Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 22d. 19:03

Viena tarp vyrų. Kinologė R.Dykinaitė: „18-ojo gimtadienio proga vietoj baikerio batų pasidovanojau šunį“

Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno nuotr. / Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

Vudu – tokiu vardu jau penkerius metus savo ištikimą draugą ir partnerį šaukia Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos 4-ojo būrio vyriausioji patrulė 41-erių Rasa Dykinaitė. Jos gyvenime šunys užima ypatingą vietą. Ne vieną jų dresavusi moteris teigia, kad kinologo darbas nėra lengvas, reikalauja daug atsakomybės, neretai ir ištvermės, bet yra be galo įdomus.

15min tęsia ciklą „Viena tarp vyrų“ – apie moteris, kurių profesijas vertiname kaip vyriškas ir kurios daugeliu atveju dirba vienos tarp vyrų. Antroji ciklo herojė – kinologė R.Dykinaitė – tapti pareigūne neketino, ji net bijodavo apie tai pagalvoti.

„Moteris, pareigūnė ir dar su šunimi? Atsargiai apie tai pasvajodavau, bet atrodė, kad svajoju apie ką nors kitą, ne apie save“, – pasakojo vienuolika metų tarnyboje dirbanti moteris.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

Kadaise ji buvo pametusi galvą dėl motociklų, žirgų ir parašiutų. Kaip pati sakė, ne nagus lakuotis rūpėjo. Tačiau šunys Rasos gyvenime nuo vaikystės užėmė ypatingą vietą. Kinologo darbe sutilpo visi pomėgiai ir juos keliantys jausmai.

– Rasa, papasakokite, kaip šunys atsirado jūsų gyvenime?

Buvau tas vargšas vaikas, kuriam tėvai po kiekvieno trimestro žadėjo nupirkti šunį, bet nenupirkdavo.

– Buvau tas vargšas vaikas, kuriam tėvai po kiekvieno trimestro vis žadėdavo nupirkti šunį, bet nenupirkdavo. Laukiau, laukiau to savo šuns, ir ilgainiui tai tapo tarsi manija. Vis parsivesdavau kokį kiemsargį iš lauko, bet jis neatitikdavo lūkesčių. Stebėdavau, kaip žmonės dirba su šunimis dresūros aikštelėse. Tai buvo sava subkultūra, kad ten patektum, reikėjo turėti veislinį šunį.

Tėvai turi padėti vaikui auginti šunį, o išeidavo taip, kad turėdavau prižiūrėti pati. Kartais neišvesdavau į lauką ar dar kas nutikdavo, ir tie šunys atsidurdavo pas mano senelį sode. Paskui vasaras ten ir leisdavau. Vėliau ėmiau vedžioti viso kiemo kaimynų ir savo draugų veislinius šunis.

Mano senelis buvo aukšto rango policininkas, buvo čia (Lietuvos policijos Kinologijos centras – red.) mane atsivežęs, tik tais laikais viskas atrodė kitaip. Tada ir įvyko lūžis. 18-ojo gimtadienio proga tėtis man padovanojo 100 dolerių baikerio batams, o aš už juos nusipirkau vokiečių aviganį (juokiasi). Su šunimi iki čia važiuodavau dviračiu per visą miestą iš Justiniškių, kad galėčiau jį dresuoti. Tačiau po pusantrų metų šuo staiga mirė, taip ir nežinome, kas jam nutiko.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologės Rasos Dykinaitės šuo Vudu

– Tai kaip vis dėlto įvyko, kad tapote pareigūne?

– Daugelis kryptingai siekia šio tikslo: mokosi, stoja į Policijos akademiją ir t. t. Mano didysis pomėgis visada buvo šunys, nors man visi ir sakė, kad tai nesąmonė ir kad iš to aš tikrai negyvensiu. Kokios tik veiklos nesu išmėginusi!..

Tarnyboje atsidūriau, nes buvo įdomu, kokią realią naudą šuo gali atnešti.

Į tarnybą atėjau būdama 30-ies. Viešojo saugumo tarnybai (VST) reikėjo kinologų. Su savo šunimis dirbdama miške buvau su šios tarnybos žmonėmis susipažinusi, tad man pasiūlė ateiti dirbti kaip specialistui. Anksčiau buvo tokia galimybė: ateini į tarnybą, kaip kokioj armijoj praeini visą ciklą – paskaitos, žygiavimai, kiti dalykai, visas patruliavimo taisykles išmoksti dirbdamas. Aš jau daug ką žinojau, nes važinėdavau į Vokietiją – į seminarus apie šunis. Ten vykdavau kaip civilis žmogus, bet ilgainiui pamąsčiau, kad būtų įdomu realiai naudoti šunis, ne tik dresuoti varžyboms, bet išbandyti, kokią naudą šuo gali atnešti. Dėl to ir atsidūriau tarnyboje.

– Koks buvo jūsų gyvenimas iki tarnybos ir kaip jis pasikeitė į ją atėjus?

– Dukros susilaukiau gana anksti, buvau jauna mama, namuose – mažytė dukra, krūva šunų, rūpėjo motociklai, festivaliai – tuo metu tarnyba ir mano gyvenimas buvo tikrai nesuderinami dalykai (šypsosi). Mylėjau vokiečių aviganius, dar būdama 20-ies įkūriau veislyną. Su bendraminčiais įkūrėme ir vokiečių aviganių savininkų klubą.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

Gyvenau laisvą gyvenimą, daug keliaudavau, dažnai vykdavau į Vokietiją, stebėdavau ir gerąja prasme stebėdavausi, kaip ten auginami, dresuojami šunys, kaip su jais elgiamasi. Pati tranzuodavau su šunimi į parodas, žodžiu, viskas vyko spontaniškai. O atsidūrus tarnyboje viskas pasikeitė: griežta tvarka, hierarchija, subordinacija. Yra vadas, kuris gali nieko nežinoti, bet tu privalai jo klausyti.

– Dukra užaugo tarp šunų. Ar ji irgi jaučia jiems prieraišumą?

– Ji buvo vaikas stebėtojas, visur su manimi vykdavo. Būdama maža mergaitė, ji yra išgelbėjusi šuniuką, kai šis įkrito į lietaus vandeniui rinkti skirtą bačką. Kartais, prisiminusi tuos laikus, sakau jai, kad buvo vargšas vaikas: tekdavo miegoti mašinoje, kol mama šunims „pėdas daro“ (žmogus praeina, pasislepia, po kurio laiko šuniui duodama pauostyti to žmogaus daiktą, kad jis pagal kvapą galėtų atsekti pėdas – red.). Bet ji atsako, kad, priešingai, kaip tik labai gerai, kad taip buvo (šypsosi). Apie šunis ji žino labai daug, jai tai – natūrali aplinka. Tačiau jos meilė – katės.

– Kaip pasikeitė jūsų šeimos gyvenimas pradėjus dirbti tarnyboje?

Mamai tada atrodė, kad dabar visas gyvenimas bus „šuniui po uodega“.

– Su pirmuoju vyru, dukters tėvu, išsiskyrėme anksti, tačiau visą laiką likome draugais. Praėjusiais metais jis staiga susirgo kraujo vėžiu ir mirė. Dar ir dabar sunku suvokti, kad tai įvyko.

Kalbant apie darbą tarnyboje, mano šeima buvo nusiteikusi priešiškai. Tiesa, mano tėvas visada mane palaikė, kaip pats yra sakęs, taip ir turėjo nutikti, nes visada sistemingai link to ėjau. Mamai tada atrodė, kad dėl šio darbo dabar visas gyvenimas bus „šuniui po uodega“.

– Prabėgus vienuolikai metų tėvų požiūris nepakito?

– Mano tėvas – lakūnas, senelis buvo policininkas. Taigi dabar visi tai jau priima kaip faktą, kuris turėjo nutikti. Žvaigždės nulėmė (šypsosi).

– Iš pradžių dirbote VST, paskui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT), dabar – Lietuvos policijoje. Kaip įvyko šis perėjimas?

– Dirbau VST, mano šuo seno ir reikėjo kito, nes kinologui šuo yra viskas. Sužinojau, kad iš VSAT išėjo kinologas ir paliko super fainą šunį. Šis liko be šeimininko. Tačiau į tarnybą jo niekas neatidavė, tad teko pereiti dirbti į pasienį. Nežinau, ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio, bet tarp šuns ir žmogaus tas jausmas tikrai užsimezga iš karto. Taip nutiko ir man su šiuo šunimi.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė su šunimi Vudu

Pamačiau jį ir nebebuvo jokių klausimų, net ir to, kad reikės keisti darbo vietą. Net nežinojau, kur einu, ką tame pasienyje žmonės veikia, bet pasakiau, kad einu. Darbas ten buvo tikras išbandymas, pareikalavęs daug ištvermės. Daug mokiausi ir daug išmokau.

Po šešerių metų perėjau į policiją ir su savimi pasiėmiau šunį. Buvo padaryta išlyga, man leido jį nusipirkti už simbolinę kainą per aukcioną. Į policiją atėjau su sąlyga, kad jau turiu šunį, bet per tą laiką užsiauginsiu dar vieną. Ir užsiauginau – vokiečių aviganiui Vudu jau beveik penkeri.

– Kas kinologui yra šuo? Ir ar keičiasi požiūris į tarnybinį šunį?

Šuo yra viskas: tavo dešinioji ranka, geriausias draugas, šeimos narys, sielos antra pusė, kolega.

– Buvo laikotarpis, kai šuo buvo prilygintas daiktui, buvo naudojama agresija, einama šunį traumuojančiu keliu. Džiaugiuosi, kad dabar tas požiūris keičiasi, nes šuo toli gražu nėra daiktas ir nėra tik tarnybinė priemonė. Šuo yra viskas: tavo dešinioji ranka, geriausias draugas, šeimos narys, sielos antra pusė, kolega. Dabar nebegarbinga laikyti šunį pridergtame voljere, kai anksčiau į tai niekas nekreipdavo dėmesio.

Geras šuo visada tave apgins ir duos rezultatą: jei jis pajus pėdsakus, pradėsi jais eiti, galėsi aptikti ir kontrabandą, ir pasiklydusį žmogų.

Mano šuo, dėl kurio perėjau dirbti į pasienį, buvo toks, kuris dirbo pats. Mes su juo atitikome, jis mane priėmė, kad čia vadovauju aš, o jis klauso, bet iš tiesų jis man labai daug padėjo. Gerai, kai ateina žalias kinologas ir gauna gerai parengtą šunį. Paskui nesupranti, kuris kurį treniruoja. Labai džiaugiuosi, kad tokį turėjau.

– Jei bandytume palyginti procentais, kiek darbo rezultato priklauso nuo žmogaus ir kiek nuo šuns?

– 100 proc. priklauso abiem. Jei pareigūnas nesugebės perskaityti, ką šuo jam nori pasakyti, tai jis jam nesuteiks sąlygų gauti rezultatą. Vienoje senoje kinologo parašytoje knygoje perskaičiau gerą mintį, kad visada turi žiūrėti į tą pusę, į kurią nukreipta uodžianti šuns nosis. Geriau pažiūrėjęs būtinai ką nors pamatysi – tai gali būti ir voveraitė, ir žmogus.

– Iš kokio atstumo šuo užuodžia?

– Žiūrint ką. Rują patinai užuodžia ir 12 km atstumu. Tik jie tada pamąsto, kad labai toli, tai gal nebėgs (juokiasi). Šunys yra tokie pat kaip žmonės. Net yra šunų darboholikų. Toks šuo gali nevalgyti, bet duok tu jam pėdų pauostyti.

– Darboholikai žmonės sėdi biuruose iki išnaktų arba grįžę namo vėl sėda prie kompiuterio. O kaip atskirti šunį darboholiką?

Šunys yra tokie pat kaip žmonės. Net yra šunų darboholikų.

– Atskirsi – kiek duosi užduočių, tiek vykdys ir žiūrės į tave dar daugiau norinčiomis akytėmis. Tačiau tokių šunų yra mažai.

Kitas dalykas, dar reikia atskirti, kam šuo gabus ir ką jis nori daryti. Pavyzdžiui, mano pasienio šuo buvo labai geras pėdsekys. Tačiau bendro paklusnumo jam labai trūko. Jis visada darydavo klaidų, eidamas greta man truputį grybšteldavo.

Tikslas yra, kad padedant šuniui būtų atlikti geri darbai, padaryta kas nors naudinga. Žmonės labai daug dirba ruošdami šunis varžyboms. Čia tu parodai, koks geras specialistas esi, kokį rezultatą duoda jūsų bendras darbas: tarkime, surastas žmogus, nes šuo aptiko pėdsakus.

Mane veža, kad tai yra tikra. Kaip ir filmai: yra fantastiniai, kurie manęs nekabina, ir yra dramos, istoriniai, kur pažiūrėjęs pasvarstai, kad kažkada taip galėjo būti.

– Kokioms veikloms rengiami šunys? Ar vienas šuo dresuojamas viskam, ar kiekvienas jų turi vadinamąją savo sritį?

– Anksčiau ruošdavo universalius šunis – jie darydavo viską. Tačiau kur kas geriau savo darbą dirba tas, kuris dresuojamas vienai ar kitai sričiai. Šunys dar skirstomi pagal specializaciją – „lavonistas“ arba „narkomanas“. Šuo, kuris labai gerai ieško narkotikų, ir toliau gerai dirbs savo darbą. Jam bus aiški užduotis, už tai jis gaus apdovanojimą. Jis ateina į patalpą ir žino, ką daryti.

Toks šuo dirba kur kas efektyviau nei universalus, kuris ryte ieško žmogaus, paskui naudojamas žmogui sulaikyti, o po pietų jam tenka ieškoti narkotikų. Tokiu atveju užduotis jam kartais lieka neaiški, čia juk vis dėlto šuo. Jei šuo ruošiamas žmogui sulaikyti, jis įtartinai žiūri į kiekvieną ir, tarkime, ieškant narkotikų, jų turinčio žmogaus pakeltas tonas gali iššaukti sulaikymui naudojamo šuns žaibišką agresiją.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

Yra šunų, kurie labai gerai atlieka ir kelias funkcijas, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje šunys jau rengiami atskirai. Pusę darbo atlieka pats kinologas. Tarkime, šuo rodo, kad šitame automobilyje yra narkotikų, bet tu turi žinoti, kur jie gali būti užkišti. Kai dirbi toje srityje, žiūri, domiesi, stebi kriminalistų darbą, kur jie dažniausiai randa. Aš dabar daugiau dirbu su pėdsekyste, ieškau žmonių, tai natūralu, kad ir kur ateičiau, žiūriu, kur langas praviras, kur dar kas padaryta ir pan.

– Kaip rengiami šunys, pavyzdžiui, ieškoti žmogaus ar narkotikų?

– Viskas vyksta žaidimo principu. Kol šuniukas mažas, draugiškai jo atžvilgiu nusiteikęs žmogus parodo jam kokį nors žaisliuką ir netoliese pasislepia. Šuns prigimtinis dalykas yra uoslė. Jis greit suranda netoliese esantį žmogų, nubėga, su juo pažaidžia, pasiima savo apdovanojimą. Ilgainiui naudojant tam tikrus ritualus, savo pozomis parodai, kad tas žmogus yra pavojingas, ir, kai paleidi šunį, jis tada jau bėga ne žaisti, o kovoti, to žmogaus sulaikyti.

Su narkotikais tas pats. Šuniui parodomas kamuoliukas, jis išmoksta jį žymėti. Paskui kamuoliukas slepiamas, o kai šuo išmoksta jį atrasti, prie kamuoliuko dedami narkotikai, kad šuo įsimintų jų kvapą. Realiai visą laiką šuo ieško savo žaisliuko, jam tik paskui ateina supratimas, kad ten, kur yra tas kvapas, bus ir jo žaisliukas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

– Koks nutikimas iš visų tarnybos metų yra labiausiai įstrigęs?

– Sunku pasakyti... Visi jie įstringa. Pavyzdžiui, labai sukrėtė nepagauta kontrabanda pasienyje. Lijo lietus, sėdėjome visureigyje. Baltarusijos pusėje keliavo kontrabandininkai – dešimt žmonių, nešė po keturias dėžes. Kai grobis arti ir negali jo sugauti, labai įsimena, nes nori, kad būtų rezultatas. Tai ir motyvuoja dirbti. Kvietėme juos ateiti, panaudojome šiek tiek savo gudrybių, jau patys buvome pasiruošę, tačiau jie atsisakė ir dingo miške Baltarusijos pusėje. Patyrėme visišką frustraciją.

Didelį įspūdį palieka ir psichiniai ligoniai. Kartą ne tarnybos metu padėjau sulaikyti psichikos sutrikimų turintį afganistanietį. Yra tekę vienai sulaikyti miške du „šucherius“ – asmenis, kurie stebi, ar nėra pasieniečių, kad būtų galima pranešti kontrabandą. Aš ir šuo buvome iššokę iš automobilio, o kolega liko automobilyje, pasimetėme. Buvo naktis. Sulaikiau tuos asmenis, bet susegiau juos tik vienais antrankiais, nes vienus teturėjau. Du vyrai, aš viena, kolega buvo kažkur miške. Viskas pavyko, bet buvo įdomus atvejis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologės Rasos Dykinaitės šuo Vudu

Apskritai kiekvienas, net ir menkas ko nors suradimas, yra įsimintinas. Aš juos net užsirašau, vis pasvarstau, kad gal kada mėginčiau parašyti veikalą apie tai, kaip naudoti šunį tarnyboje ir apie pasitikėjimą juo.

– Kalbant apie pasitikėjimą ir apskritai pareigūno ir šuns ryšį, kaip jis atsiranda? Ką reikia ir ko nereikia daryti?

– Pirmiausia turi pats labai daug visko mokėti, kad galėtum išmokyti ir šunį. Turi žinoti, kaip viskas veikia jo galvoje, kada ir kokie instinktai įsijungia, kaip su juo žaisti ir pan. Turi suvokti, kad tai yra gyvūnas, kad jis nemoka kalbėti, išsiaiškinti, kaip šunys bendrauja tarpusavy.

Jeigu suprantu, ką šuo nori padaryti, turiu jį perskaityti iš anksto. Kitaip tariant, turiu tapti truputį šunimi, man turi pasidaryti įdomu viskas, kas įdomu jam, kad galėčiau apsaugoti jį nuo nepageidaujamo elgesio. Ir kai nuo to elgesio užkertu kelią gudrumu, tada ir susiformuoja geras santykis. Bet tai turi daryti nebausdamas.

Kai sieki aukštesnio lygio, leidi jam padaryti ką nors ne taip, bet paskui savo autoritetu jį susigrąžini. Turi apsaugoti jį nuo klaidų, kad jis nedarytų tų, dėl kurių paskui žmogiškai pykstame.

– Ar kada esate pagalvojusi, kas nutiktų, jei staiga neliktų šunų – nei namie, nei darbe?

– Esu tai patyrusi. Yra buvusi situacija, kai su vadovu išsiskyrė nuomonės, gavau bausmę – uždraudė dirbti su šunimi. Apie mėnesį dirbau be jo. Jaučiausi keistai. Pamenu, tada gaudžiau tik tuos momentus, per kuriuos buvo galima panaudoti šunį, bet aš nenuvažiavau. Buvo labai sunku, buvau pasiryžusi išeiti iš darbo, nes būti vien policininke, patrule – taip, įdomu, bet tai ne man.

Vidmanto Balkūno nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

Kinologo darbas yra dvigubai atsakingesnis, tu visą laiką kovoji. Ne visi tiki tavo šunimi. Kad patikėtų, turi savo akimis pamatyti, kad šuo gavo rezultatą. Vienas maloniausių momentų, kai atvažiuoji, stovi patruliai, bet niekam neleidžiama eiti ten, kur, tikėtina, bus panaudotas šuo. Jei kartą pasitvirtino – buvo gautas rezultatas, kitą kartą visi tavęs lauks iki paskutinės minutės.

Kalbant apie darbą Mobilioje kuopoje – mes praktiškai pirmi atvykstame į visus įvykius, todėl gali visur praeiti pirmas su šunimi. Savo darbą su šunimi ir be jo prilyginčiau oratoriaus – jei jam einant kalbėti kas nors cenzūruotų visą kalbą, ar jis eitų kalbėti? Manau, kad ne. Aš irgi nematau savęs, sėdinčios prie bylų.

– Dirbate kas dvi paras, turite veislyną, du vaikus. Ar lieka laiko laisvalaikiui?

– Aš į laisvalaikį įtraukiu vaikus ir šunis – nes ir tuos, ir tuos be galo myliu. Stengiuosi dalį šunų paruošti parodoms ir jose sudalyvauti. Daug laiko atima bendravimas su žmonėmis, kurie domisi šunimis. Labai mėgstu nuvažiuoti prie jūros – bet irgi su vaikais ir šunimis. Truputį toks čigoniškas gyvenimo būdas (šypsosi). Žinoma, visko reikia: ir teatro, ir koncertų, ir knygų, tad stengiuosi ir šiems dalykams rasti laiko.

Vidmanto Balkūno nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

– Mėgstate muziką? Kas patinka?

– Labai mėgstu važiuodama automobilyje klausyti klasikos. Ir namie klausau. Labai patinka Chopinas, Mozartas, Čiurlionis.

– Kodėl būtent klasika? Padeda atsipalaiduoti?

– Man pavasaris visada siejasi su klasikine muzika. Žiemą daugiau klausau roko, mėgstu rusišką roką, dar į kokį koncertą nukeliauju. Žiemą man tarsi atostogos, nes mažiau tenka dirbti su šunimi.

– Ar yra dienų, kai darbas vyksta be šuns?

– Labai retai. Mobilios kuopos pareigūnai prižiūri šventes, eitynes – čia šuns nereikia. Tačiau jis visada yra netoliese: arba automobilyje, arba namie. Visada gali greit jį pasiimti, jei prisireiktų.

– Tai kinologų tarnybiniai šunys gyvena su šeimininkais?

– Taip. Taip yra nuspręsta ir tai teisinga. Tu pats turi juo rūpintis, turi stebėti jo sveikatą, jį pašerti ir pan. Tik jei neturi sąlygų, kinologas neaugina šuns pats.

Vidmanto Balkūno nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

– Koks yra kinologo darbas?

– Tai labai didelė atsakomybė. Jis nesibaigia baigiantis darbo valandoms. Grįžus namo, važiuojant atostogų, bet ką darant tu vis tiek turi šunį, kuriuo reikia rūpintis. Į savo darbą investuoji dvigubai daugiau laiko nei paprastas patrulis, nes esame dviese. Jei šuo kur nors ko nors nepadaro, kaip turėtų, už tai atsakingas esi tu, turi atsakyti prieš visą kolektyvą.

Labai blogai, kad žmonės yra prisižiūrėję filmų apie „Reksą“, nes didžioji dalis rodomų dalykų yra nesąmonė: aš sau, mano šuo sau, ir paskui žiūri, kad vos ne su antrankiais šuo atveda nusikaltėlį. Taip nebūna. O tame filme taip rodo, aš pati jį žiūriu, nes labai gražūs šunys (šypsosi).

Kad šuo gerai atliktų savo darbą, turi būti įvykdyta labai daug sąlygų. Aš ir pati, kai atėjau į tarnybą, buvau filmų prisižiūrėjusi. Ir beveik visos tos fantazijos nusėdo ant žemės. Realiai suvokiau, kas yra šuo, ir kad čia nėra jokių stebuklų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Policijos kinologė Rasa Dykinaitė

Daugelis pareigūnų apskritai netiki šuns darbo efektyvumu. Susiduriu ir su tuo, kad man sako, jog su manimi nedirbs, nes šuo smirda, šeriasi ir pan. Aš kartais atsakau, kad jei žinotum, kiek savo uosle šuo užuodžia, kaip tu jam dvoki, gal nieko ir nesakytum (juokiasi). Skausminga ir nemalonu su tuo susidurti, kai šuns darbas visiškai nevertinamas.

– Suprantu, kad su šunimis nedirbantys pareigūnai gana skeptiškai nusiteikę jų atžvilgiu. O kaip kelios dešimtys jūsų kolegų vyrų, ne kinologų, vertina jus – vienintelę moterį kinologę?

– Vis dar bandau įrodyti, kad šuo yra reikalingas ir veiksmingas. Mobilioje kuopoje dirba vyrai, kurie ir patys yra labai gerai ir fiziškai, ir taktiškai pasiruošę, tokie tikrieji policininkai: bebaimiai, šaltų nervų, dominuojantys, jų hobis ir gyvenimo būdas yra būti policininkais. Jiems dar reikia įrodyti, kad šunimi reikia pasitikėti.

Nežinau, ką jie kalbasi tarpusavyje. Kadangi seniai dirbu vyriškame kolektyve, stengiuosi tų kalbų net negirdėti. Bet, kad jie mane saugo, tuo jau įsitikinau. Ir gerbia. Kita vertus, man pačiai yra iššūkis – įsiveržti į geriausių vyrų kolektyvą nėra lengva. Gerai, kad turiu Vudu, jis dar truputį viską atsveria (šypsosi). O šiaip jaučiuosi labai gerai, tik laukiu to momento, kai visi pajus mūsų – mano ir šuns – naudą. Ir tikiuosi, kad ateityje turėsime daugiau kinologų Mobilioje kuopoje.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką