Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 vasario 15d. 16:00

Įveikusios savo kompleksus ir vaikystės traumas Zita ir Simona dabar įkvepia kitas moteris pamilti save

Zita Juodsnukytė-Jocevičė ir Simona Ampiainen
Asmeninio archyvo nuotr. / Zita Juodsnukytė-Jocevičė ir Simona Ampiainen

Moterys iš prigimties yra linkusios daug energijos atiduoti aplinkai, išdalinti save kitiems. O jei šalia to glūdi savęs nepriėmimas ir nemeilė sau, pamesti save tampa itin lengva.

Emocijų paleidimo trenerės Zita Juodsnukytė-Jocevičė ir Simona Ampiainen pernai susivienijo kilniam tikslui – padėti moterims išmokti priimti ir mylėti save.

To vedamos, jos įkūrė projektą „Myliu ir priimu save“ bei pradėjo vesti nemokamus seminarus moterims Lietuvos miestuose bei lietuvių bendruomenėms užsienyje.

Zita ir Simona teigia „gyvenančios jausmu“, tad skatina ir kitas moteris atsigręžti į savo vidų bei daugiau dėmesio skirti savo jausminiam, emociniam pasauliui. Anot jų, tam, kad išmoktum pamilti save, nereikia „išmesti“ nei proto, nei atsisakyti praeities – meilė sau ateina per priėmimą.

15min GYVENIMUI šios moterys atskleidžia asmenines patirtis ir įžvalgas apie savęs priėmimą ir meilę sau.

– Zita, jūs atvirai pasakojate, kad augdama patyrėte smurtą, gyvenote skurde, tačiau sugebėjote įveikti šias traumas. Kas jums padėjo tapti tuo, kuo esate šiandien?

– Dar gyvendama su tėvais ir matydama, kas vyksta mano gyvenime, niekada netikėjau, kad tai gali tęstis ilgai; kad aš visada verksiu ar liūdėsiu.

Sau sakydavau: „Dabar taip yra, bet nenoriu, kad tai tęstųsi. Aš noriu džiaugtis, šypsotis, turėti gražią šeimą.“ Net ir nežinodama tų visų praktikų, jau tuomet vizualizuodavau laimingą gyvenimą, nors realybė nebuvo tokia.

Kažkuriuo metu, kai močiutė nusivedė į bažnyčią, mano gyvenime atsirado Dievas. Kai man būdavo liūdna ar mane mušdavo, aš jam tarsi skųsdavausi, kad su manimi neteisingai elgiasi, ir sakydavau, jog noriu būti mylima, globojama. Tie pokalbiai man suteikdavo daug palengvėjimo ir tikėjimo, kad viskas gali pasikeisti.

Manau, jog tos vizualizacijos, svajonės, su laiku ėjusios vis gilyn, tolyn, mane atvedė iki to, kad dabar jaučiuosi pati kurianti savo gyvenimą.

Kas dėl traumų, jas įveikti ar jų išvengti man padėjo dėkingumas. Dėkingumas tėvams, tiems įvykiams, kurie buvo mano gyvenime. Dėkingumas ir suvokimas, kad galiu pati rinktis, kaip praeitis veiks mano gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Simona Ampiainen (kairėje) ir Zita Juodsnukytė-Jocevičė
Asmeninio archyvo nuotr. /Simona Ampiainen (kairėje) ir Zita Juodsnukytė-Jocevičė

– Tuo tarpu jūs, Simona, ilgus metus sėkmingai dirbote verslo srity, kol nutarėte keisti veiklos kryptį ir pradėti vesti saviugdos konsultacijas ir seminarus. Kaip atėjote iki to taško, kada supratote, jog norite mokyti, įkvėpti kitus?

– Kiek pamenu, pirmieji egzistenciniai klausimai man kilo paauglystės laikotarpiu. Skaičiau visokius filosofinius veikalus, ir, kai atėjo metas rinktis, ką studijuoti, labai norėjau stoti į psichologiją, bet man suaugę sakė: „Kaip, vaikeli, iš to išgyvensi?“ Tai atrodė labai nerimta.

Įstojau į vadybą, baigiau bakalauro ir magistro studijas. Tačiau turėjau daug kompleksų, jaučiausi nedrąsi ir sunkiai suvokianti, kur save padėti tame gyvenime.

Dirbau pardavimuose, tada – su nekilnojimu turtu, po to vėl grįžau į pardavimus. Kažkuriuo metu supratau, kad manęs tie rodikliai visiškai nedomina. Man daug įdomiau, kaip jaučiasi žmogus, siekdamas tų rodiklių.

Turėjau daug kompleksų, jaučiausi nedrąsi ir sunkiai suvokianti, kur save padėti tame gyvenime, – sako Simona.

Praėjus kuriam laikui, tuometinėje įmonėje pradėjau konsultuoti žmones. Žinoma, iki tol praėjau daug savęs ieškojimų, saviugdos seminarų; baigiau koučingo studijas, psichologinių krizių įveikimo programą.

Vėliau supratau, kad dirbdama įmonėje per mažai išnaudoju savo kūrybinį potencialą, tad pradėjau dirbti sau. Taip išėjo, kad pradėjau vesti koučingo konsultacijas, paskui – ir emocinio paleidimo praktikas.

– Kaip judvi susipažinote ir sugalvojote projektą „Myliu ir priimu save“?

Zita: Pirmą kartą susitikome 2018-aisiais Palangoje, emocijų paleidimo stovykloje, kurioje padėjome žmonėms susipažinti su emocijų paleidimo praktika. Ir po to vis susitikdavome, pabendraudavome.

Praeitų metų rugpjūtį filmavomės reportaže pristatydamos savo, kaip emocijų paleidimo trenerių, veiklą, ir man kilo mintis pasiūlyti Simonai surengti saviugdos stovyklą moterims. Viskas ir toliau harmoningai dėliojosi: atsirado dar daugiau bendrų projektų, idėjų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Akimirkos iš Simonos ir Zitos vedamų seminarų
Asmeninio archyvo nuotr. /Akimirkos iš Simonos ir Zitos vedamų seminarų

Simona: Ne tik harmoningai, bet ir intensyviai. Po pirmosios stovyklos surengėme internetinį kursą moterims, tada suorganizavome dar kitą stovyklą.

Galiausiai pagalvojome – ką galime duoti moterims, kurios negali sau leisti mokėti už konsultacijas, stovyklas, internetinius kursus? Taip gimė idėja surengti nemokamų užsiėmimų turą po Lietuvą, kad pasidalintume savo žiniomis su tomis moterimis.

Užsiėmimuose, kurie trunka tris keturias valandas, mes nesitikime pakeisti moterų gyvenimų. Mes tiesiog norime joms duoti impulsą nuo kažko pradėti, juk mes visi gyvenime turime sričių, kuriose kažkaip stringame. Ir net ne todėl, kad mums trūksta kažkokių žinių, o dėl to, kad trūksta įkvėpimo ir paskatinimo.

Mes nesitikime pakeisti moterų gyvenimų. Mes tiesiog norime joms duoti impulsą nuo kažko pradėti.

Jūsų projekto tikslas – padėti moterims priimti ir mylėti save. Apie ką yra savęs priėmimas ir meilė sau? Kuo tai svarbu?

Zita: Manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje meilę suvokiame labai iškraipytai. Kad kažkas turi mus mylėti, priimti, kažką mums duoti. Tačiau meilė jau yra mumyse, kaip ir kiekvienoje gyvoje ląstelėje.

Tik tada, kai priimame ir mylime pirmiausia save, galime mylėti kitą žmogų. Lygiai taip pat, tik patiriant meilę savyje, galima tikėtis meilės iš kito. Kai moterys sako, kad vyrai jų nemyli ar nesupranta, klausimas, ar jos myli pačios save?

Ir meilė sau nėra apie pasidarytą manikiūrą ar nusipirktą suknelę. Tai tik dalis to. Meilės sau pagrindas – visapusiškas savęs priėmimas.

Simona: Ir aš prieš kokius dešimt metų tikrai galvojau, kad meilė sau yra apie savo išorės puoselėjimą, leidimą sau įsigyti kažkokių materialių dalykų. Iki dabar vis sutinku moterų, kurios mano, jog tam, kad tave priimtų kiti, turi gražiai atrodyti.

Pastebiu ir tai, jog kartais moterys turi klaidingą įsitikinimą, kad jos gali save mylėti ir priimti tik tada, kai jas priima ir myli kiti. Pavyzdžiui, kada jos susiranda partnerį.

– Nuo ko prasideda tikroji meilė sau ir savęs priėmimas?

Simona: Nuo vidinio dialogo - to, kaip su savimi kalbi, ypač, kai tau kažkas nepasiseka ar nepavyksta. Juk kaip gali skleistis kaip gėlė, jeigu su savimi kalbi kaip su didžiausiu priešu?

„Kodėl anksčiau neatsikėliau; kodėl to nepadariau; kaip aš čia pasielgiau“ – toks savęs kaltinimas visiškai nepadeda savęs priimti, mylėti. Tam padeda savęs palaikymas, draugiškumas savo atžvilgiu (ne tik kada gražiai atrodai ar kai sekasi). Meilė sau prasideda nuo priėmimo savęs tokios, kokia esi tuo metu, ir buvimo su savimi taikoje.

Meilės sau pagrindas – visapusiškas savęs priėmimas.

Tad verta atkreipti dėmesį, kaip kalbamės su savimi, taip pat – kaip kalbamės su artimaisiais. Juk kuo griežtesnis esi su kitais – tuo griežtesnis esi su savimi. O kai atleidi sau kažkokius dalykus, tampi atlaidesnis ir aplinkai.

Zita: Mano asmeniniu suvokimu, meilė sau prasideda nuo paprastų, kasdienių dalykų, kada mokame pastebėti tai, už ką esame dėkingi. Tarkime, užuot save peikus, kad atsikėlei užsimiegojusiomis akimis, gali padėkoti, kad turi namus ir lovą, kur gali išsimiegoti; veidrodį, kuriame gali matyti save.

– Iš kur kyla savęs nepriėmimas? Kodėl moterims būna sunku pamilti save?

Zita: Toks savęs programavimas prasideda dar vaikystėje, šeimoje, kurioje augame. Juk norime to ar ne, būdami vaikais, dažniausiai patikime tuo, ką suaugusieji mums sako, ir, jei to neapmąstome, nesąmoningai nešamės šį tikėjimą per savo gyvenimą.

Kitas dalykas - norėjimas būti tokia, kaip visi, neišsiskiriančia iš minios, tarsi priimančia visų kitų poreikius ir jų „transliuojamas“ programas, taip pat veda į negebėjimą savęs priimti ir pamilti. Taip nutinka, kadangi imame pamiršti savo autentiškumą ir unikalumą, dėl ko pasiklystame tarp skirtingų nuomonių ir požiūrių; pradedame lygintis su kitais.

– Kaip savęs nepriėmimas ir nemeilė sau veikia santykius su artimaisiais, gyvenimą apskritai?

Simona: Kada savęs nepriimi ir nemyli, tave nuolatos lydi baimė: suklysti, kažko imtis, kažką keisti. Esi labai jautri kritikai ir visą laiką jautiesi menkesnė, kadangi gyveni savo pačios susikurtoje konkurencinėje kovoje su kitais.

O buvimas nuolatinėje vidinėje įtampoje, strese, tam tikroje gynybinėje pozicijoje trukdo patirti gyvenimo džiaugsmą.

Taip pat savęs nemylintis žmogus negirdi kito – pokalbio metu jis dažniausiai galvoja, ką atsakyti, nes nepasitiki savimi. Jis nemoka priimti skirtingų nuomonių, pažiūrų, skirtingo pasaulio matymo.

Kitas dalykas, savęs nepriimantis ir nemylintis žmogus yra pažeidžiamas, ir, norėdamas tą slėpti, su kitais elgiasi nepagarbiai, grubiai.

– Minėjote, kad savęs nepriėmimas, nemeilė sau didele dalimi kyla iš ankstyvosios vaikystės. Kaip paleisti negatyvią patirtį, programas, trukdančias priimti ir pamilti save?

Zita: Leiskite sau galvoti pirmiausia apie save ir rūpinkitės savimi. Kalbėkite su savimi kaip su geriausia drauge – pozityviai, skatinančiai, švelniai.

Visada savęs klauskite – o kas tinka man? Kas man yra meilė sau? Pastebėkite, kaip jūs jaučiatės, kuo jūs tikite ar netikite, kai jums kažką kalba kiti. Mes neprivalome būti tokios, kokiomis būti mums pasiūlė kiti, ar kartoti to, ką tėvai mums sakė.

Pavyzdžiui, jei bijote lipti ant scenos, nes kažkas pasakė, kad jūsų balsas negražus – leiskite sau tuo suabejoti. Net jei kažką negatyvaus apie jus pasakė žmogus, kurį laikote autoritetu – pabandę tuo suabejoti, tą akimirką tampate autoritetu pačiu sau.

Taip pat svarbu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir suvokti, ko noriu. O kai tvirtai žinau, ko noriu, tada turiu galvoti, ką galiu dėl to padaryti. Noriu būti energinga, save mylinti, pasitikinti savimi? Tada ir ieškau būdų, kaip to siekti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Akimirkos iš Simonos ir Zitos vedamų seminarų
Asmeninio archyvo nuotr. /Akimirkos iš Simonos ir Zitos vedamų seminarų

Labai paradoksalu, bet žmonės vengia turėti svajonių, norų dėl to, nes po jomis slepiasi atsakomybė. O atsakomybės prisiėmimas gali atrodyti labai baugus.

Tačiau prisiėmus atsakomybę už savo gyvenimą, tuo pačiu leidžiant vykti viskam, kas vyksta – praeities programos netenka reikšmės, nes pradedi suprasti, kad iš tikrųjų gali daryti viską, ko nori. Supranti ir tai, kad įsikibimas į praeitį tik išnaudoja gyvybinę energiją, atima lengvumo pojūtį gyvenime.

Mes neprivalome būti tokios, kokiomis būti mums pasiūlė kiti, ar kartoti to, ką tėvai mums sakė.

Simona: Manau, jog mes neužduodame sau klausimų, ko norime ir dėl to, jog mums patogu likti aukos pozicijoje. Beje, aukos pozicijoje liekame ir tada, kai labai ilgai skaitome knygas, lankome saviugdos užsiėmimus, bet nieko netaikome praktikoje.

Man atrodo, kad gebėjimas suvokti, jog išties galiu gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu, yra labai svarbus, bet ir sunkus žingsnis. Nes jei turėjai tam tikrą „paveiksliuką“ apie save ir savo gyvenimą iki šiol, gali būti nelengva pasvajoti, koks tas gyvenimas galėtų būti kitoks. Bet tam ir yra kiti žmonės, kurie gali tapti vedliais ar bendražygiais.

Kartais pakanka turėti pozityvią intenciją, o įrankiai ir patys ateina. Kai žinome, ko norime, nors ir nežinome, kaip to pasiekti – kokie stebuklai pradeda vykti! Tik svarbu prisiimti atsakomybę keistis pačioms, tada keičiasi ir išorė.

– Rengiate moterų susitikimus skirtinguose Lietuvos miestuose. Kokių bendrumų tarp tų moterų pastebite? Ką dažniausiai joms patariate?

Simona: Labai daug moterų slopina savyje jausmus, baiminasi jų. Bijo jausti, pavyzdžiui, pyktį savo vaikams. Tad užsiėmimuose mes akcentuojame, jog visus jausmus jausti yra normalu. O kai nebebijai jausti – staiga tampi drąsia, pasitikinčia moterimi.

Beje, pastebiu, kad labai sveika sueiti didesniam ratui moterų: tada nesijaučiame vienos su savo problemomis, su savo skausmu. Suvokiame, kad visos susiduriame su sunkumais.

123RF.com nuotr./Kavos pertraukėlė
123RF.com nuotr./Kavos pertraukėlė

Zita: Jausti dažnai yra „nepatogu“. Ir kai užsiėmimuose sukuriame moterims erdvę laisvai išjausti savo viduje vykstančius procesus, skirti energijos savo jausmų stebėjimui, dažnai jos atranda savyje ne tik, pavyzdžiui, pyktį, bet ir sluoksnius prisiminimų, slypinčių po tuo pykčiu ir neleidžiančių jo paleisti.

Ir jei tau liūdesys nepraeina jau dvi dienas – liūdėk toliau. Reikia leisti sau išbūti su jausmu, nebėgti nuo jo ar kažkaip bandyti su juo „susitarti“. Tiesiog būti ir mėgautis tuo. Po kurio laiko jis praeina, ir tampa daug lengviau.

Pastebiu, jog taip pat moterys dažnai neiškomunikuoja, tiksliai neįvardija to, ko nori. Dėl to ir kaupia pyktį, nuoskaudas, kitus negatyvius jausmus – vyrui, vaikams, draugams.

Tad svarbu mokytis pradėti atvirai sakyti, ko nori, bet tuo pačiu neturėti lūkesčių, kad kitas tą norą būtinai išpildys. Per gyvenimą reikia stengtis žengti lengvai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:01
00:53
00:54

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką