Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 5d. 21:02

Dovilė Filmanavičiūtė: tenka išgirsti, kad mergina gero teksto alaus reklamai niekada neparašys

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep

„O kaip pasaulį keisi tu?“ – toks klausimas antradienio vakarą buvo keliamas kino teatre „Pasaka“ vykusioje diskusijoje. Čia bendraminčių būryje apsikeista nuomonėmis apie lyčių lygybę: kaip Lietuva pasikeitė per pastaruosius metus, ar keičiasi stereotipai apie moteris, kaip verslas skatina moterų ir vyrų atlygio vienodinimą, kokios priemonės reikalingos, kad visuomenėje vyktų realūs pokyčiai?

Diskusiją moderavęs portalo LRT.LT vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius, pradėdamas diskusiją, prisiminė pavyzdį iš asmeninio gyvenimo: „Susitikau su bičiule, kuri ieško darbo ir ji papasakojo apie savo nuotykius susitikus su vienu gana Lietuvoje žinomu psichologu, kuris nuolat šmėžuoja žiniasklaidoje. Pokalbio metu ji išgirdo klausimą, ar tu turi vyrą, ji atsakė, kad „ne“, tuomet paklausė, ar turi vaikų, atsakė, kad „ne“, o jis palinksėjo galva ir tarė: „Kam viskas, o kam nieko“. M.Jackevičiaus bičiulę tiek suglumino tokio tipo vadovas, kad ji tik paskui susivokė, jog į tokius klausimus nereikėjo atsakinėti išvis, nes tai – asmeniški dalykai. Jo teigimu, tokie pavyzdžiai rodo, kad vis dar reikia žengti toliau.

Taip pat M.Jackevičius priminė premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimą, kad jis myli moteris, tačiau viską lemia profesionalumas ir jeigu nėra profesionalių moterų, į vyriausybę tenka imti vyrus. Paklausta, ar „Swedbank“ nepristinga profesionalių moterų į vadovaujamas pozicijas, „Swedbank Lietuvoje“ valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė pripažino, kad banke dirba labai daug moterų. „Swedbank“ 70 proc. darbuotojų yra moterys. Apie 30 proc. šiuo metu sudaro vyrai. Džiaugiuosi, kad pas mus visuose vadovaujamuose sluoksniuose yra lygybė. Turime vidinę taisyklę, kad 40-60 proc. turi būti vienos lyties. Tai visose vadovaujamose pozicijose turim apie 50 proc. balansą. Gal šiek tiek jis dabar yra žemesnis valdyboje, nes viena valdybos narė padarė karjerą ir išėjo dirbti į Baltijos bankininkystę. Į jos vietą atėjo jaunas vyras dirbti. Bet aš manau, kad iš principo talentingų moterų labai daug Lietuvoje. Aš pati jų labai daug sutinku ir versle. Ir noriu tikėti, kad požiūris pasikeis ir aukščiausiuose mūsų valdymo organuose“, – kalbėjo D.Grigienė.

„Swedbank“ nuotr./Dovilė Grigienė
„Swedbank“ nuotr./Dovilė Grigienė

Diskusijos dalyvė pripažino, kad stereotipų aplink vis dar yra daug ir jų bus, bet svarbus asmeninis požiūris, kaip matome ir vertiname situaciją. „Gal turiu padėkoti tėvams, bet jie išugdė labai aukštą savivertės jausmą ir niekada neturėjau problemos vadovauti ar komandai, ar kolektyvui. Turėti savęs teisingą vertinimą – viena rimčiausių problemų versle, nes moterys, nepaisant to, kad turi reikiamą kvalifikaciją, kriterijus tam tikrai pozicijai užimti, labai dažnai savęs nevertina taip gerai kaip vyrai. Tai ateina iš mūsų auklėjimo. Tačiau jaunimas jau auga visai kitomis sąlygomis. Matau tiek savo vaikus ar dar jaunesnius piliečius, tai iš tiesų lygybė įsigalioja visuose socialiniuose sluoksniuose“, – nuomonę dėstė ji.

Reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, prisijungusi prie diskusijos, teigė, kad gal tai, kad ji pati atrodo nediskriminuotina ar nepastumdoma, yra dėl jos ekspresijos ir būdo.

„Dirbu reklamos industrijoje ir kad ir iš kurios pusės bežiūrėtume, kalbant apie reklamos kūrybos vadoves, ką ir aš dirbu, vis tiek galiu suskaičiuoti jas ant vienos rankos pirštų. Jeigu mes kalbame apie vadovaujamas pozicijas, po kuriomis palenda ir kūrybos vadovių pozicijos, gal vienos rankos pirštų jau neužtenka, bet ir dviejų nereikia. Ar tai grynoji diskriminacija, nesu visai tikra“, – prisipažino ji.

Diskusijos dalyvė pasidalijo ir asmenine patirtimi, kad būta atvejų, kai kalbant apie kūrybinį tekstą alaus reklamai, teko išgirsti, kad mergina niekada neparašys gero teksto tokiai reklamai. Ji prisiminė ir savo paskutinius kartus filmavimo aikštelėje: „Tai moteris geriausiu atveju bus pirmoji režisieriaus asistentė, bet visa kita bus grimas, kostiumai, bet ne esminės sprendžiančios figūros. Ar tai diskriminacija, mes galim ne tik penkiese kalbėti, bet įtraukti ir atėjusius paklausyti diskusijos“, – ragino įsitraukti ir sėdinčius salėje D.Filmanavičiūtė.

Tai moteris geriausiu atveju bus pirmoji režisieriaus asistentė, bet visa kita bus grimas, kostiumai, bet ne esminės sprendžiančios figūros. Ar tai diskriminacija, mes galim ne tik penkiese kalbėti, bet įtraukti ir atėjusius paklausyti diskusijos, – ragino įsitraukti ir sėdinčius salėje D.Filmanavičiūtė.

Anot jos, mūsų visuomenėje „mistinio“ auklėjimo problema, persiduoda per visas industrijas. „Bet tas mistinis auklėjimas vis tiek susiveda į tai, kad esame visuomenė su didžiuliais istoriniais skauduliais, nebūtinai reikėtų tik save plakti, reikėtų žiūrėti į pasaulinį kontekstą, bet mergaitėms skiepijamos gyvenimiškos tiesos, kurios persmelktos neargumentuoto, nepamatuoto švelnumo, nuosaikumo. Aš tiesiog tą švelnumą demonstruoju ten kur reikia, o ne profesinėje srityje“, – tęsė ji.

Diskusijos dalyvė atkreipė dėmesį, kad reklamos industrijoje, kai kalbama apie didelius pinigus, iškart galvojama „kad čia pavarys bičai agentūroje“. „O tu faina, bet tau gal tiksliukus iškelsime mažesnius? Aišku taip į akis niekas nesako“, – kalbėjo ji. D.Filmanavičiūtei labai aišku į kur tai veda: „Net aš kai pati sakau, kad kai man reikės projekto vadovo, tai nebus man čia jokių mergų, nes jos visą laiką isterikuoja, pletkavoja, daugiau rūko, nei dirba. Cituoju save ir čia ir yra bėda, kad mūsų prigimtis – stereotipinė. Aš esu geriausias pavyzdys, kaip liežuvį už dantų reikia laikyti, balti žmonės man kažkokie vaidenasi... Dar kažkas man atsitinka. Bet ne iš blogos valios tai darai: atsineši iš vaikystės kažkokią leksiką, atsineši savo skaudulius ir patirtis“, – mano ji.

Aš esu geriausias pavyzdys, kaip liežuvį už dantų reikia laikyti, balti žmonės man kažkokie vaidenasi... Dar kažkas man atsitinka. Bet ne iš blogos valios tai darai: atsineši iš vaikystės kažkokią leksiką, atsineši savo skaudulius ir patirtis, – mano ji.

Anot diskusijos dalyvės, svarbus solidarumas ir pavyzdys, nes nieko nebus, kol vieni kitiems draugiškai nepabaksnosime pirštais ir imsime pavyzdį. „Swedbank“ yra atsakingos įmonės pavyzdys, kaip turėtų būti. O kalbant apie asmenybes, jeigu maža mergaitė mato Mirgą Gražinytę, Asmik Grigorian, Dovilę Grigienę ar Beatą Tiškevič – bet kurią jauną, laisvą, profesionalią moterį, tai jau truputėlį viskas geriau. Kita dalis yra politika. Etiopijoje pusė Seimo narių yra moterų ir tai yra politika, o pas mus kažkaip ministras pirmininkas atsistoja ir sako: „Aj jūs gal prie pyrago, nelįskit į šitus reikalus. Koks gali vykti progresas tuomet?“ – retorinį klausimą kėlė diskusijos dalyvė.

Kinotyrininkė mokslininkė Lina Kaminskaitė-Jancorienė, šįmet pristačiusi dvejus metus vykdytą tyrimą apie moterų padėtį Lietuvos kine, teigė, kad Lietuvoje dar blogesnė situacija, nei pasaulyje, nes neturime nė vieno vaidybinio ilgametražio filmo, nufilmuoto moters kino operatorės, neturime nė vieno vaidybinio ilgametražio filmo, kuriame kompozitore būtų moteris, turime nepakitusią situaciją nuo 1995-ųjų kalbant apie moteris režisieres – jų nepadaugėjo.

Organizatorių nuotr./Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Organizatorių nuotr./Lina Kaminskaitė-Jančorienė

„Mes neturime nė vienos kino aikštelės srities, kurioje būtų lyčių lygybė, nes, kaip žinia, dabar kino industrija skelbia didžiulį sau iššūkį, kino festivaliai imasi priemonių, jog kino repertuaruose, kino aikštelėje būtų laikomasi 50 ir 50 proc. principo, kalbant apie lyčių lygybę. Lietuvoje yra kelios sritys, priartėjusios prie 40 proc. ir tai labai gerai – tai kino prodiuserystė ir kino dailininkės. Visos kitos „moteriškos“ ir „vyriškos“ pozicijos nepakitusios nuo sovietmečio. Aišku, kur yra didžiausi pinigai, vaidybinis ilgametražis filmas, ten mažiau moterų. Kur mažiausiai pinigų ar prestižo, ten moterų daugiausia“, – pastebi ji.

Aišku, kur yra didžiausi pinigai, vaidybinis ilgametražis filmas, ten mažiau moterų. Kur mažiausiai pinigų ar prestižo, ten moterų daugiausia, – pastebi ji.

Diskusijos dalyvė atkreipė dėmesį į tai, kad, tarkime, turime kino operatorių moterų, tačiau dėl tam tikro stereotipizavimo, kad joms sunku, nepajėgs, susiduriame su tuo, kad jų mažai matome.

Reaguodama į D.Filmanavičiūtės mintis, ji teigė neseniai buvusi Švedijoje, kur Lietuvos pusė pasidalijo ministro pirmininko viešu pasisakymu ir sulaukė reakcijų. „Australė tuoj pat sureagavo, sakydama: „O siaube, pas mus jis privalėtų atsistatydinti!“ Britės reakcija buvo ta, kad šalyje būtų didžiuliai mitingai, būtų visiškai sutepta reputacija, o Lietuvoje tas santykis su tuo, kas buvo pasakyta, jis tylus, tarsi mes pateisiname, pasyviai priimam. Aišku tai yra mūsų kultūros dalykai“, – kalbėjo ji.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnysis patarėjas Donatas Paulauskas, tęsdamas diskusiją sakė, kad rengdamas kokį nors seminarą jo pradžioje kaskart paklausia, ar imant dešimties metų laikotarpį lyčių lygybės Lietuvoje padaugėjo ir įdomu tai, kad žmonėms atrodo, jog viskas šiuo klausimu yra neblogai.

Asmeninio archyvo nuotr./Donatas Paulauskas
Asmeninio archyvo nuotr./Donatas Paulauskas

„Turėjom ryškių politinių lyderių, vis dar turime prezidentę moterį, daug kitokių postų, kuriuos užėmė moterys. Tarsi jutiminė lyčių lygybė kitokia, nei reali“, – dėstė jis. Tačiau per dešimt metų, Lyčių lygybės instituto duomenimis, padėtis pagerėjo vos vienu procentu. „Progresu to pavadinti negalėčiau. Progresą įsivaizduojame šaunančią kreivę į viršų, bet to nematome“, – teigė jis.

Reali padėtis išryškėja imant tam tikrą laikotarpį, ypač dešimtmečio. „Pasauliniame lyčių lygybės atotrūkio indekse, kur mes atrodome labai gerai, nes matuojamės net su tom valstybėm, kurios yra nedemokratinės, su kuriomis smagu pasimatuoti, užimame 24 vietą. Tai labai aukšta pozicija, bet tą patį septynetą turim jau ilgą laiką, vienintelė jame judanti kreivė iki šiol buvo politinės galios kreivė, tai reiškia, kad mums visai blogai sekėsi visą šį laiką su moterimis politikoje, už tai turime dėkoti D.Grybauskaitei, nes yra rodiklis, matuojantis, kiek metų moteris buvo prezidente. Dėl šio fakto nuolat kilome į viršų iki 2018 m.“, – aiškino jis, pridurdamas, kad 2019 m. rodiklis kris dėl moterų ministrių.

„Kokie geriausi mūsų lyčių lygybės rodikliai? Problematiškų indeksų yra daugybė. Bet mums neblogai sekasi su moterų užimtumu, pirmaujame Europos Sąjungoje beveik, mums palyginti gerai sekasi, kiek moterų STEM sektoriuje dalyvauja. Na, ir moterų vadovių visuose lygiuose viešajame sektoriuje turime 58 proc., jei žiūrime į pačias aukščiausias pozicijas – tik 37 proc.“, – atkreipė dėmesį D.Paulauskas. Anot jo, ryškiausia tendencija yra ta, kad mes stovime vietoje labai ilgą laiką, nes nededame kaip valstybė, kaip vyriausybė pastangų į progresą.

Paklaustas apie tai, kad, ar, jei girdime, jog „vaikų juoko prezidentūroje nebuvo“, reiškia ne viskas yra gerai, D.Paulauskas nusijuokė ir prisipažino, jog, jeigu būtų toks indeksas kaip kad „vaikų klegesys prezidentūrose“, galbūt tada ir būtų įdomu jį panagrinėti. Šiuo atveju taip nėra.

Dovilė Grigienė, tęsdama diskusiją atkreipė dėmesį į atlyginimų atotrūkį, kuris daug metų nekintantis ir sudaro apie 15 proc. „Iš principo mūsų visuomenėje daugiau moterų, nei vyrų, moterys labai išsilavinusios, apie 60 proc. jų turi aukštąjį išsilavinimą ir turime tokią atskirtį. Gyvenimo eigai einant į priekį matome, kad moterys gyvena ilgiau ir natūraliai einam į moterų skurdą“, – atkreipė dėmesį ji.

 123rf.com nuotr./Senolė
123rf.com nuotr./Senolė

D.Grigienė kalbėjo apie užsienio pavyzdžius – Islandiją, Naująją Zelandiją, Skandinavijos šalis, kurios diegia gerąsias praktikas. „Ir mūsų lyderiaujančiose įmonėse progresas vyksta. Mums visiems reiktų klausti, kokia mūsų lygybės politiką, ar mes turim vienodo atlyginimo politiką? Kas iš to, jei „Swedbank“ tą daro, bet kiti ne? Be visuomenės spaudimo jie nepaseks tuo pavyzdžiu“, – tęsė ji. Pagal Darbo kodeksą, anot jos, atskleidžiamos atlyginimų skalės ir tik bendradarbiaudami galime pasiekti progresą šioje srityje.

Toliau diskusijos dalyviai kalbėjo apie tai, kad reikia ieškoti kelio ir formos, kaip pasiekti ne akademinio sluoksnio atstovus, o platesnę auditoriją, kuri į tokius renginius dar neatėjo.

Toliau pereita prie #MeToo bangos klausimų. Lina Kaminskaitė-Jancorienė, paklausta ar Lietuva pasimokė iš #MeToo, sakė, kad kultūrinis, elitinis pasaulis, kino bendruomenė yra labai maža, labai susaistyta. Šia prasme dėl to daugeliui kalbėti sudėtinga, nes galios pozicijos priklauso tiems, kurie nepritaria #MeToo judėjimui. Didžioji kino industrijos dalis esą priklauso nuo vienos institucijos finansavimo, o joje buvo žmonės, kurie nepritaria judėjimui. „Dėl to kalbėtis ar aiškiai identifikuoti problemas buvo sunku, bet jaunoji karta buvo drąsiausia, ji ėmėsi kalbėti ir ėmėsi tokio didžiulio institucinio spaudimo, kuriam mes padėjome ir džiaugiamės galėję padėti aiškiai įvardydami tam tikrus argumentus. Bet ar problema pakito? Man atrodo, kad ne. Man atrodo, kad tai yra tik pradžia“, – teigė ji.

D.Paulauskas, tęsdamas mintis apie #MeToo ir atvejį, kai dailininkas Algimatas Černiauskas paliudijo, ką matė Dailės akademijoje, kalbėjo, kad reikia apgailestauti, jog moters žodis ne toks stiprus kaip vyro.

„Šitame judėjime ir yra akcentuojama, kad pasitikėkime moterimis. Pirmas dalykas, ką mes visose istorijose matome iš oponentų, kad jos meluoja, piktadarės. Atrodo, mes pirmą prielaidą tokią darome. O jei turėtume prielaidą, kad tai įvyko, jei ji nepabijojo išeiti į viešumą ir tai papasakoti? Mes ja turime pasitikėti. Suvedant su diskusija apie ministres, atrodo, kad turime kitą išankstinę prielaidą – mes moteris iš anksto siejame su kažkokia nekompetencija“, – kalbėjo D.Paulauskas.

Ką galime pažadėti?

Apibendrindama diskusiją D.Filmanavičiūtė teigė, kad žmonės sąmoningėja ir renkasi su kuo megzti santykius įvairiomis prasmėmis: asmenine, darbine, visuomenine.

„Man atrodo, kad svarbu atskirti, kur jūsų sąmoningas pasirinkimas būti su tam tikrais žmonėmis, o kur jau jūs leidžiate tam tikros rūšies smurtui jūsų gyvenimą kažkaip valdyti kaip jūs nesvajojote, nenorite ir gal nedrįstat tam pasipriešinti. Manau, kad kovoje būna protingieji strategai, kurie turi grafikų, kaip ginklus, arba pavyzdį realų kasdienį, politinį pavyzdį, kaip galima būti atsakingam, vizionieriškam, bet aš esu toks žmogeliukas, kuris toje kovoje laiškus nešioja ir man norisi kalbėti apie tai, kad būti geru žmogumi gerai, o blogu – blogai. Kalbant apie tuos laiškus ir kovą, nežinau, kaip man išeina, bet norėčiau būti solidarumo pavyzdžiu ir burti tuos pavyzdžius, reikia nesmurtauti vieniems prieš kitus, nes diskriminacija dar viena man forma“, – kalbėjo ji, pasidžiaugdama, kad yra tarp raštingųjų ir neabejingų svarbiems klausimams.

D.Grigienė žadėjo nesustoti daryti, ką darė iki šiol, nes „Swedbank“ nemažai padarė iki dabar. „Be to, aš esu viena iš įkūrėjų asociacijos „Lyderė“, kurioje kalbame apie moterų lyderystę, kaip moterims perlipti kitą karjeros laiptelį. Veikla ten aktyvėja, prisijunkit, aš ten aktyviai dalyvausiu. „Swebank“ turim didelį norą įvesti dvi naujoves. Viena iš jų – padirbėti prie tėvystės atostogų, ne prie motinystės, nes tai yra problema, dėl to susiformuoja atlyginimų skirtumas. Skatinsime imti tėvystės atostogas ne tik mamytes, bet ir tėvelius. Bent kelis mėnesius pabūti su savo vaikučius, nes tikiu, kad tai kelias į geresnę visuomenę ir psichologinę sveikatą ir tėčiui, ir vaikui. Dar viena sritis – žiūrėsime į lygybę dėl amžiaus. Turime didelę amžiaus diskriminaciją ir atkreipsim dėmesį į tai specialia programa“, – žadėjo ji. Be to, D.Grigienė mano, kad reikia paskatinti žengti į priekį ir šalia esančius.

Dar viena sritis – žiūrėsime į lygybę dėl amžiaus. Turime didelę amžiaus diskriminaciją ir atkreipsim dėmesį į tai specialia programa, – žadėjo ji.

D.Paulauskas sakė, kad tai, ką darome, darome gerai, todėl reikia tai tęsti. „Man tekus privilegija matyti šitoje srityje vykstančius pokyčius. Labai aktyviai ilgai šioje srityje dirbu ir matau beprotišką skirtumą nuo tada, kai ėmiau dirbti joje. Žiūrėdamas į šitą pilietinės visuomenės sritį, matau didelį progresą. Pilietinė visuomenė seniai subrendusi, labiau subrendusi už tuos, kurie turėtų spręsti šias problemas. Sunkiausia, žinoma, keičiasi tai, kas žmonių namuose ir galvose. Didelis skaudulys, kas vyksta namuose, šeimos santykiai, kurie nėra grįsti lyčių lygybe, turime situacijas, kai moterims tenka didesnė našta, kai grįžusios iš darbo toliau eina prie darbų namuose“, – į skaudulius atkreipė dėmesį jis.

L.Kaminskaitė-Jancorienė žadėjo žiūrėti moterų sukurtus filmus, skaityti moterų parašytas knygas: „Atkreipčiau dėmesį į moters kūrėjos stereotipizavimą, mes tarsi mažai savo galvose atrandame, kiek palaikome šias moteris. Dažniausiai dėl savo įsivaizdavimų, kad prasta režisierė ar rašytoja to nedarome ir tiek. Beje, rašysiu knygas apie kuriančias moteris“, – pridūrė ji.

Diskusiją organizavo „Šeršėliafam 2019, Tarptautinis moterų filmų festivalis, „Go Forward“ ir „Swedbank Lietuvoje“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką