Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 20d. 21:00

Kodėl mus erzina kito žmogaus elgesys ar savybės ir norime jį pakeisti? R.Klišytės komentaras

Pora
123RF.com nuotr. / Pora

Tikriausiai ne kartą užsimezgus naujiems santykiams esate pasvarstę: viskas su juo ar ja gerai, bet galėtų truputį pakeisti šukuoseną, nešioti siauresnes ar platesnes kelnes, atsisakyti kai kurių savo įpročių ar savybių. Kitaip tariant, būti labiau toks, kokį mes tą žmogų norėtume matyti. Tie dalykai, kurie kliūva, verčia mus erzintis, ir dažnai, nepaieškoję šiltesnio ir subtilesnio būdo, tam žmogui tiesiog išrėžiame, kas mums nepatinka, neretai tai padarome dar ir įsakmiu tonu.

Siūlo atsigręžti į save

„Uždaryk duris, nuleisk klozeto dangtį, nečepsėk, nedėk ten daiktų, nedėvėk šitų marškinėlių, galėtum imtis daugiau iniciatyvos mūsų santykiuose, kodėl viską turiu daryti aš?“ ir t. t. Kartais visa tai vadiname tiesiog aiškinimu kitam, bet iš tiesų viduje slypi du dalykai: erzinimasis ir noras kitą žmogų pakeisti. Klausimas – kodėl taip sunkiai priimame kitą ir norime, kad tam tikrus dalykus tas žmogus darytų pagal mus?

Kaip sako psichologė Rūta Klišytė, ši savybė iš esmės būdinga žmonėms, vieni tai išreiškia labiau, kiti – mažiau.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rūta Klišytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rūta Klišytė

„Žmogus yra ypač ekspansyvi būtybė. Viskas, kas gyva, yra ekspansyvu – keičia aplinką, kovoja už būvį. Ir mes siekiame patenkinti savo poreikius, dėl to turime pakovoti – su pasauliu, su aplinka, su kitais žmonėmis. Mes, žmonės, esame sudėtingi, pretenzingi, stengiamės ne tik negyvą, bet ir gyvą aplinką pakeisti: štai išvedėme tam tikras šunų veisles, kurios tenkintų mūsų poreikius. Su žmonėmis tai neišdegs, tad stengiamės juos pakeisti ar paveikti, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti“, – aiškina psichologė.

Paklausta, kodėl, kai kas nors nepatinka, trukdo, mes susierziname, R.Klišytė pirma siūlo pastebėti, ar tai, kas erzina mus, erzina ir kitus? Žinoma, mes visi skirtingi: vienas gali žiūrėti pro pirštus, antras mato, bet jam nekliūva, o trečias reaguoja audringai. Tad, jei pastebime, kad žmogaus veiksmas ar savybė erzina tik mus, specialistės teigimu, priežasčių turėtume ieškoti būtent savyje.

Mes siekiame patenkinti savo poreikius, dėl to turime pakovoti – su pasauliu, su aplinka, su kitais žmonėmis.

„Nebūkime maži vaikai, kurie dar nepajėgūs susivokti ir todėl muša kėdę, nuo kurios nupuolė, ar beda pirštu – tai jis mane pastūmė, jis mane supykdė, jis kaltas! Ir mes dažnai kaltiname aplinką ar kitą žmogų dėl to, kad supykome ir susierzinome.

Verta savęs paklausti: kodėl tai mane erzina? Kodėl taip jautriai reaguoju? Kodėl būtent tai ir kodėl man tai kelia pyktį? Pirmiausia reikia susipažinti su savimi – ir su įgimtomis savybėmis, ir su užgyventomis „nuospaudomis“.

Vieni esame dirglesni, impulsyvesni, greičiau reaguojame ir sunkiau susivaldome, kiti – vangesni, ramesni. Tai – įgimta, priklauso nuo nervų sistemos ir galvos smegenų ypatumų. Taigi pirma atpažinkime ir priimkime savo įgimtus bruožus, tokius kaip impulsyvumas, dirglumas, jautrumas, savo temperamentą – cholerikas, sangvinikas, flegmatikas, melancholikas.

Yra dar kitokių žmonių – kalbu apie autizmo spektro sutrikimą, kurių smegenys ypač audringai reaguoja į mums įprastus dirgiklius – žmonių gausą, kito prisilietimą, aplinkos triukšmą ar šviesą“, – sako psichologė.

Priimkite savo jautrumą ir išmokite su juo gyventi

Pašnekovės teigimu, antras žingsnis yra pripažinti, kad galbūt turime tam tikrų savybių ar „nuospaudų“ patys, o ne kiti žmonės stengiasi mus erzinti ar pykdyti.

„Nesame tokie paprastučiai, kad reaguotume lyg ameba į prisilietimą: dirgiklis – reakcija. Turime žmogišką sielą, kuri tiesiogiai sunkiai pajuntama, užtat puikiai jaučiama ir užgaunama per kitus. Pamėginkime pakeisti „jis mane erzina“ į „aš pats susierzinau“, „ji mane supykdė“ į „aš pats supykau“. Taip teisingiau – juk kažkas tyčia ar netyčia buvo užgauta jūsų sieloje, paliestas jūsų ego.

Pamėginkime pakeisti „jis mane erzina“ į „aš pats susierzinau“, „ji mane supykdė“ į „aš pats supykau“.

Be to, užuot galvoję apie kitą, turėsite prasmingo ir tikrai pakeliamo darbo su įdomiu žmogumi – pačiu savimi. Nes juk, tiesą pasakius, galėjote ir nesierzinti, nepriimti asmeniškai. Nors – dauguma tvirtina, kad negalėjo ir negali“, – pasakoja R.Klišytė.

Psichologė sako labai dažnai girdinti klientų prisipažinimą: „esu labai jautrus“, išsakytą taip, kad tampa neaišku – didžiuojamasi tuo ar skundžiamasi, yda tai ar privilegija.

„Suprask, esu jautrus tarp stuobrių ir beširdžių – išskirtinis, opus, jausmingas, giliai išgyvenantis, tad su manimi reikia elgtis gražiai ir atsargiai, o mano pretenzijos – ne iš piršto laužtos!

Juokinga, bet nesutikau tokių, kurie skųstųsi nejautrumu ar bukumu – na, nebent tokie pas psichologus nevaikšto... Sakau: nuostabu, jautrumas – puiki, labai žmogiška savybė! Klientas prieštarauja: ar žinote, kaip jautriam žmogui sunku gyventi šiame pasaulyje? Kaip jį viskas jaudina, erzina, nervina, užgauna, kaip jis išgyvena už kitą ir dėl kitų? Tad norėtų šios savybės atsikratyti.

Tokiais atvejais klausiu: gerai, ar tai reiškia, kad norite būti jausmiškai bukas? Beširdis, besielis stuobrys? Girdžiu: ne, ne, nenoriu to prarasti! Tad, jei nenorite, priimkite savo jautrumą ir išmokite su juo gyventi.

Tai liečia ir impulsyvumą, nekantrumą, netgi, stebėtina, teisingumo jausmą – įgimtas mūsų savybes. Tačiau priimkite ir kitus žmones su jų jautrumu. Neskubėkime dėl jų erzintis: juk giliai širdy labiausiai esame nepatenkinti savimi ir išgyvename dėl savęs“, – sako pašnekovė.

Naudinga prisiminti vaikystės jausminę patirtį

„Kai žmona kreipiasi į psichologą dėl vyro arba motina – dėl vaiko, iš tikrųjų ir viena, ir kita kreipiasi dėl savęs. Tai, ką Janina sako apie Joną, daugiausia pasako apie pačią Janiną. Jei Marytė turi pretenzijų Petro įpročiams ar savybėms, problemų dėl to turi pati Marytė, – tvirtina R.Klišytė.

„Tiesa“ apie kitą yra mūsų tiesa – ir daugiau atskleidžia, išduoda mus pačius.

– „Tiesa“ apie kitą yra mūsų tiesa – ir daugiau atskleidžia, išduoda mus pačius. Ta tiesa ne visada būna maloni, tad pažinti ir priimti save saugiai gali padėti ir psichologas. Taip pat ir įvertinti, ką galite savyje pakeisti, o ko – ne. Pakeisti nebus lengva, nes nesame sudėti iš lego kaladėlių ar įdiegtų programų: ne šiaip sau esame tokie, kokie esame. Bet stengiantis – įmanoma.

Kaip sakė vienas puikus psichoterapeutas, išgyti pačiam – įmanoma, išgydyti savo sutuoktinį – labai abejotinas reikalas, nebent ir jis to norės, išgydyti visuomenę – baikit juokus. Čia reikia mokytis ją tverti, kol pati pasveiks, o tuo tarpu sveikti pačiam“, – kalba R.Klišytė.

123RF.com nuotr./Vizitas pas psichologą
123RF.com nuotr./Vizitas pas psichologą

Pasak psichologės, tam naudinga prisiminti vaikystės jausminę patirtį – svarbiausią gyvenimo dalį: kokie buvo jūsų santykiai su tėvu, motina broliais, seserimis, dėl ko išgyvenote, dėl ko džiaugėtės.

„Drauge su psichologu tai nebus tuščias praeities, „kurios nebepakeisi“, kapstymas. Priešingai – naudinga ir kūrybinga veikla, padėsianti atrasti naujų, netikėtų dalykų ir kurti autentiškus santykius bei ateitį. Patyrę iš naujo, koks buvote, ką veikėte, kaip ir į ką reaguodavote, galėsite ramiau priimti save, suprasti, koks ir kodėl esate dabar ir ką galite pakeisti“, – siūlo pašnekovė.

Ir priduria, kad daugiausia naudos atnešantis sprendimas – dėl savo poreikių reikšti pretenzijas sau, bet su švelnumu ir su atjauta. Ir keistis pačiam, savo jautrumą įdarbinant ne irzlumu ir įsižeidimais, bet atjauta ir supratingumu kitam.

Kaip kitam pasakyti, kas mus erzina?

Išties būtų puiku, jei taip staiga visi susivoktume ir išmoktume čia ir dabar gyventi su savo savybėmis, irzlumu, jausmais, ir priimti kitą tokį, koks jis yra, nesiekdami pakeisti ir net nebesierzindami dėl dalykų, kurie kliūva.

Tačiau tai veikiausiai taip greit nenutiks ir, net jei stengsimės mažiau pastebėti, mažiau sakyti, galbūt nebe kiekvieną, bet kas trečią kartą vis dar norėsis tai padaryti.

Tad klausimas, kaip kitam pasakyti, kas mus erzina ir mums nepatinka, to žmogaus neįžeidžiant, nepriverčiant pasijusti blogai, nejaukiai?

Nėra jokių gatavų receptų ar vaistų, tinkančių visiems.

R.Klišytės teigimu, į šį klausimą negali būti vieno atsakymo ir patarimo – esame skirtingi ir situacijos būna skirtingos. „Esame konkretūs, unikalūs, bendraujame su konkrečiais, unikaliais žmonėmis – gyvai ir betarpiškai. Būtent štampai ir klišės trukdo mums bendrauti, pajusti kito unikalumą, rasti savo santykio būdą. Nėra jokių gatavų receptų ar vaistų, tinkančių visiems, ir dėkuidie“, – teigia psichologė, tik su išlyga sutikdama pakomentuoti.

„Sakote, žmoną erzina, kad vyras neiniciatyvus? Tai pagalvokite, kodėl slunkį išsirinkote. O gal jums patinka vadovauti? Sakysite, anksčiau jis toks nebuvo? Vadinasi, pati nesate įžvalgi – apsirikote. O gal vyras turi kitų jums žavių savybių – ko tada pergyventi?

Irzlumas artimojo atžvilgiu beveik yra neišvengiamas – vien dėl to, kad jis – arčiausiai mūsų, geriausiai mus pažįsta, užima dalį mūsų lovos, šalia jo galime reikštis saugiai, reikalauti nebijodami būti atstumti. Tai, kas intymu, gali ir smarkiai erzinti, t. y. kelti prieštaringus jausmus. Svarbu juose susigaudyti: kiek tas artimas jums yra svarbus, kiek galite paaukoti, ką ištverti, kad išsaugotumėte nuoširdų ryšį su juo ir bendrą lovą? – klausia psichologė.

– Sakote, erzina žmogaus kvapas? Na, nėra ko jaudintis – jis netaps jūsų vyru! Jei erzinantis prakaitas yra kolegos, šio nepasirinksi, o šalia tenka praleisti visą darbo dieną – sprendimas priklauso nuo jūsų santykių glaudumo. Atsisėskite atokiau, jei įmanoma, progai pasitaikius padovanokite jam marškinėlius ar dezodorantą – bus dovanėlė su potekste. Juk kolega turi ne tik prakaituojantį kūną, bet ir sielą.

Irzlumas artimojo atžvilgiu beveik neišvengiamas – šalia jo galime reikštis saugiai, reikalauti nebijodami būti atstumti.

Yra daugybė būdų, kaip kitam žmogui pasakyti tai, kas mums nepatinka, o geriausią rasime ne patarimuose, o savo širdyje. Kokia pastaba jums pačiam būtų priimtina? Galbūt padės nuoširdus pokalbis visų pirma pripažįstant savo trūkumus, o gal – žaismingumas, humoras“, – siūlo pašnekovė.

Pasak jos, gerai būtų kiekvienu atveju apsispręsti – ar mums svarbiau, sumažinus savo neesminį poreikį ir tai tveriant, išsaugoti ryšį su žmogumi, net jį sutvirtinti, ar siekti poreikio ar pretenzijos patenkinimo bet kokia kaina – pasiuntus žmogų velniop, įžeidus?

„Nes poreikį patenkinsite, bet žmogų – prarasite. O juk esminis mūsų poreikis yra meilė ir sutarimas – kad ir kaip banaliai tai skambėtų šiame trapių, laikinų, likvidžių santykių ir didelių, išpūstų pretenzijų pasaulyje“, – sako psichologė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:06
02:24
01:41

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką