. Niekada nežinosi, kas kur gali nutikti.

– Žinau, kad alpinistai kalną priima kaip gyvą būtybę, kalbasi su juo. Ar turite kokių nors ritualų, kopdama į kalnus?

– Kai pradedame eiti, stengiuosi ir aš pakalbėti su kalnu, kad mus įsileistų. Kartą vienas senas alpinistas man yra pasakęs, kad kalno niekada neįveiksi, tik jis gali tave įveikti. Kai išgirstu žmones, sakančius, kad jie įveikė viršūnę, kalną, norisi visiems pasakyti, kad jo mes tikrai neįveiksime. Stengiuosi surinkti net šokolado popierėlius, kad nešiukšlinčiau kalno. Juk kalnai – tokia didybė, jie galingi, o būdamas ten labai gerai tai jauti ir supranti, kad su jais dera elgtis pagarbiai. Tai ir stengiuosi elgtis taip, kad jis neturėtų dėl ko prie manęs „prikibti“ (juokiasi).

– Sakyčiau, žmogui, kuris mažai prisilietęs prie kalnų, gali atrodyti, kad alpinistų siekiamybė yra vis aukštesnė viršūnė, pavyzdžiui, aukščiausia viršukalnė Everestas (8848 m). Ar vyrauja koks nors stereotipas šiuo klausimu?

– Yra dalis žmonių, alpinistų, kuriems tai yra gyvenimo tikslas. Aš asmeniškai nepažįstu tų, kurie ten labai trokštų, bet gal todėl, kad dar sukuosi tarp jaunesnių – į aukštuosius kalnus lipa vyresni, turintis daugiau patirties ir išminties.

Kalnai – tokia didybė, jie galingi, o būdamas ten labai gerai tai jauti ir supranti, kad su jais dera elgtis pagarbiai.

Ar aš noriu? Kol kas ne. Niekada nesakau niekada, gal kada ir aš norėsiu. Tačiau kai žinai, kad daugiau kaip 8 km aukštyje pradeda nykti žmogaus ląstelės, laukia mirties zona, kurią reikia įveikti, nežinai, kaip gali sureaguoti organizmas.

Ant Everesto tikrai didelis šiukšlynas, žuvusių žmonių dažniausiai niekas nenukelia, nes per didelis aukštis, tad kopdamas matai ir sustingusius kūnus, o dar ir pinigų tam reikia labai daug – ten yra labai daug komercijos.

– Tai kas jums yra siekiamybė, kalbant apie kalnus?

– Man faina ten būti, dar fainiau, jei išvažiuoja naujų žmonių ir jie nori sugrįžti. Tikrai gera užkrėsti kitus meile kalnams, kartais pagalvoju, kaip nuo to kaifuoju. Kita vertus, bet kuris kalnas yra gražus. Man patinka įvairūs projektai, pavyzdžiui, lipa tik merginos be jokios vyrų pagalbos. Tikslų pasiekti vieną ar kitą viršūnę dabar neturiu. Ir apskritai manau, jei žmogui patinka kalnai, tikslas turi būti ne viršūnės, o pats procesas. Ir jei mėgaujiesi procesu, bet kokį tikslą anksčiau ar vėliau pasieksi.

– Kaip ruošiatės ekspedicijoms? Intensyviau treniruojatės prieš jas ar tai vyksta nuolat?

– Jei susiplanuojame, kad kur nors vyksime, tada pasidarau intensyvesnes treniruotes. O šiaip visą laiką stengiuosi palaikyti formą: sportuoju, važinėju dviračiu, pabėgioju. Apskritai mėgstu aktyvų laisvalaikį: važinėti riedučiais, orientacinius žygius, multisporto varžybas, žiemą – išsitraukiu slides ir pačiūžas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė

– Moterų, lipančių į kalnus, buvo visada. Dabar jų padaugėjo, daugėja ar, atvirkščiai, sumažėjo?

– Pas mus yra senjorų klubas, jame tikrai daug moterų. Pavarčiau istorijos knygutes, anksčiau net ir instruktorių yra buvę. Tik pas mus tos moterys, kol neužkopia į Everestą, nelabai matomos. O jų tikrai nemažai.

Kalbant apskritai apie alpinizmą, techninis lipimas ir kopimas į aukštąsias viršūnes yra skirtingi dalykai. Techninis lipimas labai populiarus pasaulyje, pas mus čia savižudžiais laikomi. Vienas įspūdingiausių kalnų – Eigeris (3970 m aukščio viršūnė Šveicarijos Alpėse – red. past.) ir jo šiaurinė siena. Net filmai apie tai pastatyti, bet tikrai nedaug kas žino, kad ten yra sulipusių ir lietuvių.

– Užsiminėte apie filmus, pasidalykite savo mėgstamiausiais apie kalnus.

– Vienas tokių yra filmas apie Eigerį – „North Face“ (liet. „Šiaurinė siena“), paremtas tikrais įvykiais. Tikrai įspūdingas filmas. Naujausias „Everestas“ irgi neblogai susuktas. Yra dar vienas filmas apie kopimą į K2 (antras pagal aukštį kalnas pasaulyje – 8611 m, esantis Pakistano ir Kinijos pasienyje – red. past.) – „The Summit“, tikrais įvykiais paremta istorija, kai žuvo 11 alpinistų.

– Kas kiek laiko pajaučiate, būdama čia, namie, kad jau viskas, jau reikia krautis kuprinę, nes kalnai šaukia? Kokio jausmo pasiilgstate?

– Būna toks jausmas, atrodo, kad susikrausi kuprinę ir šiandien pat išvažiuosi. Tačiau tada viską pasveri, supranti, kad yra darbai, galiausiai kalnai yra brangus malonumas, tad ir jiems reikia užsidirbti.

Neturi būti užlipęs į 50 viršūnių, kad galėtum vadovauti asociacijai.

Klausimas, kas ten traukia, yra tikrai sunkus. Pamenu, lipau į Elbrusą, vėmiau, buvo negera, galvojau, ko aš čia lipu, gi niekas manęs neverčia, pradėjau galvoti, kad viskas, daugiau niekada gyvenime. O nusileidau ir vėl norėjau ten grįžti. Sakytum, vaizdai gražūs, bet gražių vaizdų dabar daug kur gali pažiūrėti ir pasikėlęs keltuvu. Manau, čia yra tas jausmas, kuris ateina, kai ten lipi. Ypač, kai tai nėra tikslo siekimas, o sugebi mėgautis procesu.

– Per 60 Lietuvos alpinizmo asociacijos gyvavimo metų tapote pirmąja moterimi prezidente. Koks jausmas? Kaip į tai reaguoja kolegos?

– Įdomus jausmas. Priima irgi įvairiai. Kartais jaučiuosi tikrinama kitų asociacijos narių. Iš tų, kurie su alpinizmu susiję, bet gal ne taip artimai, susilauki pareiškimų, kad šis postas tarsi nepelnytas, nes norint jį užimti, reikia būti daug sulipus (į viršukalnes – red. past). Aš sakau, kad nė velnio. Norėdamas būti geru vadovu pardavėjų komandai neturi būti geriausias pardavėjas, turi būti geras vadovas. Čia irgi tas pats – neturi būti užlipęs į 50 viršūnių, kad galėtum vadovauti asociacijai. Tad kartais prasiveržia tokių, kad „čia merga, nesulipusi įspūdingų viršūnių“, maždaug tau čia ne vieta. Tačiau yra labai daug palaikymo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistė Vilma Tūbutytė

Kitas dalykas, niekas labai į tas pareigas nesiveržia, nes čia tokia savanoriška veikla – niekas tau už tai nemoka, daryti reikia nemažai, o dar už viską turi atsiskaityti, užsikrauni nemažą atsakomybę. Šios pareigos skirtos žmogui, kuris supranta, kad alpinizmo srityje galima nuveikti gerų ir gražių dalykų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką