Ar kada nors jautėtės kalta be aiškios priežasties? Dėl to, kad esate pavargusi, kad trūko kantrybės, kad nepateisinote kažkieno lūkesčių, o galiausiai – kad nesate tobula? Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame socialiniai tinklai diktuoja nuolatinio tobulumo, sėkmės ir laimės standartus, moters vidinis pasaulis dažnai lieka paraštėse.
Būtent šią slegiančią, dažnai nematomą naštą menininkė Monika Dirsytė pavers regima ir jaučiama rugsėjo 11-ąją 18 val. Vilniaus Rotušės aikštėje. Jos performansas „Kalta“, rengiamas kartu su konferencija „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“, taps socialinės akcijos širdimi ir kvietimu pagaliau išgirsti tai, kas slypi po moters tyla.
Vilniaus Rotušės aikštė taps scena, kurioje prabils nebylus, bet galingas moters balsas, o metalinė sunki dėžė – metafora, įkūnijanti kaltės svorį, kurį tyliai nešiojasi daugybė moterų.
Renginyje taip pat dalyvaus pianistė Ieva Dūdaitė, dainininkė Jurga Šeduikytė, visuomenininkė Agnė Grigaliūnienė ir kitos moterys, „Mamų unijos“ ir „Moterų pagalbos linijos“ atstovės. Renginį ves Indrė Bareikienė. Šis performansas – tai šauksmas be garso. Apie mamas, seseris, dukras ir drauges, kurios kasdien nešiojasi kaltės naštą – už tai, kad yra per jautrios, per mažai stiprios, per dažnai verkia ar per garsiai tyli. Apie tai, kaip dažnai moters vidinis pasaulis lieka nematomas, nesuprastas ir nutildytas, bet niekur nedingęs.
Monika, kur yra dabartinis tavo fokusas? Ką išskirtum labiausiai šiuo metu apie save, savo karjerą ar naujus mokslus, projektus?
Šiuo metu mano fokusas – vidinis augimas ir buvimas su dukra. Šią vasarą stengiausi skirti laiko sau, nes praėję keli metai pareikalavo labai daug jėgų. Išleidau knygą, apsigyniau meno daktaro laipsnį, pristačiau performansą Paryžiuje Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, sukūriau naujų performansų. Nors viena akimi toliau projektuoju savo gyvenimą ir kūrybą, tikiuosi įstoti į podoktorantūros stažuotę, plėtoti meną, dėstyti ir dalintis patirtimi. Bet šiandien leidžiu sau gyventi kiek ramiau.
Papasakok, kaip prasidėjo tavo menininkės kelias?
Savo kelią pradėjau dar būdama šešiolikos, kai daviau sau žodį, kad niekada neišduosiu savęs. Visada buvau orientuota į prasmės kūrimą, o ne į pinigų uždirbimą.
Kodėl pasirinkai būtent tokią – fiziškai ir emociškai daug reikalaujančią meno sritį?
Visada norėjau įprasminti savo gyvenimą. Jaučiau, kad kūryba yra ta kalba, kuria galiu kalbėtis tiek su savimi, tiek su kitais. Menas man – būdas prisiliesti prie kito esmės. Kelias, kuriuo ėjau, tikrai nebuvo rožėmis klotas, bet jis – pats įdomiausias. Tikiu žmogumi ir jo patirtimis, net jei jos skaudžios. Performanso menas leidžia suvokti žmogaus esmę iš esmės – jis nekalba apie tai, kaip tapti tobulesniu, o kaip išlikti tikru. Tai ir yra mano kūrybos šerdis.
Kas tave motyvuoja eiti pasirinktu keliu?
Mane motyvuoja pats gyvenimas. Į kiekvieną patirtį žiūriu su dėkingumu, į kiekvieną žmogų einu atvira širdimi. Kartais tai skaudina, nuvilia, priverčia svarstyti, ar nereikėtų būti atsargesnei. Bet žinau – toks mano kelias, būti tikrai. Tai geriausia kūrybos medžiaga. Aš laiminga net juodžiausioje akimirkoje, nes kol galiu įkvėpti ir iškvėpti, esu stebukle – kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Tik mes dažnai tai priimame kaip savaime suprantamą dalyką.
Esi sukūrusi ne vieną performansą. Kaip tau gimsta mintys, kyla idėjos?
Tikriausiai nėra buvę taip, kad neturėčiau vizijos. Mintys gimsta labai įvairiai – iš gyvenimo stebėjimo, kitų ir savo pačios veiksmų, iš kūrybinio impulso. Visa tai virsta performansais – mažais, sudėtingais etiudais, kviečiančiais nerti giliau, ten, kur nelieka ego, o lieki tikras tu.
Kaip moteriai ir mamai, kas tau padeda kasdienoje?
Būna visaip. Yra buvę, kad pritrūko kantrybės, kad buvo ašarų, kad jaučiausi nesugebanti būti gera mama. Tada atsiranda kaltė, kuri dusina. Man padėjo suvokimas, kad nereikia būti tobula buityje – taip vis tiek nebus. Su dukra turiu stiprų ryšį, joje matau save. Vieną rytą ji pasakė: „Mama, aš taip džiaugiuosi, kad tu meno daktarė. Aš irgi gydysiu žmonių širdeles, kai užaugsiu.“
Apie ką šis tavo performansas „Kalta“? Kaip tu jį perteiksi?
Apie nuolatinį buvimą kalta ir nepakankama. Jis kalba apie moters vidinį pasaulį, kuris dažnai lieka nematomas, nesuprastas. Šiuo kūriniu kviečiu nesmerkti, o atjausti, pamatyti giliau. Kartais juk užtenka nuoširdaus, gilaus pokalbio, kad palengvėtų. Performanse ant mano galvos yra 40 kg metalinė dėžė, aš stoviu Rotušės aikštėje – pačioje miesto širdyje. Bet ar praeiviai prieis ir pamatys esmę, ar tik stebės iš tolo – tai jau jų pasirinkimas.
Kaip pasiruošti performanso stebėjimui?
Nebūtina ruoštis. Užtenka ateiti atvira širdimi, be išankstinių filtrų, ir leisti sau reaguoti – ramybe, nerimu ar netikėtu palengvėjimu.
Ką tau pačiai reiškia kaltė?
Kaltė gali būti kaip sąžinės balsas, jei ji pagrįsta. Bet jei joje užsibūni per ilgai, ji tampa saviplaka – sekinančia ir nekūrybiška būsena. Jaustis nepakankama vien todėl, kad gyvenimas metė išbandymų, – neteisinga. Arba tik todėl, kad neatitinki socialinių tinklų suformuoto „tobulo“ modelio, – klaidinga. Taip prarandi galimybę gyventi savo unikalų, autentišką gyvenimą.
Kodėl performansas „Kaltė“ tinkamiausias atkreipti dėmesį į moters balsą?
„Kaltė“ kalba apie tylą, kurią moterys nešiojasi viduje. Tai svoris, kurio kiti dažnai nepastebi. Šis performansas klausia – ar mes girdime vieni kitus, ar tik matome paviršių? Moters balsas neretai neišgirstamas ne dėl to, kad ji nenori kalbėti, o todėl, kad visuomenė nemoka klausytis.
Ar manai, kad moterys slepia daug emocijų?
Taip, manau, kad labai daug. Aš pati ilgai nieko neišreikšdavau – nešiau ir tebesinešu daug ant savo pečių. Esu stipri, bet teko kovoti už savo ir dukros gyvenimą. Nenorėčiau dar kartą to patirti. Būti moterimi šioje visuomenėje nėra lengva – jei nori išlikti pažeidžiama, dažnai atrodo, kad tau „neleidžiama“. Pasaulis labai pasikeitė – turi nuolat būti formoje, tvarkytis su socialinių tinklų spaudimu.
Ką darai, kai tau pačiai sunku?
Pasidalinsiu istorija, kaip įveikiu vidines krizes. Vieną kartą, kai jaučiausi visiškai bejėgė, pradėjau nuo mažų dalykų – vaikščiojimo, rašymo, kvėpavimo. Po ypač sunkios dienos atsiprašiau dukros, kad kartais esu baisi ragana. Mes abi nusijuokėme, ir tas juokas ištirpdė įtampą. Supratau, kad nereikia gelbėti viso pasaulio – užtenka išgelbėti save.
Ką tau reiškia „(ne)Tobula moteris“?
Tai gyva, tikra moteris, kuri nebijo parodyti savo randų ir netobulumų, nes žino, kad jie – jos stiprybė. Dalyvauti buvo lengva apsispręsti, nes ši tema man artima. Menas atveria erdvę pokalbiui, o pokalbis – galimybę keistis.
Tavo nuomone, kaip moterys gali save įgalinti?
Nustoti lygintis. Ieškoti bendrystės su kitomis moterimis. Priimti save ir tada, kai jautiesi pažeidžiama. Stiprybė nebūtinai yra garsiai rėkti – ji gali būti ir tyli, bet nepajudinama.
Ko palinkėtum moterims?
Drąsos būti savimi. Ateinančioms į performansą – leisti sau jausti. Negalinčioms atvykti – rasti savo būdą kalbėtis su savimi ir pasauliu.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
