Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 20d. 18:57

Naują romaną parašiusi psichoterapeutė G.Petronienė – apie dažniausią problemą, su kuria susiduria šiuolaikinis žmogus

Pora
123RF.com nuotr. / Pora

Keičiantis gyvenimo būdui, keičiasi ir pagrindinės psichologinės problemos, kurios užgriūna šiuolaikinį žmogų. Pasak žinomos psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, šiandien dažna psichologų duona – vienatvės jausmą viduje patiriantys žmonės, nepriklausomai nuo to, turi jie partnerį ar ne. Kaip realiai atrodo ši vienatvė ir kodėl nebesugebame užmegzti su aplinka ryšių, net kai mums atrodo, kad juos turime?

Ši tema gvildenama ir naujausiame jos romane „Pakelk mane aukštai“. Kaip sako pati autorė, romaną pavadino psichoterapiniu, nes jame iš tiesų labai tiksliai aprašoma psichoterapija. Tačiau pats kūrinys yra apie moters transformaciją po išsiskyrimo – kai sugriūva visas pasaulis ir tampa nebeaišku, nei kur eiti, nei ką daryti, nei kaip save vertinti.

„Idėja gimė iš schemų terapijos, kuria užsiimu jau 2,5 metų. Ji mane pritrenkė savo paprastumu ir efektyvumu, nes daug dalykų, kuriuos anksčiau stengdavausi sudėtingai išspręsti, puikiausiai susitvarko pasitelkiant elementarias technikas. Labai norėjau pavaizduoti, kaip tai vyksta, nes su klientais dažnai ją taikau. Todėl paėmiau sudėtingą problemą ir nuosekliai parodžiau ją nuo pradžių iki galo. Be to, man norėjosi, kad herojė būtų panašaus amžiaus kaip aš, nes pati geriausiai galiu jausti to paties amžiaus žmogų“, – teigė pašnekovė.

Schemų terapija pritrenkė savo paprastumu ir efektyvumu, nes daug dalykų, kuriuos anksčiau sudėtingai spręsdavau, puikiausiai susitvarko.

Esate parašiusi ne vieną grožinę knygą. Kaip gimsta visos šios istorijos ir kaip jos susijusios su jūsų psichoterapine praktika?

– Bent jau ši knyga prasidėjo nuo laisvo rašymo technikos, kurią labai mėgstu: kai rašai viską, kas ateina į galvą. Pradėjau taikyti šią techniką tiesiog vidiniam išsivalymui. Nesukaupiu taip gerai dėmesio, kad galėčiau stebėti kvėpavimą, o rašymą galiu stebėti. Beje, ši technika iš tiesų priklauso prie budistinių savęs, savo minčių srauto stebėjimo praktikų.

Taigi paleidžiu viską, kas liejasi. Tas srautas suklijuotas iš to, ką koks nors klientas pasakė, ką pats pajautei, ką paskaitei. Iš esmės tai savo reakcijų į aplinką chaosas. Tačiau šio proceso metu pradėjo rastis įvairių įdomių idėjų, atsirado keletas veikėjų tipų, su kuriais pastaruoju metu dažniausiai susiduriu darbe ir gyvenime. Po truputį tuos veikėjus ir apsibrėžiau.

Tuomet pradėjau stebėti, kas vyksta tarp jų, kurlink jie juda, kokias problemas sprendžia. Ir po truputį šis rašymas įgijo stuburą, tapo labiau panašus į tikrą kūrybą, kai tu žinai, ką nori pasakyti. Tu fantazuoti tam tikra tema, ir tai tau teikia malonumą.

Tyto alba nuotr./Genovaitė Petronienė
Tyto alba nuotr./Genovaitė Petronienė

Ką jums pačiai duoda grožinių kūrinių rašymas?

– Savo darbe turiu būti labiau kaip mokslininkė, tiksliai taikanti tam tikrus metodus. Tai nėra lengva, nes turi būti labai sąmoningas, labai harmoningos būsenos. Tačiau mane visada vežė saviraiška. Gal neišaugau iš vaikystės?

Man vis norisi ką nors padaryti – interjerą perdaryti, suknelę nukirpti. Kai pasakoju seniai matytiems draugams, kaip gyvenau, tarkime, paskutinius tris mėnesius, man norisi papasakoti taip, kad ir man pačiai būtų įdomu klausytis. Man įdomu, ką aš kalbu, ką jaučiu, ir man patinka, kai kitam žmogui tai įdomu.

Iš esmės tai savo reakcijų į aplinką chaosas. Tačiau šio proceso metu pradėjo rastis įvairių įdomių idėjų.

O su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriate kaip psichoterapeutė?

– Tai problemos, kurios persipina ir mano knygoje, – vidinis kritikas ir vienatvė. Vienatvės jausmas šiandien yra tikrai dažnas: šilumoje maudosi labai mažai žmonių, nepriklausomai nuo to, turi jie partnerį ar ne.

Tai susiję su tuo, kad pas mus labai daug disfunkcinių šeimų. Disfunkcinė šeima nebūtinai susijusi su alkoholiu ar smurtu. Pavyzdžiui, jeigu tėvas arba mama – narcisistinė asmenybė, tai jau reiškia disfunkcinę šeimą, nes vaiko poreikiai būna tragiškai nepatenkinti. Mama ar tėvas jo visiškai nemato, nes užsiėmę savimi, o ant jo tik krauna savo neigiamas emocijas. Deja, tokių šeimų gali būti kas dešimta ar net dar daugiau. Išoriškai šios šeimos atrodo tobulai, tik kai kažkas nusižudo ar įklimpsta į narkotikus, mes nustembame, kaip taip galėjo nutikti.

123RF.com nuotr./Brandaus amžiaus pora
123RF.com nuotr./Brandaus amžiaus pora

Disfunkcinėse šeimose užaugę vaikai dažniausiai labai protingi žmonės, bet jie labai persistengia dėl kitų, dėl darbo, nes nejaučia, kad patys savaime yra vertingi. Be to, jie į viską labai jautriai reaguoja. Taigi turi visą gumulą problemų: hiperjautrumą, depresyvumą, persistengimą, polinkį prisikurti baimių ar fantazijų, kurių realybėje nėra, ir pan.

Nors atrodo, kad tai geri ir besistengiantys žmonės, jie patys jaučiasi labai nelaimingi, o ir kitiems šalia jų būti sunku, nes jie labai mažai laiko praleidžia teigiamoje nuotaikoje.

Tokių žmonių pilna, todėl ir heroję paėmiau tokios rūšies. Ji – geras žmogus, gabus, protingas, bet kur tik baksteli, ten skauda, nes vaikystėje realiai neturėjo jokio palaikymo. Ir nors jai 45-eri metai, ji atsiskyrusi nuo tėvų, iš tiesų tėvai gyvena kiekviename jos gyvenimo žingsnyje.

Nors atrodo, kad tai geri ir besistengiantys žmonės, jie patys jaučiasi labai nelaimingi, o ir kitiems šalia jų būti sunku.

Kai toks žmogus bando kurti santykius, jis arba išsirenka labai sudėtingą partnerį su šimtu problemų, arba pats santykiuose jautriai reaguoja į menkiausius dalykus. Taigi jaučiasi kaip karštu vandeniu nuplikytas – nei vienatvėje gerai, nei santykiuose.

Šios rūšies vienatvė susijusi su artumo trūkumu. Ji skausminga ir be galo dažna problema. Bet dar egzistuoja objekto praradimo vienatvė, kosmoso vienatvė, kai žmogus staiga pasijunta visiškai vienas. Mano romanas taip ir prasideda – herojė užsitrenkia vonios kambaryje ir suvokia, kad niekas neturi jos buto raktų, kaimynų nepažįsta, nes ką tik įsikėlė, todėl dabar čia ji paprasčiau sėdės nežinia kiek laiko.

Ji suvokia, kad realiai nė vienam žmogui nėra svarbu, ką ji daro, niekas jos neieškos. Kartas nuo karto mes patiriame šį pojūtį, ypač vyrai po skyrybų, nes jie nelinkę aplinkiniams išsipasakoti apie savo jausmus. Tai sunkiai ištveriamas jausmas. Mūsų organizmas nėra įpratęs prie tokio lygio vienatvės. Tai kelia siaubą ir sukuria begalinę įtampą.

Vadinasi, galime galvoti ir kalbėti, kaip tik norime, bet mums būtina jausti ryšį su kitais žmonėmis?

– Psichologijoje vartojama tokia sąvoka – saugus prisirišimas. Jo esmė – turėti saugų prisirišimo santykį bent su vienu, o dar geriau – su keliais žmonėmis ar bendruomene, kuri tave priima, kurioje tau nereikia apsimetinėti. Tu žinai, kad rūpi kitiems, jie supranta tavo bazinę nuotaiką, nori tau gero, tu gali saugiai su jais pasidalinti savo jausmais. Tai kažkas paprasto, bet sveiko ir šilto.

Žmogui būtinas prisirišimas. Kažkas turi žinoti, ar tu grįžai namo, ar esi gyvas. Kalbu ne apie meilę, kurią atrasti pavyksta ne visiems, o paprastą kasdienį prisirišimą. Tai netgi gali būti bendradarbiai, kurie pastebės, kad neatėjai į darbą.

Ši tema ypač aktuali pagyvenusiems žmonėms, tačiau pasitaiko atvejų, kai ir jaunas žmogus bastosi po pasaulį vienas, su niekuo neužmegzdamas ryšių. Tai jau patologija, atsisiejimas nuo savo tikrųjų jausmų, nes neturėjimas jokio žmogaus, su kuriuo turi kasdienį ryšį, sukelia depresyvią būseną ir įtampą. Tokie žmonės vėliau dažnai susimoka priklausomybėmis – ima „mirkti“ internete, pradeda pūsti žolę ir pan.

Tyto alba nuotr./Pakelk mane aukštai
Tyto alba nuotr./Pakelk mane aukštai

Beje, šią klaikią vienatvę daug žmonių patyrė karantino metu, ypač vieniši senukai. Jie per tą laiką tikrai nieko neišmoko, o tik dar labiau susikūprino, susitraukė ir išsigando. Tiems, kurie turi gerą ryšį su vaikais, buvo lengviau, bet jeigu jie buvo sukūrę disfunkcinę šeimą, vaikai negali grąžinti to, ko patys negavo, santykiai yra susvetimėję. Visi ten nelaimingi, bet vienas kitam padėti negali. Jiems duoti tai, ko trūksta, gali tik kiti žmonės. Gerai, jeigu senukas turi kokį nors draugą, kaimyną.

Minėjote, kad meilę atrasti yra sunkiau nei sukurti paprastą prisirišimo santykį. Kodėl?

– Artimame meilės santykyje atsiveria visi mūsų asmenybės sluoksniai, kuriuos turime, ir išlenda vidinis vaikas su visais savo niuansais. Kitaip tariant, pasirodo visas "vaikų darželis". Tai pasakytina apie abu partnerius, todėl bendrauti tampa nepaprasta: ir tu turi visko, įvairių baimių, pavydų, ir partneris.

Kuo intensyviau žmonės susiduria, tuo labiau pajaučia vienas kito patologiją ir gali neatlaikyti: pats esi visas nuogas ir skaudulingas, o ir kitas visas nuogas ir skaudulingas. Taip bendrauti daug sunkiau, nei turėti kokį nors gerą ryšį su giminaičiu ar kaimynu. Ši problema porose sprendžiama iš pradžių kovojant, po to atsitolinant, atsitraukiant.

Ar tai reiškia, kad šiuolaikinės poros nebe tokios sulipusios?

– Visame pasaulyje yra ši tendencija – daugėja individualizmo. Tik vieni atsitolina sąmoningai ir protingai, pavyzdžiui, laikas nuo laiko vienas iš šeimos narių išvažiuoja pailsėti į bendrą šeimos sodybą. Toks variantas labai sveikas – žmonės vėl vienas kito pasiilgsta, o patys ima geriau stovėti ant savo kojų.

Stovėjimo ant savo kojų idėją gvildenu ir knygoje: meilė įmanoma tik tarp žmonių, kurie abu stovi ant savo kojų. Ji neįmanoma, jeigu žmonės griūva vienas ant kito ir remdamiesi bando atsistoti. Reikia išmokti stovėti ant kojų, jog iš kito žmogaus nesitikėtum, kad jis turi tave padaryti laimingą. Reikia plaukti ne viena valtimi, o dviem skirtingomis draugiškomis valtimis.

Deja, ši ideologija pasaulyje nepopuliari – įvairios romantinės dainos, filmai idealizuoja meilę, kai vienas kitą nešioja ant rankų. Iš tiesų tikroji meilė labiau panaši į atsargų artėjimą nei ištirpimą vienas kitame – kai susitinka dvi karalystės, kuriose jau labai daug kas sukurta, abi jos klesti, todėl jos jungiasi atsargiai, kad niekas nesugriūtų.

Kirili Palii nuotr./ Unsplash nuotr./Pora
Kirili Palii nuotr./ Unsplash nuotr./Pora

Bėda ta, kad žmonės neturi net tokios idėjos. Po skyrybų dar daug kam užtenka proto iš karto neieškoti naujo partnerio, duoti sau laiko susivokti savyje. Bet kai jau susiranda, nors ką tik puikiai pats stovėjo ant kojų, iš karto pradeda į jį remtis. O tuomet prasideda reikalavimai – ir kad tave girtų ir žavėtųsi, ir kad paguostų kaip mažą vaiką. Ką tik džiaugeisi, kad tau kažkas paskambino ir jauteisi dėkingas už gražų vakarą, ir staiga partneris privalo tau duoti ir tą, ir aną. Tuomet, aišku, viskas pradeda aižėti.

Kai pats sau tampi tėvu ir motina, meilė yra ekstra, ką tu gali gauti, arba ekstra, ką tu gali duoti kitam.

O kaip įvardintumėte – kas yra meilė?

– Nenutolstant nuo knygos konteksto, tai stovėjimas ant savo kojų. Kai pats sau tampi tėvu ir motina, meilė yra ekstra, ką tu gali gauti, arba ekstra, ką tu gali duoti kitam. Kitaip tariant, jeigu jau pasistatei savo karalystę, turi joje saugių prisirišimų, tavyje atsiranda energijos perteklius, kuriuo gali pasidalinti su kitu. Tą energijos perteklių ir galima įvardinti kaip meilę. Tuomet tu turi galimybę įsigilinti į kitą žmogų – ko jam reikia, o ne tau.

O jeigu švaistaisi tik reikalavimais, reikia grįžti į savo kambarėlį, pabūti savo tėvu ir motina, iš trūkumo pasiekti nulinę būseną, dar paaugti ir tik tada vėl kišti nagus prie artimo žmogaus, kai turi jam ką pasiūlyti. Jeigu nieko negali pasiūlyti, bent jau gali neapkaltindamas pasipasakoti, kaip jautiesi, ir gražiai paprašyti, kad tau padėtų. Būtent paprašyti, o ne pareikalauti. Ir jeigu jis atsisakys, tu dėl to nesupyksi.

Dar vienas svarbus dalykas – kuo labiau gali atverti savo pažeidžiamas vietas kitam, tiesiog pasidalinti, be reikalavimo, tuo daugiau šiame santykyje gali būti meilės, nes kuo labiau atveri savo pažeidžiamas dalis, tuo galingesnis gali įvykti apsikeitimas energija, ir tuomet atsiranda tikrasis artumas. O kol demonstruoji tik savo šarvus, meilės nėra.

Ar jūsų romano herojė atlaikė visus tuos iššūkius, apie kuriuos kalbame? Ar ji laimėjo savo kovą?

– Pasidaro šviesiau, bet visai ne taip, kaip skaitytojas įsivaizduotų, kad turėtų baigtis istorija. Ir padeda jai visai ne tai, kaip būtų galima manyti. Bet kuriuo atveju, stovėti ant kojų jai pradeda išeiti neblogai. Ir ji iš likimo gauna netikėtų dovanų.

Kita vertus, tos dovanos uždirbtos, nes kai žmogaus vidus šviesėja, pasaulis, kaip išmanusis vandenynas, atplukdo tai, kas prasminga, kas siejasi su tuo žmogumi. Kitaip tariant, įvyksta tie įvykiai, kurie turėjo įvykti.

Tačiau kai ką ji ir pameta. Nes toks gyvenimas – jame yra ir gero, ir blogo. Kadangi pati esu psichoterapeutė, turėjau mažai šansų parašyti nerealią istoriją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

05:44
13:33
01:50

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką