Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 31d. 11:07

Vilniuje gyvenantis Sutama iš Balio: „Atvykęs turėjau dvi galimybes – verkti arba eiti dirbti“

I Made Sutama Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / I Made Sutama

Indonezietis I Made Sutama (31 m.) Lietuvos sostinėje gyvena beveik ketverius metus. Čia jis atvyko dėl mylimos moters – dar gyvendamas Balyje vedė lietuvę Eglę Šarkaitę, juodu susilaukė dukters ir trejus metus praleido Sutamos gimtinėje. Baigus galioti Eglės vizai teko ieškoti sprendimo – pora nutarė kraustytis į Vilnių. Lengva nebuvo – nei čia atvykti, nei pradėti gyvenimą svečioje šalyje ir kultūroje. „Čia atvykęs turėjau du pasirinkimus: arba skųstis ir verkti, arba eiti dirbti. Pasirinkau dirbti“, – sako medžio ir ledo skulptorius Sutama.

Kai kuriems jūsų Sutama turėtų būti matytas. Galbūt net buvote tas žmogus, kuris prisidėjo prie jo atvykimo į Lietuvą. Prieš ketverius metus socialiniame tinkle „Facebook“ plito žinutė, kurioje E.Šarkaitė prašė paramos, kad su savo vyru Sutama ir mažamete dukrele galėtų atvykti gyventi į Lietuvą. Pora tuo metu neturėjo jokių santaupų – nei lėktuvo bilietams, nei pastogei Lietuvoje.

Palikti Balį Eglė turėjo dėl besibaigiančios ir nebegalimos pratęsti vizos. Viską apsvarstę juodu nutarė kraustytis į Lietuvą. Giminaičių, bičiulių ir kitų gerų žmonių dėka ši šeima 2015-ųjų lapkritį atvyko į Vilnių ir vis dar čia gyvena.

Asmeninės nuotr./Padėkite šiai trijulei sugrįžti į Lietuvą
Asmeninės nuotr./Padėkite šiai trijulei sugrįžti į Lietuvą

Sutama yra skulptorius, gyvendamas Lietuvoje daugiausia dirba su medžiu ir ledu, tačiau jo rankoms pavaldžios ir tokios medžiagos kaip molis, betonas, putoplastas ir stiklo pluoštas.

Pradėdamas pokalbį, I Made Sutama patikslina, kaip taisyklingai tarti jo vardą. „Nereikėtų sakyti: Ai Meid, mano vardas tariamas būtent taip, kaip parašyta. I – reiškia vyrą, Balyje taip prasideda visų vyrų vardai. Made – reiškia tai, kad esu antras vaikas šeimoje. O Sutama yra tėvų man suteiktas vardas“, – paaiškina pašnekovas, kurį draugai vadina tiesiog Oka.

Sutama gimė Balyje, kaimo šventiko šeimoje. Nuo dvylikos metų pradėjo dirbti su medžiu, vėliau – šventyklose, jas dažydavo, atlikdavo staliaus darbus. Balyje, pasak pašnekovo, kiekvienos šeimos namuose yra mažytė šventykla. Esanti jo tėvų namuose išpuošta jo kūriniais.

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – juodu ilgai palaikė tik bičiuliškus santykius.

Su būsima žmona Egle juodu susipažino ISI Denpasar universitete, kur ji, atvykusi pagal „Darmasiswa“ programą, studijavo batikos meną. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – juodu ilgai palaikė tik bičiuliškus santykius, bendravo, nes Sutama buvo vienas iš keleto studentų, kurie kalbėjo angliškai.

Prisiminęs tuos laikus Sutama nusijuokia, kad jo amžinatilsį tėčiui visos draugės, kurios užsukdavo į jo tėvų namus, atrodė kaip potencialios marčios. „Sakydavau jam: tėti, ji man – tik draugė!“ – juokdamasis sako pašnekovas.

Deja, žinią, kad ketina vesti lietuvaitę Eglę, Sutama pranešė tik savo mamai ir broliui, nes tėtį tais pačiais 2013 m. buvo spėjęs pasiglemžti vėžys.

Paklaustas, kaip į žinią reagavo mama, pašnekovas sako, kad ji tam neprieštaravo, nors tėtis visada norėjo, kad sūnus į žmonas imtų vietinę.

Asmeninės nuotr./Vestuvės Balyje vyko pagal hinduistų tradicijas
Asmeninės nuotr./Vestuvės Balyje vyko pagal hinduistų tradicijas
Asmeninės nuotr./Balyje vykusios poros vestuvės
Asmeninės nuotr./Balyje vykusios poros vestuvės

Šiandien juodu su žmona Egle augina dvi dukras. Per tuos ketverius metus Sutama nebuvo grįžęs aplankyti savo šeimos, bet vieną dieną tikisi tai padaryti. Jaunas vyras pripažįsta, kad nėra labai lengva gyventi svečioje šalyje, auginti du vaikus, bet, kaip pats sako: „Turėjau du pasirinkimus: dėl visko galėjau skųstis ir verkti arba eiti dirbti. Pasirinkau eiti dirbti.“

Sutama dirba kaip laisvai samdomas skulptorius. Vasarą daug laiko leidžia lauke, dirbdamas su medžiu, nors praėjusią nemažai jo leido šaldytuve, kur -12 laipsnių, skaptuodamas ledo skulptūras. Su juo susitikome jo darbo vietoje, prisėdę ant molinio namo grindų patiestų kilimų ir avikailių pasikalbėjome apie gyvenimą Lietuvoje.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./I Made Sutama
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./I Made Sutama

– Pradėdamas pokalbį užsiminėte, kad nėra lengva ir dėl pačių šeimos santykių: jūsiškė šeima – toli, be to, ten buvote įpratęs gyventi su šeima, o čia esate tik dviese su Egle.

– Taip, šeimų santykiai čia kitokie. Balyje jie labai glaudūs, žmona atsikrausto gyventi pas vyro šeimą, vyro tėvus. Nors Eglei buvo sunku, ji skųsdavosi, kad trūksta privatumo. Būdamas čia jaučiuosi priešingai – nėra jokio šeimos palaikymo, esu vienas. Bet toks gyvenimas. Man visa ši patirtis yra didelė mokykla. Tiesiog daugiau gilinuosi į save ir tampu stipresnis.

Žinoma, labai pasiilgau savo šeimos, jie manęs – taip pat, mama labai nori pamatyti anūkes. Ketinu juos aplankyti, tik tam reikia susitaupyti pinigų. Jiems atvykti čia kainuoja labai daug, kol kas neturiu už ką jų pasikviesti.

Eglei buvo sunku, ji skųsdavosi, kad trūksta privatumo. Būdamas čia jaučiuosi priešingai – nėra jokio šeimos palaikymo, esu vienas.

Nepaisant atstumo, tikrai nepamiršau savo gimtųjų namų. Mano žmona visada sako, kad „ištraukė“ mane iš Balio, tačiau neįmanoma ištraukti Balio iš manęs (juokiasi). Kita vertus, dabar pats turiu galimybę į Balį pažiūrėti iš kitos pusės. Mūsų gyvenimo filosofija dabar man yra nebe filosofija, o patirtis.

– Kaip reagavo jūsų šeima, kai pasakėte, kad ketinate išvykti gyventi už jūrų marių?

– Mamai buvo labai liūdna, gyvenau su ja, rūpinausi – Balyje antram vaikui šeimoje tenka tokia atsakomybė. Ji labai pergyveno, kaip aš čia išgyvensiu, kaip čia man seksis. Išgirdęs šią naujieną mano vyresnis brolis verkė kaip vaikas. Žinojo, kad dabar visos atsakomybės kris ant jo pečių, o jis dar turi ir savo verslą, ir šeimą. Norint bendrauti šiais laikais atstumas nėra bėda, mes susiskambiname, pasikalbame ir kas kartą girdžiu tą patį klausimą: „Kada grįši?“ (šypsosi).

– Įsivaizduoju, kad nelengva. Ir jums pačiam nebuvo lengva. Ar pamenate, koks pirmas įspūdis pagavo akis ir širdį nusileidus Vilniuje?

– Pilkuma (juokiasi). Pilkas, apniukęs dangus, nes atvykome čia rudenį, ir anksti besileidžianti saulė. Pas mus Balyje ištisus metus saulė leidžiasi apie pusę septynių–septintą, o čia žiemą jau ketvirtą valandą tamsu – tokiu laiku jau jausdavausi mieguistas.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./I Made Sutama
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./I Made Sutama

– Na, čia viskas kitaip nei jūsų šalyje.

– Taip, bet aš savo žmonai sakiau, kad nesiskųsiu taip, kaip ji skundėsi. Ir sau tai pažadėjau. Aišku, po savaitės pasiskundžiau (juokiasi). Dėl ko? Dėl to, kad labai daug vaikštome! Balyje net du šimtus metrų žmonės motoroleriu važiuoja iki parduotuvės. Čia neturiu nei motorolerio, nei automobilio, tad teko įprasti vaikščioti. Bet aš tai labai pamėgau. Draugai kartais net stebisi, kad pėsčias galiu eiti ir pusantros valandos. Man tai patinka. Vilnius – labai žalias, net pačiame miesto centre tiek daug žalumos!

– Lietuvos ir Balio kraštovaizdžiai skiriasi. Mes turime Baltiją, bet jūs gyvenote saloje, kurios krantus skalauja Indijos vandenynas, kurioje yra kalnų. Ar nepasiilgstate to, prie ko akys buvo įpratusios?

– Pasiilgstu kalnų. Kai gyvenau Balyje, išeidavau iš namų ir matydavau kalnus. Man patikdavo tiesiog sėdėti ir į juos žiūrėti. Taip, čia kalnų nėra, todėl kartais susikuriu juos savo vaizduotėje stebėdamas debesis. Tai tarsi meditacija, nors labai nemėgstu sakyti šito žodžio. Manau, kad daug kas nesupranta, ką jis išties reiškia, bet apie tai šį kartą nesiplėsiu (šypsosi).

Baltijoje maudžiausi tik kartą – labai šaltas vanduo! O maudžiausi vidury vasaros! Man patinka ežerai ir upės. Gyvendamas Lietuvoje šaltuoju sezonu kartais praktikuoju šaltas maudynes – be jokios pirties šoku į ežerą. Kartą, kai buvau apsirgęs, bičiulis Olegas pasiūlė tai išbandyti. Maniau, kad juokauja. Pabandžiau ir... pasveikau!

– Balis žinomas kaip puiki vieta banglenčių sportui. Ar pats plaukiojote banglente?

– Pradėjau gana vėlai. Ten, kur gyvena mano šeima, laukinis paplūdimys, bangos – dviejų trijų metrų, skirtos profesionalams, savo plaukimo stilių pavadinčiau kaip skalbimo mašinos (juokiasi). Man tai buvo daugiau pramoga, nes tik maudytis, plaukti – neįdomu. Tad imdavai lentą ir lėkdavai į tas bangas.

Gyvendamas Lietuvoje šaltuoju sezonu kartais praktikuoju šaltas maudynes – be jokios pirties šoku į ežerą.

– Ar trūksta to gyvenant Vilniuje?

– Kadangi nesu profesionalas, nejaučiu to potraukio. Buvo laikas, kai tiesiog negalėdavau nė dienos praleisti be vandens – turėdavau bent jau panerti prieš miegą, kad galėčiau ramiai miegoti. Tada gal ir būtų buvę sunku čia gyventi.

– Kokį įspūdį susidarėte apie lietuvius?

– Žmonės čia šaltoki. Iki užmezgi su jais artimesnius santykius. Tada jie tampa labai šilti. Tik reikia truputį pasistengti, kad tą šiltumą išgautum. Bet sakydamas „šaltoki“ neturiu minty neigiamos reikšmės. Žinau jūsų šalies istoriją, suprantu, iš kur tai atėjo ir kaip viskas formavosi. Ir, sakau nuoširdžiai, lietuviai man patinka.

Turiu čia draugų, esu susibičiuliavęs ir su vyresnio amžiaus žmonėmis – vienas jų yra drožėjas, kuris man sakė, kad šiaip jau iš darbo su medžiu pragyventi Lietuvoje neįmanoma, nebent esi iš Balio (juokiasi), o kitas bičiulis – draugo tėtis, kuris, beje, moko mane lietuvių kalbos. Pasakau tai, ką žinau, ką esu išmokęs, o jis mane pakoreguoja – taip mokausi toliau.

– O kalbant apie dviejų žmonių santykius – ar sunku suderinti skirtingas kultūras po vienu stogu?

– Kartais sunku būna, net jei esi iš tos pačios šalies ir tos pačios kultūros. Džiaugiuosi, kad abu suprantame, jog tiek aš, tiek ji atėjome vienas į kito gyvenimą ir abu turime stengtis, dirbti santykių atžvilgiu, juos puoselėti.

Būna nesutarimų, ginčų, bet tai normalu, juk po vienu stogu – dvi skirtingos galvos.

– Papasakokite, kaip čia atvykus jums sekėsi rasti darbo?

– Žmona sakė, kad turėčiau susikurti CV, nes taip įprasta. Bet aš nesu CV žmogus, man labai pasisekė, kad sutikau Olegą – jo dirbtuvėse dabar ir sėdime, jis padėjo man su įrankiais, nes čia atvykau turėdamas tik vieną jų, taip pat įsidarbinau įmonėje, kuri ieškojo ledo skulptoriaus. Ten daug išmokau ir sužinojau. Daugiausia apie tai, kokia yra lietuviška vadyba.

Manęs niekad nepaliečia aplinkinių pyktis. Daugiau kaip dešimt metų praktikuoju bambu kuning. Ši kvėpavimo technika man padeda subalansuoti savo kūną ir protą.

– Ką turite minty?

– Dirbau su labai žiauriu žmogumi. Žmona stebėjosi, kaip ten ištveriu, nes išdirbau net metus. Tačiau manęs niekad nepaliečia aplinkinių pyktis. Daugiau kaip dešimt metų praktikuoju bambu kuning – tai unikali kvėpavimo technika, panaši į tai či, bet ši – kilusi iš Balio. Balyje turiu ir savo guru – mokytoją. Ši technika man padeda subalansuoti savo kūną ir protą.

Taigi, grįžtant prie darbo temos, po metų iš ten išėjau, praėjusią vasarą visu etatu dirbau „Ledo meistruose“, dabar – kaip laisvai samdomas darbuotojas.

– Ledas ir medis – dirbate su abiem, kuri šių medžiagų artimesnė širdžiai?

– Tai toks pat sunkus klausimas, kaip Balis ar Lietuva? (juokiasi) Todėl, kad abi medžiagos man yra harmoningos. Kai dirbu su ledu, daugiau naudoju elektrinį pjūklą, o kai grįžtu prie medžio, daugiau tenka dirbti su rankiniais įrankiais. Sunku pasirinkti. Man patinka abu. Vasarą, žinoma, smagiau dirbti su medžiu, nes tai gali daryti lauke. Žiemą turiu mažiau užsakymų, tik projektinius, nes dirbu lėčiau.

Aliaksei Siaduros nuotr./I Made Sutama
Aliaksei Siaduros nuotr./I Made Sutama

Kalbant apie ledą, maniau, kad vasarą darbo yra mažiau – klydau (juokiasi). Praėjusią vasarą, kai dirbau visu etatu, turėjome labai daug užsakymų: vienos vestuvės, kitos, kartais iš eilės tekdavo dirbti ir visą savaitę.

– Dirbdamas su ledu turite būti patalpoje, kurioje – minusinė temperatūra. Išeina toks paradoksas – gimėte ir augote tropinėje saloje, kur, mūsų akimis, visada – vasara, maža to, atsikėlėte į šalį, kurią užklumpa tikra žiema, tai dar ir dirbate šaldytuve. Ar jums ne per šalta?

– Na, žiemą Lietuvoje gali būti ir -24 laipsniai, tai išeina, kad dirbdamas prie -12 esu šiltesnėje patalpoje (juokiasi). Keista, bet niekad nebuvau susirgęs, dirbdamas su ledu. Pamenu, praėjusių Kalėdų laikotarpiu turėjome labai daug darbo: gauni toną ledo ir turi gaminti skulptūras. Man pasiūlė pailsėti, taigi padariau trijų dienų pertrauką ir susirgau! Po to karto juokavome, kad man geriau daugiau dirbti šaldytuve (juokiasi).

– Suprantu, kad šaltis ir žiema jums – jokia problema?

– Tiesiog turi daugiau apsirengti. Ir judėti. Ir nesiskųsti, nes tada šalta ir protui, ir kūnui (šypsosi).

– Bendraudama su jumis jaučiu sklindančią ramybę ir harmoniją. Mūsų gyvenimas čia – tarsi užburtas besisukantis ratas, kartais taip norisi iš jo ištrūkti, ramybės, pamiršti viską aplink.

– Čia ir esmė. Viską, kas gera ir bloga mums nutinka, turime prisiminti. To nereikia pamiršti. Bet reikia atleisti. Atleidau tai moteriai – savo buvusiai vadovei, bet nereiškia, kad viską pamiršau. O atleidau, nes nenoriu į tą pačią duobę šokti antrą kartą.

Išlikti ramiam ir kitaip į viską žiūrėti man padeda mano kvėpavimo praktika. Mano mokytojas iš Balio yra man sakęs: „Dabar gali gyventi bet kur.“ Ši praktika padeda subalansuoti tris žmogaus kūno lygius: fizinį, mentalinį – protas ir jausmai – ir energinį. Kartais žmonių kūnas eina į vieną pusę, o protas – į kitą. Šios praktikos esmė, kad visa tai yra vienoje linijoje.

Kai savyje leidžiame įsivyrauti trinčiai, kūnas dažnai suserga, o mintis užvaldo stresas.

Ir aš susiduriu su įtampa – kai skubiai reikia atlikti vieną darbą po kito, yra ir kitų dalykų, dėl kurių tenka sukti galvą. Ir paprastai žmonės, darydami vieną darbą, jau galvoja, kaip darys kitą, ką reikia padaryti kitą dieną. Aš prieš save turiu ledo gabalą – su juo ir dirbu. Svarbiausia – atsipalaiduoti. Padarysi vieną, eisi prie kito. Kai savyje leidžiame įsivyrauti trinčiai, kūnas dažnai suserga, o mintis užvaldo stresas.

Stengiuosi savo praktikas atlikti kasdien, jei nepavyksta, bent penkias minutes per dieną turiu pabūti su savimi. Apskritai pabūti vienam, pavyzdžiui, kokias tris dienas, be jokio telefono, interneto, yra labai gerai, tai padeda pajusti save.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./I Made Sutama
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./I Made Sutama

Aš dažnai šypsausi, bet šypsena yra viso to vaisius. Ir man labai patinka šypsotis, tik kartais dėl to galiu pakliūti į bėdą.

– Kam nors nepatiko jūsų šypsena?

– Kartą vaikščiodamas po Bernardinų sodą šypsojausi žiūrėdamas į vyresnio amžiaus vyrą, kuris vilkėjo batikos marškinėlius. Pagalvojau, kad tai – iš mano šalies. O jis priėjo ir paklausė, ar ieškau problemų (juokiasi).

– Tikiu, kad galite pakliūti ir į tokias situacijas. Ar jaučiatės čia laimingas?

– Laimė slypi viduje. Kai kurie žmonės laimę traukia iš aplinkos – vieniems tai yra žmona, kitiems – vaikai, tretiems – darbas ir pan. Bet vieną dieną neliks žmonos, vyro, gali nelikti ir vaikų. Turi pasiekti laimę savo viduje, kad ji nepriklausytų nuo aplinkinių veiksnių.

– Kokių turite planų ateičiai?

– Norėtųsi aplankyti savo šeimą, svarstau rengti turus po savo šalį. Aišku, nesu gidas, bet galėčiau žmonėms parodyti tai, ko paprastai jie patys nepamatys. Pradėti tai daryti greičiausiai galėčiau tik su draugais. Kol kas nėra konkrečių planų, bet tokių minčių ir norų turiu.

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:14
01:11
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką