Tačiau ar teisinga taip elgtis? „Meilužiais gali tapti bet kokio amžiaus ir išsilavinimo moterys ir vyrai, nors čia vėlgi turime stereotipų, kad jeigu jau meilužė – tai jauna gundytoja, neturinti vertybių ir pan. Netgi tie, kurie galvoja, kad niekada nepapultų į tokią situaciją ir jau tikrai netaptų meilužiais, gali atsidurti tokiame vaidmenyje. Vėliau, kai pirminis žavesys nublanksta, užklumpa prabudimo jausmas“, – sako psichologė.
Ji prideda, kad žmogus gali klausti savęs – kaip ir kodėl jam taip nutiko, juk jis turėjo aukštas moralės normas, tam tikrus įsitikinimus apie santuoką ir monogamiją. Kodėl susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jis atsidūrė kito glėbyje?
Psichologė sako, kad emocinis artumas priveda prie ryšio ir jo tęsimosi, žmogui aptemsta protas ir jis elgiasi ne taip, kaip įprastai. Asmenys su tvirtais moraliniais įsitikinimais po įsimylėjimo atsibunda, o tada kamuoja labai dideli sąžinės priekaištai. Dažnai jie nutraukia ryšį, ypač, jeigu jis niekur neveda. Jeigu, pavyzdžiui, vedęs meilužis nesiskiria su savo antra puse, tai tie ryšiai ir nebūna ilgalaikiai.
„Norisi normalizuoti ir pabrėžti, kad meilužiai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės ir negalime į visus juos mesti akmens. Svarbu prisiminti – ryšyje visada yra du žmonės. Jeigu jau turintis antrąją pusę asmuo susiranda meilužį, vadinasi, į tai turėjo dėti pastangas – kad sukurtų antrus santykius. Išduotiesiems, ypač, moterims, atrodo, kad kalta tik meilužė – iš skausmo, iš noro pateisinti manoma, kad vyras buvo įklampintas, įtrauktas į santykį“, – sako psichologė.
