Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 22d. 15:48

Diskusija Knygų mugėje: kokios moterys šiandien vis dar laikomos raganomis

Ragana
123RF.com nuotr. / Ragana

Į Vilniaus knygų mugę susirinkusios savo ir kitų moteriškumo ugdymu užsiimančios moterys dalinosi įžvalgomis apie tai, kokius poreikius turi šiuolaikinė moteris. Pasak diskusijos, kuriai buvo pasirinkta Monos Chollet knyga „Nesunaikinama moterų galia: stiprios, raganiškos, nepriklausomos“, dalyvių, moters raganiška prigimtis pirmiausiai pasireiškia jos poreikiu būti savimi. Kaip tai atrodo?

Drebėkite, raganos grįžta!

Knygos autorė – šveicarų žurnalistė ir rašytoja – atliko mokslų ir savo įžvalgomis paremtą studiją apie raganų medžioklę – nuo viduramžių iki mūsų dienų. Pasak M.Chollet, nors istorija raganas baudė žiauriai ir negailestingai, jos vis dar gyvos, tik jų įvaizdis pasikeitė.

1970 m. feminisčių šūkis skelbė: „Drebėkite, raganos grįžta!“ Taigi kokios moterys buvo kaltinamos raganystėmis prieš šimtmečius ir kokios atsiduria ties šia riba šiandien, modernios visuomenės laikais?

Pasak knygos autorės, raganos šiandien yra nepriklausomos moterys, našlės ar vienišos moterys; raganos yra bevaikės moterys, nes pasibaigus raganų medžioklei moterys vis tiek neįgijo teisių į savo gimdą; raganos yra pagyvenusios moterys... Visos, kurios išvengia vyro globos, kurios nusprendžia netapti motinomis, kurios neslepia savo amžiaus, yra anų laikų raganų palikuonės ir vis dar vertinamos neigiamai. Visgi laikai keičiasi ir raganos po truputį didina savo galią!

Kiekviena moteris yra ragana. Ir tam, kas daugybę amžių buvo su minuso ženklu, laikas uždėti pliuso ženklą.

Taigi kas yra stipri, raganiška ir nepriklausoma moteris? Pirmiausiai laisva moteris, kuri gyvena taip, kaip jaučia.

„Skaitydama šią knygą, užfiksavau sakinį, kad iš principo kiekviena moteris yra ragana. Ir tam, kas daugybę amžių buvo traktuojama su minuso ženklu, laikas uždėti pliuso ženklą. Tai reiškia gyventi pagal savo prigimtį, pagal savo norą ir supratimą, leisti sau išsakyti savo nuomonę, gerbti savo kūną ir savo poreikius. Tai visiškai elementarūs dalykai, o, regis, reikėjo šimtmečių įvardinti, kad mes turime poreikius ir turime teisę juos tenkinti.

Kai vedu seminarus, aš pradedu nuo to, kad pirmiausiai svarbu jaustis patogiai, „įsipatoginti“ ir nevaržyti savęs, kai norime atsigerti ar nueiti į tualetą. Tokie paprasti dalykai, bet mes esame išmokytos nepaisyti savo poreikių“, – teigė rašytoja, lektorė, vedanti seminarus apie vaisingumo ciklą, dula Vitalija Pilipauskaitė.

Kodėl graži, protinga moteris sėdi susigūžusi

Pasak jos, šiandien jau ir mokslas neabejoja, kad kiekvienas žmogus, tiek vyras, tiek moteris, susiformavęs savo unikaliu autentišku būdu. Nėra dviejų vienodų žmonių ir dviejų vienodų patyrimų. Nebėra ir to, kas vadinama norma. Mes gyvename tokiame laike, kai normos tiesiog keičiasi.

Tačiau raganų medžioklė moterų smegenyse tęsiasi iki šiol. Būtent iš čia kyla tas moteriškas drovumas ir nutilimas, nes buvo laikas, kai už savo nuomonės išsakymą būdavo deginama. Norėjai išgyventi, turėdavai tylėti.

Vida Press nuotr./Liūdna moteris
Vida Press nuotr./Liūdna moteris

„Kaip rašo knygos autorė, nė viena mergaitė negimė nekęsdama savęs ir savo kūno. Mes to išmokstame. Visuomenėje nėra kelio ar būdo, kaip save nuo mažumės pažinti autentišką, unikalią, išskirtinę. Visi mes spraudžiami į standartus. Kiekviena iš mūsų patiria tam tikrų universalių stereotipų ir kitokį poveikį. Aš dažnai susiduriu su nepaaiškinamu moterų menkavertiškumo jausmu – nusižeminimu, susimenkinimu, visiškai nepagrįstu savęs plakimu.

Neįtikėtina: jausminga, protinga moteris, bet sėdi susigūžusi ir sako: „Aš dar to nepadariau, ano nepadariau, ir tas blogai, ir anas.“ Kita vertus, tai kultūrinis palikimas, kurį reikia priimti kaip dalį savęs“, – pritarė saviugdos trenerė, dviejų knygų autorė Raminta Lapinskaitė.

Diskusijos dalyvės tikina – nors jautrumas šiandien ir laikoma moteriška savybe, jis vertinamas neigiamai, todėl moterys sau neleidžia išreikšti savo jausmų. Turime susiveržti korsetus ir šypsotis.

Būtent todėl į klausimą, kaip jautiesi, dažniausiai atsakoma vienu žodžiu – normaliai, gerai arba blogai, nors iš tiesų vidinis emocijų pasaulis virte verda pačiais įvairiaisiais atspalviais. Pavyzdžiui, vienas psichologas yra išskyręs 160 įvairių emocijų su pavadinimais!

Mitai apie mergystės plėvę

Anot V.Pilipauskaitės, moterys prastai pažįsta ne tik savo emocijas ir poreikius, bet ir savo kūną. Tai parodė pasauliniu bestseleriu tapusi dviejų akušerijos studenčių knyga „Žemiau kaklo“.

2015 m. dvi studentės pradėjo rašyti tinklaraštį, ką jos, studijuodamos akušeriją, sužinojo apie savo kūną. Jų sekėjų skaičius žaibiškai išaugo iki šimtų tūkstančių, o Norvegijos leidėjai pasiūlė joms parašyti knygą.

„Tai elementarus vadovėlis apie moters fiziologiją. Ir knygos autorėms pačioms buvo visiškas šokas, kai jos suprato, kad 21-ame amžiuje, kai pasaulį mes išskaidę iki smulkiausių dalelių ir žmogaus kūną tyrinėjame neuronų lygmenyje, moters intymioji anatomija, moters lytiniai organai yra praktiškai netyrinėti, nežinoma, kaip jie veikia, nėra žodyno visoms jų dalims įvardinti. Ir priešingai – vyro anatomija puikiai ištyrinėta.

Shutterstock nuotr./Moters kūnas
Shutterstock nuotr./Moters kūnas

Autorės aprašo įvairius fiziologinius dalykus, kurie laikomi savaime suprantamais, pavyzdžiui, mergystės plėvė, o iš tiesų jų nėra, tai mitas. Kai kurios mergaitės tiesiog gimsta be šios plėvės, kitos turi ją labai mažą, joms augant ji keičiasi ir gali tiek sutrumpėti, kad jos praktiškai nebebus.

Tačiau mes iki šiol gyvename su idėja, kad kiekviena moteris turi mergystės plėvę. Ir jei moteriai po pirmųjų lytinių santykių nėra kraujo, ji kankinasi – kodėl“, – teigė diskusijos dalyvė.

Tobulų žmonių nebereikia

Pasak V.Pilipauskaitės, visame pasaulyje grįžtama prie suvokimo, kad reikia leisti žmogui būti tokiu, koks jis yra: „Tobulų žmonių nebereikia. Netobulas žmogus toks, koks jis yra, jis yra pakankamas. Ir jis yra vertingas. Jis yra nuostabus ir mylimas su visomis tomis savybėmis, kurias turi. Aišku, istorija yra svarbi – asmeninė, šeimos, šalies istorija, nes mes paveldime tam tikras traumas, tačiau nereikia nuo jų bėgti, reikia stengtis pažinti, suprasti ir priimti.

Gal mes nesudeginome daug raganų, bet išgyvenome tremtį, partizaninį judėjimą, ir visa tai yra mūsų atmintyje. Šis laukas mus veikia iki šiol.

Užtenka išvažiuoti į kokią nors Šveicariją, kad pajustume, kad ten žmonės turi visai kitokį psichologinį stuburą. Tačiau mums reikia gyventi savo gyvenimą matant, iš kur mes atėjome, ir gerai žinant, kur mes norime nueiti.“

Pasak nėštumo kalendoriaus autorės, socialinių projektų, skirtų moterų teisių, savivertės ir emocinės sveikatos stiprinimui, iniciatorės Nidos Vildžiūnaitės, moterims dažnai tenka būti drąsioms, nes jos iki šiol dažnai susiduria su įvairiais stogais, pančiais ir grandinėmis ar netgi per prievartą ant galvos dedamomis karūnomis: „Ir pavadina tuomet tave šventąja. Pavyzdžiui, nuolanki, nuostabi, tobula nėščioji. Ir esi įpareigojama tokia būti. Todėl svarbu pirmiausiai atpažinti šiuos primestus lūkesčius, o tada sugebėti pasakyti „ne“, apginti save ir savo poreikius.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

22:58
25:27
15:09

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką