Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 14d. 18:38

Ceremonmeisteris K.Ignatavičius: „Sutuokiau tūkstančius porų ir nė vienas nepasakė „ne“

Kęstutis Ignatavičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kęstutis Ignatavičius

Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius galėtų rašyti knygą apie savo gyvenimą – tiek jame būta patirčių, įvykių ir nutikimų. Spalvingas bei įdomus darbas ir dabar yra varomoji jėga.

Užlipame siaurais laiptais į jo kabinetą, atsisėdame prie pat lango ir galime grožėtis Kauno senamiesčio vaizdais. Kažkada, kaip sako ceremonmeisteris, čia buvęs kalėjimas. Ir skirtas ne bet kam – o bajorams. Šiandien ši ypatinga vieta saugo Kauno dvasią ir atskleidžia daug įdomių nutikimų.

„Rekomenduoju paskaityti J.Kaupo pasakas apie Kauną – ten visos istorijos prasideda nuo šio kabineto. Knygoje rašoma – gal kas nors buvote rotušės bokšte, kur yra miesto archyvas, kur saugomi slaptieji miesto protokolai, kur šmirinėja pelės, kur voratinkliais aptrauktos lentynos, kur ant durų nupieštas baltas tauras.... Tai aš nutariau įsikūnyti į vieną personažą...“, – juokiasi Kęstutis Ignatavičius.

K.Ignatavičius poras tuokė jau nuo 1990-ųjų metų, o netrukus minės ir įspūdingą 75-erių metų jubiliejų. Norite dar akis traukiančių skaičių? Per visą savo karjerą jis sutuokė net 45 tūkstančius porų! Dabar atnaujina įžadus toms poroms, kurios švenčia įspūdingas metines, pavyzdžiui, pragyvena 50 ir daugiau metų kartu.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kęstutis Ignatavičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kęstutis Ignatavičius

– Tuokėte poras jau daug metų. Kaip keitėsi jaunieji?

– Anksčiau tuokdavosi labai daug jaunų žmonių, netgi nepilnamečiai, o dabar tokių pasitaiko gana retai. Šiuo metu tuokiasi brandesni žmonės, labai padaugėjo lietuvių ir užsieniečių santuokų.

Kai tik pradėjau tuokti žmones 1990-aisiais, santuokų per metus būdavo labai daug – daugiau kaip 5000, dabar – perpus mažiau. Manau, tai susiję su tuo, kad veda ir teka brandesni žmonės, nori užsitikrinti finansinį pagrindą po kojomis, gyvena nesusituokę – priežasčių yra labai daug. Labai džiugu, kai ateina poros atnaujinti įžadus, kurias aš sutuokiau prieš 20 ar daugiau metų. Dabar jau vedu tik jubiliejines santuokas, nuostabu, kad tokių porų yra nemažai ir labai džiaugčiausi, kad jų būtų kuo daugiau.

– Per tiek metų praktikos galite pasidalinti ir stebuklingais receptais, kaip išsaugoti šeimą bei santuoką?

– Gaila, kad mano santuokos pabaiga dramatiška – prieš metus mano žmona paliko šį pasaulį, kartu pragyvenome net 48-erius metus – iki jubiliejaus pritrūko vos kelerių metų. Mūsų gyvenime visko buvo – ir improvizacijų, ir pasibarimų, tačiau pasijuokdavome, pakritikuodavome vienas kitą ir keliaudavome toliau. Sakydavau, kad tu mano pirmoji žmona, Rotušė – antroji, o muzika – trečioji. Mūsų sutarimas buvo labai geras.

Mūsų gyvenime visko buvo – ir improvizacijų, ir pasibarimų, tačiau pasijuokdavome, pakritikuodavome vienas kitą ir keliaudavome toliau.

Ar žinote, kaip ją vadindavau? Vienas kitam per ilgus metus buvome sugalvoję daugybę vardų, turbūt tūkstančius. O galiausiai radome vieną bendrą vardą, kuriuo kreipdavomės vienas į kitą – „meilis“. Taip ir rašydavome, ir kalbėdavome. Išradingumo mums netrūko (juokiasi).

Užtat linkiu, kad žmonės surastų tą tarpusavio duetą. Man santuokinis gyvenimas, kalbant muzikiniais terminais – tai lyg džiazo tema. Iš pradžių sugroji dviese, paskui improvizuoji, o brandžiame gyvenimo laikotarpyje – vėl kartu groji temą. Tuokdamas ir nori viską perduoti žmonėms, norisi, kad jie būtų laimingi. Atveda juos didelis įsimylėjimas, kuris greitai išnyksta, o mąstyti reikia dar iki santuokos, o ne santuokos dieną.

– Kaip manote, kodėl kuo toliau, tuo sunkiau žmonėms išsaugoti santuoką?

– Kuriant santuoką, reikia būti labai giliai įsisąmoninus apie santuokos neišardomumą. Jeigu apie tai negalvoji, nėra gerai, nes neskiriant dėmesio santykiams nieko nepasieksi. Aš netgi už tai, kad žmonės kartu pagyventų iki santuokos, patestuotų vienas kitą, pamatytų įvairiose situacijose ir tik tada tvirtai apsisprendę tuoktųsi.

Aš sakau, kad santuoka turi būti ne bendro gyvenimo pradžia, o sąmoningas pasirinkimas dar iki jos. Tačiau ir tai dar negarantuoja santuokos neišardomumo. Manau, kad vienas kitam turime duoti priesaiką. Civilinės santuokos metu klausiama, ar sutinkama tekėti ir ar sutinkama vesti, tačiau jeigu reikėtų duoti priesaiką, kurios negalima laužyti? Bažnyčioje prašoma Dievo palaimos išsaugoti šeimą, tai, mano nuomone, labiausiai primena priesaiką. Ir tos priesaikos davimas turi būti giliai įsisąmonintas, kaip ir suvokimas, kad būsite kartu visą gyvenimą.

Aš sakau, kad santuoka turi būti ne bendro gyvenimo pradžia, o sąmoningas pasirinkimas dar iki jos.

Labai didelę įtaką daro tėvai – ne veltui sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Mano tėvai vienas kitam buvo prisiekę ir nors mama mirė gana anksti, tėtis daugiau taip ir nevedė, nes labai mylėjo mūsų mamą. Man tai buvo pavyzdys. Mano sūnus šiais metais švenčia sidabrines vestuves – 25-erius metus kartu. Reikia galvoti į priekį, kad vaikams tu duodi pavyzdį.

Dar kitas dalykas – giminės. Reikia pažinti vienas kito giminę, mano žmona mano giminę pažinojo geriau negu aš pats (juokiasi). Beje, moteris teka, o vyras veda. Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius – veda ir teka. Vyras veda, o moteris teka – toks santykis, kai vienas veda į priekį, o kita teka palei kryptį irgi gali būti pavadintas darnios santuokos kertiniu akmeniu.

„Scanpix“ nuotr./Rasti kompromisą santykiuose sudėtinga, bet įmanoma
„Scanpix“ nuotr./Rasti kompromisą santykiuose sudėtinga, bet įmanoma

Gaila, kad skyrybų vis daugėja, kita vertus, tai išduoda, kad žmonės nepasiruošę santuokai. Liūdniausia, kad skambios santuokos ir didelės puotos labai gausiai reklamuojamos, o vėliau taip pat reklamuojamos ir skyrybos, todėl žmonėms susidaro įspūdis, kad tos skyrybos yra nieko tokio – visada viską galima pakartoti.

– Kaip manote, kada geriausia kurti šeimą?

– Nesu sociologas, tačiau turiu pasakyti, kad jaunas vedęs nesigailėsi (juokiasi). Kai vedžiau, man buvo 27-eri, o žmonai – 18 metų. Beje, ir tarp mano tėvų irgi toks pat metų skirtumas. Buvau muzikantas ir populiaraus ansamblio vadovas, su savo žmona susipažinome šokiuose, kuriuose aš grojau.

Liūdniausia, kad skambios santuokos ir didelės puotos labai gausiai reklamuojamos, o vėliau taip pat reklamuojamos ir skyrybos, todėl žmonėms susidaro įspūdis, kad tos skyrybos yra nieko tokio.

Ji labai patraukė mano dėmesį, paskui pradėjome vaikščioti į pasimatymus. Mums bendraujant mane su ansambliu pakvietė važiuoti į Armėniją. Ten ir susižadėjome – kelionė buvo kaip išbandymas, kuris tapo mūsų santuokos pradžia. Beje, ir dabar retkarčiais groju. Kiekvienais metais susirenkame visi dinozaurai – pirmieji roko muzikantai – ir koncertuojame.

– Kaip atsidūrėte Kauno rotušėje? Juk buvote garsus muzikantas.

– Čia labai įdomi istorija. Kai susikūrė Sąjūdis, atėjo nepriklausomybė, mane pasiūlė rinkti į Kauno deputatus. Aš neturėjau nieko prieš, tačiau tuo metu buvau muzikinės reklamos skyriaus vadovas, turėjau ansamblį. Mane išrinko į tarybą, o aš buvau prieš tai pasižadėjęs atstatyti Benediktinų bažnyčią, organizuoti kultūrinius renginius, ką ir įvykdžiau.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kęstutis Ignatavičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kęstutis Ignatavičius

Na o toliau gavau užduotį pakeisti visą kolektyvą Rotušėje ir atleisti tuometinę skyriaus vedėją. Klausiu – kokia Rotušė? Kokios santuokos? Juk aš muzikantas! (juokiasi). Turėjau pagalvoti – pasitariau su žmona, paklausiau, ką ji mano. Žmona padrąsino mane ir aš apsisprendžiau. Vedėja išvydusi mane apsidžiaugė, tačiau supratusi, kad aš atėjau ją pakeisti, o ne tiesiog dirbti, nebuvo labai laiminga.

Pradėjau dirbti nuo 1990-ųjų rugpjūčio 21 dienos. Nežinojau, kad šeštadienis pagrindinė darbo diena (juokiasi). Aišku, kuo toliau, tuo labiau pajutau prasmę šiame darbe, nors buvo dalykų, kuriuos reikėjo išmokti – kitaip tariant, tvarkiau Kauno miestelėnų gyvenimą, susidurdavau su svarbiausiais jų gyvenimo įvykiais ir faktais – nuo gimimo iki mirties.

Kai pradėjau dirbti, čia buvo net psichologo etatas, kuris atkalbinėjo nuo skyrybų. Tuo metu išsiskirti buvo galima metrikacijoje, jeigu nebuvo bendrų vaikų, ginčų dėl turto, tačiau tam, kad apsaugotume šeimą, psichologė turėjo padėti jiems dar kartą pamėginti būti kartu. Vėliau įstatymai pasikeitė, išsiskirti buvo galima tik teisme. Tiesa, nelabai ką ji atkalbėjo (juokiasi).

– Kokie prisiminimai užplūsta dirbant tiek daug metų?

– Oi, kiek visko būta. Juk man teko sutuokti pačias garsiausias Lietuvos sporto, pop pasaulio ir kitas žvaigždes, menininkus. Galėčiau prirašyti daug istorijų (šypsosi). Tokių, kurie pasakė „nesutinku“ – nebuvo, nebent juokaudami, tačiau pabėgusių jaunikių pasitaikė kelis kartus, pavyzdžiui, vieną kartą atvyko pora kartu, tačiau jaunikis pamiršo pasą. Nuvažiavo jo pasiimti ir nebegrįžo.

Būdavo ir tokių atvejų, kai antrą kartą besituokiantys žmonės sulaukdavo pirmųjų sutuoktinių keršto – net nesinori prisiminti, net iki policijos kvietimų prieidavome. Liūdniausios – priešmirtinės santuokos, kai „brigada“ vykdavo į ligoninę sutuokti žmonių prieš mirtį.

Vėliau, kai jau buvo leistos „išvažiuojamosios santuokos“, dirbti tapo dar įdomiau. Iš pradžių buvo galvojama patvirtinti vietas, kur galima tuoktis, tačiau vėliau tos minties atsisakyta. Žmonės tuokėsi prie Kauno pilies, jachtklube, Botanikos sode, Santakoje, labai dažnai kokiose salėse, ant piliakalnių. Viena santuoka buvo laive, Kauno marių viduryje. Galvoju, ir aš pašposinsiu, kadangi santuokos sudarymo akte reikia įrašyti vietą. Tai aš pajuokaudamas pasakiau, kad reikia koordinačių, kurias vėliau įrašiau, nors tai nebuvo būtina (juokiasi).

– Ar nekilo noras pakeisti krypties, dirbti ką nors kito?

– Dabar porų nebetuokiu – esu Kauno ceremonmeisteris ir Kauno miesto muziejaus renginių organizatorius. Aš labai daug visko dariau šalia, lygiagrečiai. Kai dirbi Kauno rotušėje, tampi istorijos metraštininku.

Pradėjau domėtis istoriniais faktais, kuriuos reikėjo atkurti. Pavyzdžiui, miestas neturėjo savo dienos, todėl pasiūliau atkurti miesto dieną, kad ji būtų švenčiama. Tam reikėjo sukviesti istorikus ir svarstyti, kuri diena tinkama. Deputatų klube, kuriame ir dabar esu prezidentas, pasiūlėme gegužės 20-ąją dieną ir ji buvo patvirtinta miesto tarybos.

Reikėjo atkurti miesto muziejų, kuris buvo įkurtas caro laikais, o vėliau išardytas, o dabar ir dirbu jame. Tačiau patys svarbiausi dalykai, kuriuos padarėme – tai miesto ženklai, simboliai ir atributika: sukurta mero grandinė, simbolinis miesto raktas, miesto vėliava, miesto herbas, ceremonmeisterio atspaudas, patvirtintas miesto globėjas šv. Mikalojaus...

Taip pat su rėmėjų pagalba iškeltas labai svarbus eksponatas – vaško krosnis, sukurtas ir santuokų varpelis, kurį jaunieji skambina, kai išeina iš rotušės. Pasiūliau idėją, kad skambinti reikia tiek kartų, kiek nori vaikų susilaukti. Taip visi sėkmingai pradėjo skambinti ir tai tapo neatsiejama tradicija (šypsosi).

Pirmieji sukūrėme ir labdaros pokylius Kaune, kurių pirmasis įvyko 1990-aisiais metais gruodžio 26 d. Pokylio metu planavome surinkti pinigus ir skirti juos nepasiturintiems. Tąkart surinkome 6000 rublių, kuriuos deputatai, kiekvienas savo rajone, dalino vargšams stovintiems eilėje.

Kitais metais pasistengėme labiau ir sukvietėme daugiau garbių ir pasiturinčių žmonių, o suaukotais pinigais pasirūpino socialinės rūpybos skyrius – skyrė tiems, kuriems reikėjo labiausiai. Iš viso vedžiau ir režisavau daugiau kaip 20 tokių labdaros pokylių, gaila, praėjusiais metais toks nevyko, todėl tikimės šiais metais suorganizuoti iš naujo.

Tradicijų kūrimas – tai antroji mano darbo pusė, kuri skiriasi nuo darbo metrikacijoje, tačiau tai labai svarbu. Tų tradicijų yra labai daug ir kol leidžia sveikata, idėjų turiu ne vieną – noriu surasti Rotušės ceremonialą tam tikru metu ir tam tikru laiku patraukiantį turistus – kaip kad Prahoje esantis astronominis laikrodis. Juk taip gyventi įdomiau. Darbas – tai mano gyvenimas būdas – kitaip negaliu. Apie ramybę net negalvoju: groju, ruošiuosi koncertui, turiu daug idėjų, laukia sidabrinių, auksinių ir kitų jubiliejinių vestuvių ceremonijos (juokiasi).

– O koks būtų auksinis patarimas šeimoms?

– Receptą kažin ar kas galėtų pasakyti, tačiau, jeigu prieš tuokiantis gerai įsisąmoninsime apie santuokos neišardomumą, suvoksime, kad tai ne tik „taip“ ar „ne“ pasakymas, o šventa priesaika, kurios negalima laužyti, tuomet einame geru keliu. Jeigu to padaryti negalime, gal reikia sustoti ir pagalvoti?

Neužmirškite, kad santuokiniame gyvenime pasitaiko visko – nuklydimų, improvizacijų, tačiau svarbu suvokti, kaip evangelija sako, kad du tampa vienu. Santuoka lyg paukštis su dviem sparnais – pakeiskite vieną sparną, ir skrydis jau bus ne toks, nukrisime. Įsivaizduokite, kad jūsų šeima tapo tuo paukščiu, kuris skrenda visą gyvenimą ir už tą skrydį ypač būna dėkingi vaikai, kurie seka tokiu pavyzdžiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:50
03:26
03:11

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką