Vienas mylimiausių Kėdainių medikų A.Hofmanas: „Renkuosi ne bėgti iš Lietuvos, o veikti!“

Medikas neabejoja, kad medicina yra jo pašaukimas, nes ši sritis jį traukė nuo pat vaikystės.

– Alfredai, kodėl vis tik medicina? Kuo ši sritis jus patraukė?

– Kaip ir dauguma medikų, turėjau pavyzdį, autoritetą, kuris mane įkvėpė, kuriuo norėjau sekti, kuris žavėjo.

Tokiu žmogumi man buvo mano mama gydytoja. Kaip ir visi medikų vaikai, aš daug laiko praleidau ligoninėje. Ne sirgdamas, žinoma, o tiesiog laukdamas, kol mama baigs darbus.

Tuo metu nebuvo populiaru ieškoti auklės ar panašiai. Po pamokų, nenorėdamas tūnoti namie ar bastytis po lauką, dažnai užsukdavau į ligoninę pas mamą, kur ji dirbo gydytoja otolaringologe (LOR).

Žavėjo, kaip mama bendraudavo su pacientais, aš visada ją stebėdavau, žiūrėdavau, kaip ji sprendžia problemas, mane tai labai įkvėpė, tad ir pats norėjau gyventi tokį gyvenimą, tuo užsiimti.

O augant pasiryžimas tapti mediku darėsi vis tvirtesnis, kol galų gale jis buvo įgyvendintas (šypsosi).

Taigi, mediku būti svajojau jau nuo darželio laikų, niekada nekilo jokių kitų minčių, pavyzdžiui, kad norėčiau būti kokiu kosmonautu, policininku ar gaisrininku. Profesijos pasirinkimas, kiek save atsimenu, man niekada nekėlė klausimų.

– Kodėl pasirinkote ortopediją traumatologiją?

– Polinkis, meilė ir noras nerti būtent į šią ortopedijos-traumatologijos specializaciją taip pat atsirado gana anksti. Tikrai nereikėjo ilgai sukti galvos, kokią specializaciją rinktis.

Tai, kad ortopedija traumatologija yra mano sritis, supratau jau pirmame studijų Kauno medicinos universiteto kurse. Apie kitas specialybes net negalvojau, niekur kitur ir nestojau.

Kokia yra gydytojų ortopedų-traumatologų darbo specifika, žinojau, mačiau, kaip jie dirba, ir mane tai žavėjo. Tai žmonės, kurie sudėtingose situacijose išlieka susikoncentravę ir ramūs.

Šis pasirinkimas atėjo labai natūraliai, tarsi savaime, ir jis buvo 100 procentų teisingas, nes juo džiaugiuosi iki šiol. Ši specializacija mane ir dabar žavi, čia dirbti be galo įdomu.

– Kai stebėdavote savo mamą darbe, turbūt ne vien tik žavėjotės, bet ir pastebėjote, koks nelengvas yra mediko darbas. Ar tai negąsdino?

– Taip, aš matydavau didžiulį mamos darbo krūvį, matydavau, kaip ji grįžusi namo po darbo kurį laiką su niekuo nesikalbėdavo, nes būdavo labai pavargusi ir irzli.

Tačiau kas gali išgąsdinti jauną žmogų, kai jis to dar nėra patyręs? Mama net šnekindavo, kad į mediciną nestočiau, bet aš jos tikrai neklausiau. Kol nepabandai pats, kol neturi patirties, tol ir nereaguoji į tai, į ką reaguoti nesinori.

– O jei jūsų vaikai pareikštų norintys studijuoti mediciną, ką jiems atsakytumėte?

– Aš, iš tikrųjų, neprieštaraučiau. Labai mėgstu savo darbą, man labai patinka mano gyvenimas ir mano specialybė. Kartais, aišku, atsitinka, kad pavargstu, kartais kyla įvairių minčių, tačiau pailsėjęs vėl galiu ramiai sau kibti į darbus.

Viskas labai priklauso nuo požiūrio, jei žmogus labai daug nervinsis, nemokės tinkamai ilsėtis, tada bus sunku. Iš tikrųjų, dirbant mediko darbą yra labai svarbu tinkamai subalansuoti darbo ir poilsio režimą, darbo krūvį.

Medikas neabejoja, kad medicina yra jo pašaukimas, nes ši sritis jį traukė nuo pat vaikystės.

Bet visos profesijos turi savo iššūkių, visi darbai yra nelengvi, reikalaujantys daug energijos: ir fizinės, ir intelektinės, ir visokios kitokios. Niekada negalėčiau išskirti kokio nors darbo kaip geresnio ar pranašesnio už kieno nors kito. Visų mūsų darbai yra sudėtingi ir vienaip ar kitaip atsakingi. Jei įsigilintume, suprastume, kad už žmogaus gyvybę yra atsakingi įvairūs profesionalai, pavyzdžiui, vairuotojai, lakūnai, kelininkai, mokytojai ir t.t.

Tiesiogiai už žmogaus sveikatą, gyvenimo kokybę ir gyvybę yra atsakingi medikai.

Be to, visi, kas dirba su žmonėmis, žino, kad tai nėra lengva. Žmonės labai įvairūs, todėl dirbant tokį darbą būtina rasti poilsio formą, kuri kaip įmanoma geriau ir efektyviau sugrąžintų jėgas.

Todėl džiaugiuosi, kad turiu hobius, kurie man padeda visiškai atsijungti nuo darbo ir kokybiškai atgauti jėgas.

– Smalsu, kokie hobiai jums taip puikiai padeda susigrąžinti energiją?

– Mano poilsis yra visiška tyla (juokiasi). Mano poilsis – gamta.

Esu medžiotojas, taip pat mėgstu žvejybą ir viską, kas susiję su gamta. Net ir gyventi pasirinkau užmiestyje, gamtos prieglobstyje, šalia Nevėžio, Pelėdnagių apylinkėse – fantastiška vieta!

Tik gamtoje visiškai atsigaunu, pailsiu, pasisemiu energijos ir įkvėpimo.

Būdamas gamtoje apie nieką nemąstau, galvoje tuomet sukasi tik to konkretaus momento sukeltos mintys ir emocijos. Ar plūdė sujudėjo? Ar ten miške kažkas krepštelėjo?

– Kaip šie hobiai atėjo į jūsų gyvenimą? Ar ieškojote, kur pailsite geriausiai?

– Žvejyba traukė nuo mažų dienų. Turbūt mes visi būdami vaikais žvejojome. Pradėjome nuo meškerykočio iš lazdyno šakos, vėliau po truputį tobulėjome (šypsosi).

O medžioklė mano gyvenime atsirado gerokai vėliau. Nors ir turėjau puikias sąlygas medžiotoju tapti labai anksti – mano dėdė yra garsus Lietuvos medžiotojas, iš pradžių šiuo užsiėmimu nesižavėjau.

Bet vėliau aplinkybės susidėliojo taip, kad gavau medžiotojo bilietą, ir labai intensyviai įsitraukiau į šią veiklą.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Medikų Alfredo ir Rimantės Hofmanų pora puikiai vienas kitą supranta

– Bet juk medžioklė vargu ar gali būti siejama su tyla? Tai juk šūviai? Varovų klegesys?

– Apie medžioklę Lietuvos visuomenėje yra susiformavęs kiek iškreiptas suvokimas. Tarsi medžioklė būtų kažkas negero – skriaudžiami, žudomi gyvūnai.

Tačiau tie, kas medžioklėje dalyvauja, iš tikrųjų žino, kad tokios nuostatos yra neteisingos.

Medžiotojas visų pirma yra tas žmogus, kuris daug dėmesio skiria gamtai, miškui, jo gyventojams, brakonieriavimo užkardymui, gamtosaugai.

Kol netapau medžiotoju, tiesą pasakius, taip pat maniau, kad tai tik žvėrelių šaudymas dėl malonumo. Tačiau taip tikrai nėra. Medžioklė yra ir poilsis gamtoje, mes puikiai pažįstame tuos žvėris, kurie lankosi mūsų plotuose.

Be to, iš medžioklės dažniausiai grįžtama tuščiomis, bet tai visiškai nereiškia, kad medžioklė buvo nesėkminga. Važiuoti į medžioklę svarstant, kad ji atsipirks, yra visiška nesąmonė. Taiklus šūvis pertraukia medžioklės romantiką. Medžioklė yra garbingas ir be galo reikalingas užsiėmimas.

Būdamas gamtoje apie nieką nemąstau, galvoje tuomet sukasi tik to konkretaus momento sukeltos mintys ir emocijos.

– Su žmona, šeimos gydytoja Rimante, abu esate medikai. Auginate gražų keturių vaikų būrelį. Kaip dalinatės pareigomis namie, kai po darbų abu grįžtate lyg išgręžti?

– Turime keturis nuostabius vaikus – tris paaugles dukras ir sūnelį pagranduką, šiuo metu jam septyneri.

Buitis po darbo taip pat yra tam tikras poilsis (juokiasi). Atsijungi nuo darbo reikalų, susikoncentruoji į šeimą, vaikus, namus.

O dėl nuovargio ir buities darbų, tai nieko naujo neišrasi. Visi žmonės, nesvarbu medikai ar ne, po darbų grįžta pavargę ir turi namie daryti tuos pačius ruošos darbus. Tad imi ir darai.

Rimantei dažniau tenka gaminti valgį, tvarkytis, tačiau ir aš prireikus tai darau. Aš namuose atsakingas už tai, kad viskas tinkamai funkcionuotų, nebūtų išlūžę, išklerę (juokiasi). O su vaikais, manau, praleidžiame panašiai laiko, dėmesio jiems skiriame tiek, kiek abu galime.

– Grįžkime prie medicinos. Kodėl pasirinkote Kėdainius? Kokie buvo pagrindiniai motyvai, lėmę, kad dabar turime puikų gydytoją?

– Iš tikrųjų nieko romantiško jums čia nepasakysiu. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Atsirado laisva darbo vieta Kėdainių ligoninėje, čia ir įsidarbinau. Suviliojo nedidelis atstumas nuo Kauno, geros darbo sąlygos.

Kurį laiką į Kėdainius važinėjau iš Kauno, ten tuo metu gyvenau. Tačiau laikui bėgant važinėti norėjau vis mažiau, taigi apsisprendėme likti Kėdainiuose. Miestas mums labai patiko, darbo sąlygos buvo puikios, mėgome Kėdainiuose gyvenančius žmones. Taip ir apsistojau ir už tai likimui esu labai dėkingas.

– Kaip sekasi sutarti su pacientais? Ne paslaptis, kad jų būna labai įvairių, kartais net ir konfliktiškų? Taip pat teko girdėti, kad šiuolaikiniai pacientai yra kitokie, sudėtingesni. Ateina jau su „Google“ pagalba nustatytomis diagnozėmis.

– Iš tiesų pacientų yra labai skirtingų. Tačiau visų jų tikslas vienas. Pacientas visų pirma yra žmogus, kuris pas mus, medikus, ateina prašyti pagalbos ir problemos sprendimo. O aš esu tas, kas turi tos problemos sprendimą pasiūlyti.

Turėdamas daugiau nei 10 metų darbo patirties jau net esu pacientus suskirstęs į kelias grupes.

Yra tokių pacientų, kurie išklauso mano rekomendacijas, stengiasi jų laikytis, tuomet, paprastai, rezultatai būna puikūs. Kiti pacientai prieš vizitą būna prisiskaitę daug informacijos, man dėl to kartais būna tik dar lengviau, turiu skirti mažiau laiko, kad paaiškinčiau situaciją. Dar viena pacientų grupė – tai žmonės, turintys išankstinį negatyvų nusiteikimą, kartais priešiškai nusistatę. Su tokiais yra sudėtingiausia dirbti, nes tenka juos įtikinti, kad reikėtų elgtis vienaip ar kitaip ir kad nuo to jiems bus tik geriau ir lengviau.

Problemų su pacientais neturiu, mano pacientai labai geri. Jie atleidžia, kad kartais reikia palaukti, kai mano darbo krūvis būna didelis ir ne visada viskas įvyksta laiku, kaip yra suplanuota.

Mediko ir paciento santykiuose labai svarbus faktorius yra abipusis supratingumas. Jei medikas išklausys, supras žmogaus bėdą, tuomet ir pacientas gydytoją išklausys ir supras.

Buitis po darbo taip pat yra tam tikras poilsis.

– Kokie didžiausi iššūkiai lydi mediką darbe?

– Kasdien susiduriu su daug ir įvairių iššūkių. Aš jums geriau pasakysiu, kas šiame darbe teikia daugiausia džiaugsmo ir didžiausią pasitenkinimą.

Eidamas į kiekvieną operaciją užsibrėžiu tam tikrą tikslą. Iš operacinės išeinu jausdamas savotišką pasitenkinimą, žinojimą, kad padariau viską, ką galėjau geriausiai, ir tai man suteikia stiprybės, motyvacijos eiti pirmyn, tobulėti.

Kai dirbu iš visos širdies, kai atiduodu visas savo jėgas, žinias, profesionalumą ir matau gerus rezultatus, tai suteikia energijos. Tada atrodo, kad, nors krūvis didelis, nesijaučiu nei pavargęs, nei suirzęs.

Ir atvirkščiai, tais atvejais, kai nieko negaliu padaryti, kad būtų atkurta visa organizmo funkcija, pvz., susidūręs su persanariniu lūžiu, kai pažeistos visos kremzlės, sulaužytas visas sąnarys, žinau, kad gydymo rezultatas nebus labai aukštas. Taip pat žinau, kad žmogus po tokios traumos niekada nesijaus taip pat, kaip anksčiau, tada ūpas krenta, apninka sunki emocija.

Pavyzdžiui, praėjusią savaitę išoperavau devyniolika pacientų, tai didžiulis krūvis. Darbe užtrukdavau tikrai nemažai laiko, bet namo grįždavau pilnas jėgų, nes darbas sekėsi puikiai, viskas ėjosi taip, kaip suplanavau.

O štai buvo diena, kai turėjau vos dvi planines operacijas – kelio sąnario. Sąnariai buvo labai smarkai padilę, žinojau, kad pacientui po operacijos bus kiek lengviau, bet to efekto, kad pacientas galės vaikščioti kaip jaunystėje, pasiekti nepavyks. Kai tokiomis prognozėmis dalijuosi su pacientais, nuotaika krenta.

Kiekviena operacija sukelia tam tikras emocijas, nuo jų labai priklauso, kaip pasitinki kitą dieną.

– Gal prisimenate kokį išskirtinį atvejį savo darbe? Ką nors, kas stipriai įsirėžė atmintin.

– Negaliu išskirti nė vieno įvykio, nė vienos operacijos. Man kiekviena diena, kiekvienas pacientas, kiekviena operacija yra vienodai svarbu, aš už kiekvieną stipriai sergu viduje ir dirbti einu visiškai susikaupęs. Kiekviena operacija manyje palieka kažkokį pėdsaką.

– Pastaruoju metu daug kalbama apie menkus medikų atlyginimus, sveikatos apsaugos sistemos problemas. Nemaža dalis šalies medikų, to neapsikentę, renkasi emigraciją. Jums niekada nekilo minčių išvykti į užsienį, kur medikai uždirba dešimtis kartų daugiau?

– Taip, iš tiesų medikų atlyginimai Lietuvoje yra labai neadekvatūs ir tai yra didelė šalies problema.

Pasiūlymų dirbti svetur tikrai turėjau, ir ne vieną. Jie pasipylė dar nė nebaigus universiteto. Taip, kartais mane apima pyktis ir galvoju – ne, negerai čia, Lietuvoje, darosi ir man tai nepatinka. Bet tada susimąstau apie tai, ką aš pats galiu padaryti, kad situacija keistųsi. Todėl aš nebėgu į užsienį, renkuosi ne dejuoti, skųstis dėl situacijos, siekiu vykdyti pokyčius. Dėl šios priežasties prisijungiau prie visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“. Bandysiu save realizuoti ir šioje srityje. Politikoje esu visiškas naujokas, bet turiu nemažai minčių, kaip galima būtų pagerinti situaciją rajone ir šalyje. Labai noriu, kad Kėdainiuose ir Lietuvoje gyventi būtų dar geriau.