Įsivaizduokite aikštę pilną moterų. Vienos ateina vedamos smalsumo, lengvumo, kitos – tylėdamos, su nerimu, dar kitos – su užspaustu skausmu ar prisiminimais, su viltimi, kad čia ras atramą. Kai kurios jau netyli, nes per ilgai tylėjo ir nori liudyti, kaip pasikeitė jų gyvenimai, kai prabilo savo balsu, kai pradėjo dalintis savo patyrimais, jausmais, išgyvenimais. Kitos dar vis tyli, nes bijo būti pasmerktos ar nesuprastos. Bet kai visos susitinka, įvyksta kažkas ypatingo: vienos balsas uždega kitą, o iš mažų kibirkščių gimsta galinga šviesa. Rugsėjo 11-ąją Vilniaus Rotušės aikštėje visų balsai susijungs į vieną – konferencijos „(ne)Tobula moteris“ inicijuotoje socialinėje akcijoje „Moters balsas“. Čia moterys dalinsis tikromis istorijomis, vyks jautrus performansas „Kalta“, skambės žinomų moterų pasidalinimai. Akcijos vedėja, renginių organizatorė ir moterų bendruomenės telkėja Indrė Bareikienė sako: „Jei ateisi su prigesusia šviesa akyse – linkiu, kad po renginio akys vėl suspindėtų.“
Indre, kaip pristatytumėte save vienu sakiniu?
Žmogus, kuriam rūpi.
Esate daug kartų viešai kalbėjusi apie savo patirtis, net ir skaudžias. Kada atėjo momentas, kai pajutote: „Aš nebenoriu tylėti, mano balsas turi būti išgirstas“? Ar tai buvo vienkartinis sprendimas ar kelionė link to?
Manau, kad ir taip, ir taip – nėra vieno atsakymo, nėra kažkokio mygtuko arba vieno taško, po kurio nušvitimas atėjo. Įsimintiniausias momentas buvo pirmame mano organizuotame renginyje „Moterų pasaulyje“. Po gana intymaus pasidalinimo apie savo išgyvenimus, pajutau, kiek daug akių žiūri į mane ir kaupėsi ašaros. Po renginio sulaukiau labai daug šiltų moterų apsikabinimų ir padėkų. Tai buvo pirmas žingsnis link atviravimo viešai.
Kitas žingsnis – duotas interviu. Pasidalinau savo jausena, kurią pavadinau lengva pogimdyvinės depresijos forma. Aš gavau tūkstančius moterų laiškų su jų istorijomis. Dabar kalbu ir šiurpai eina, nes iš tikrųjų labai jautru. Gyveni savo burbuliuke, praeini sunkius momentus ir atrodo, kad tik tau tai yra skirta. Bet tai yra netiesa! Mes esame skirtingos, bet tuo pačiu ir labai panašios. Svarbiausia rasti įrankius, kaip sau padėti. Supratau, moterys rašydamos man, visiškai nepažįstamai, savo asmenines begalinio sunkumo, sudėtingumo istorijas, neturi su kuo išsikalbėti. Būtinas žmogus, kuris tave suprastų, atjaustų, nesmerktų. Supratau, kaip svarbu apie tai kalbėti ir per savo pavyzdį geriausiai įkvėpti, pasakyti, kad viskas gerai su tavimi. Beje, tam ir parašiau knygą „Nebijok, tu normali“.
Kaip manote, kodėl tiek daug moterų Lietuvoje vis dar renkasi tylėti – apie santykius, skausmą, apie save?
Dabar jau yra ta šviesa, kalbame apie tai. Yra daug renginių, iniciatyvų, susibūrimų, daug drąsos. Vis tik kyla baimė būti pasmerktai, nurašytai, nes tarp visos gausos inovatyvaus pasaulio, lėkimo mes turime labai daug vaidmenų. Kiekvienas vaidmuo kažką atima iš moters. Esi įpareigota būti supermama, superžmona, superdukra, superkolegė, supersverslininkė. Pakankamai sunku yra multitaskinti, nors moterys labai gabios tame, bet aš tikiu, galėtumėme dar pridėti ir super poilsio dieną, super meilės dieną sau, super sustojimą ir truputėlį atsikvėpimą. Manau, baisu pasirodyti silpnai. O turėtų būti atvirkščiai – drąsa yra apie tai kalbėti ir pasakyti, kad viskas yra gerai, tai yra normalu.
Daugelis moterų tyliai tempia ant pečių šeimos emocijas – rūpestį vaikais, santykiais, partnerio nuotaikas. Kaip Jūs pati tvarkotės su šia našta?
Visų pirma, jeigu tai yra našta, tai našta, kurią tu pati užsikrauni sau. Ego toks dalykas, kai atrodo, aš viską geriausiai atlieku, padarau. Todėl moteris pati užsideda sau naštą, kuri po to ją išsunkia. Tada moteris būna pikta ir sako – aš viena viską darau. O ar leidai kitam žmogui daryti, padėti tau? Mes kiekviena per savo gyvenimą nešame lyg kuprinę ir, kai ji pasidaro per sunki, rekomenduočiau peržiūrėti supermoters kalendorių – laikas super sustojimui, kurio metu gali iškrauti savo kuprinę bei pasižiūrėti, kas slėgia. Duotybė ir galimybė dalintis pareigomis – reikia komunikuoti ir kalbėti bei pasidalinti jomis. Pasaulis nesustoja, kai mes sustojame.
Ar buvo momentų, kai jautėtės nematoma?
Tikrai taip jaučiausi dėl tų visų keliamų klausimų iš šalia esančių žmonių – kaip tu jautiesi būdama šešėlyje? Visai neblogai – nereikia SPF naudoti. Esu mėgėja ieškoti pliusų ir linkusi nebesti pirštų į nieką kitą, o į save ir pagalvoti, o kodėl aš taip sureagavau, kodėl aš taip pasielgiau, kodėl man skauda arba kodėl man taip negera? Labai padeda šie klausimai prisiimti atsakomybę už tai, kaip aš jaučiuosi.
Jausmas būti nematomai yra sukurtas aplinkos, iš kartos į kartą perduodamas kažkoks pareigybių arba naujo vaidmens atsiradimas su tam tikromis gairėmis, kaip tu turi ne tik atlikti tas funkcijas, bet ir kaip turėtum jaustis. Tai gali virsti našta. Tam reikalingas analizavimas, ar tai yra iš tikrųjų apie tave ir tau. Jeigu yra labai gerai tame, pavadinkime šešėlyje, viskas gerai. Ne viskas taip atrodo, kaip iš išorės pateikiama. Šešėlis gali būti ir vyro. Bet supranti, kad už stipraus vyro visada stovi dar stipresnė moteris: protingesnė, sąmoningesnė. Lygiai taip pat atvirkščiai už stiprios moters stovi vyras.
Jeigu moteris dabar jaučiasi taip, lyg ji – šeimos „stuburas“, bet jos pačios poreikiai ignoruojami, kokį pirmą mažą žingsnį Jūs jai pasiūlytumėte, kad neprieitų liepto galo?
Pabandyti kalbėtis. Labai svarbu turėti šalia savęs žmogų, kuriuo pasitikėtum: draugė, sesė, kolegė. Būtina moterims būti tarp moterų. Aš tai vadinu raganaičių sąskrydžiai, kuriuose vyksta restartas ir pasikrovimas.
Taip pat svarbu – sustoti ir įsiklausyti į save. Kad neįvyktų perdegimas, daryti emocinę higieną 5-10 minučių kiekvieną dieną, kaip skiriame laiko išsivalyti dantis. Tiesiog pastebėti save arba labai paprastus klausimus sau užduoti: kaip aš jaučiuosi, ko man šiandien labiausiai reikia, ką aš galėčiau padaryti, kad man būtų gerai. Jeigu tai neveikia, užsirašykite ir turėkite poreikių sąrašą. Taip pat maži žingsneliai, kuriuose skambėtų žodis NE, ypač tose situacijose, kur yra akiplėšiškumas, arogancija, pasikėlimas.
Labai svarbus poilsio planavimas. Mano darbiniame kalendoriuje be veiklų yra ir laikas skirtas sau. Mano poilsis yra apie veikimą, apie kažkokį mąstymą. Jeigu jau iš tikrųjų yra perdegimas galvoje, labai rekomenduoju užsiimti tokia veikla, kurios metu gali net pamiršti, kad turi vaikų. Praeitą sezoną tikrai buvo daug projektų, tai aš pasiryžau slidinėti. Nei man patinka, nei įdomus slidinėjimas. Vienintelis apie ką galvojau leidžiantis nuo kalno – nežūti, išgyventi. Labai pailsėjau ir atsijungiau nuo visko.
Jūs niekada neslėpėte, kad gyvenime turėjote sunkių etapų. Kas buvo Jūsų atramos taškai tomis akimirkomis? Ar tai buvo žmonės, kūryba, tikėjimas, o gal pati savyje atradote jėgą?
Man labiausiai padeda išsikalbėjimas. Nesvarbu kokia forma – ar su žmonėmis, ar su savimi. Patį pirmąjį sudėtingiausią etapą, kuomet pradėjau kalbėti su savimi, aš pradėjau rašyti. Man tai labai padėjo ir po devynių metų šį rudenį laikau rankose savo išleistą knygą. Tai yra rezultatas, kuris ne tik gydė ir padėjo man, bet labai tikiuosi, kad padės ir kitoms.
Turiu tokį terminą vidinei emocinei higienai – išsiburberinti. Greitai per penkias minutes, pavyzdžiui, kol važiuoju, pasiskambinu draugei ir išsakau, kas slegia. Man labai palengvėja. Svarbiausia neprikaupti labai daug. Ką užlaikome, esu 90 procentų garantuota, tai lieka viduje ir vieną dieną netikėtai dėl menkniekio gali sprogti.
Mes savo šeimoje prieš tai, kai norime pasikalbėti – pirma paklausiame, ar galima ir gavę sutikimą, kalbamės. Įsivaizduokite, ateinu prie kito žmogus, kuris irgi turi kažkokių planų, veiklų, projektų, darbų, užduočių ir aš su savo įšoku. Aš paklausiu, ar galiu tavęs paklausti, ar tu nesi užsiėmęs, ar tu mane dabar girdi ir girdėsi. Kai gaunu atsakymą iš kito žmogaus, jis pasideda telefoną, darbus, mintis nustumia ir susikoncentruoja į mane. Tik tada galime kalbėti, komunikuoti ir klausytis kito – visas dėmesys vienas kitam.
Ar šiandien, žiūrėdama atgal, galėtumėte pasakyti, kad būtent sunkumai išmokė Jus kalbėti garsiau, nebijoti savo autentiškumo, padėjo patikėti savimi?
Taip.
Jūs vesite socialinę akciją „Moters Balsas“ Vilniuje Rotušės aikštėje. Ją organizuoja konferencija „(ne)Tobula moteris“. Ką norite, kad moterys ten pajustų – kai jos kartu, kai jos matomos ir girdimos?
Visų pirma, kad pajaustų betarpiškumą, išgirstų tikras istorijas, įsikvėptų. Kažką išgirdusios pasiimtų sau ir galėtų pritaikyti kasdienybėje kaip savipagalbos įrankį. Jeigu ateis moteris su prigesusiomis akimis, kad po renginio atsirastų spindesys akyse. Renginys moterims, moteriška energija nors ir susirenka nepažįstami žmonės, bet vis tiek ore tvyro bendrystės jausmas. Linkiu būti tame.
Kiek Jums pačiai svarbu tokias žinutes skleisti viešose erdvėse – kad balsas būtų ne tik „viduje“, bet ir miesto aikštėje, simboliškai girdimas visos visuomenės? Ar tikite, kad moters balsas sustiprėja, kai šalia jos – kitos moterys? Ką Jums pačiai reiškia moterų bendruomenė, palaikymas, buvimas kartu?
Manau, labai svarbu. Aš pati organizuoju tik moterims skirtus renginius jau virš aštuonių metų ir matau, kad tai yra labai prasminga bei naudinga. Kaip mane gali išgirti, jeigu tylėsiu. Kaip mane gali pamatyti, jeigu nepasirodysiu. Kartais labai yra gerai ateiti, imtis veiksmo, nes dažnai būna ir dėl to labai liūdna, kai moteris pabaigė, net nepradėjusi, nes galvoja – čia ne man, kitai geriau gaunasi. O aš manau, kad čia būtent tau, apie tave, tiesiog ateik. O jeigu tu tikrai esi ta pilna moteris su savo vidiniais katilėliais, užpildytais meilės, gėrio ir turi tikrą istoriją, tai ja reikia būtinai pasidalinti, nes gali išgelbėti prigesusias kitos moters akis.
Indre, savo renginiuose ir kitur sutinkate bei bendraujate su daugybe nepažįstamų moterų, esate ne vienai padėjusi sunkiuose etapuose. Ar galite pasidalinti kurios nors moters istorija, kuri pačiai liko atmintyje ir giliai palietė?
Turiu ne vieną istoriją. Pradėjau ir sukūriau moterišką iniciatyvą, padedu moterims, kurios augina sunkiai sergančius arba negalę turinčius vaikus. Ši iniciatyva tęsia savo veiklą, nes pačios mano renginių herojės, pavyzdžiui atsidarė du dienos centrus, reabilitaciją ir pačios jau tapo specialistės. Žinote, būna verslas piramidinis, tai aš darau gėrio piramidę.
Viena istorija yra įstrigusi man. Gavau žinutę iš pasivadinusio save vaikinuku: tėvai alkoholikai, šeimoje daug brolių, sesių, juos prižiūrėjo, dėl to nukentėjo mokslai, o dabar gyvena su globėjais, neturi pinigų, artėja 12-ta klasė ir supranta, kad reikia mokintis, todėl prašo pagalbos surandant anglų kalbos korepetitorių. Man intuicija kuždėjo – čia rašo ne vaikinas, o mergina. Atsakiau – jeigu nori mano pagalbos, tai visų pirma turime būti tiesą sakantys žmonės. Jos vardas Ignė, mano globojama dabar jau pilnametė mergina. Visą vasarą samdžiau anglų kalbos korepetitorę, vienišą, du vaikus auginančią moterį, mokėjau jai atlyginimą. Ignė man visą vasarą atsiskaitinėjo ir apie pusę metų padėjau mokytis anglų kalbos. Mergina išlaikė šimtukui egzaminus ir sėkmingai užbaigė mokyklą. Palaikau ir dabar su ja santykius – mane vadina mama. Dabar ji jau ištekėjusi, turi du vaikučius. Visada padėjau ir važiavau, kai keitė ir pirko bendrabutį, stojo ir ieškojosi darbo. Man tai nebuvo daug kainuojanti pagalba, bet merginai ji išgelbėjo gyvybę. Ingė atviravo, kad pagalbos prašė dar kelių viešų, žinomų žmonių – atsiliepiau tik aš. Jeigu niekas nebūtų atsiliepęs, ji svarstė pasitraukti iš gyvenimo, nes buvo per sunku gyventi. Paskutinė jos viltis buvo mokslai ir per juos kabintis į gyvenimą. Suprantu, kad kartais man ar kitam daug nekainuojantis dalykas, apkabinimas, atrašymas į žinutes ir kažkoks postūmis gali prigesusias akis įžiebti ir gyvybę išgelbėti.
Galima sakyti, kad Jūsų moteriška intuicija stipri. Turbūt ne vieną kartą vidinis balsas vedė ir pačiai pasufleravo atsakymus pasirenkant, kam padėti?
Aš turiu kaip vadinu – emocinį, intuicinį marketingą. Mes labai dažnai nepasikliaujame tuo jausmu, nes iš karto pasiveja mintys, senos patirtys. Bet juk pajauti iš esmės! Aš labai pasitikiu ir pasitiki mano komanda, mano vyras. Aš jaučiu, ko nori iš manęs, kaip nori. Man atrodo, aš negaliu padėti tam, kuris nenori priimti pagalbos.
O kaip su pagalbos priėmimu? Ar visada suteikta pagalba duoda norimų, auginančių rezultatų? Ko reikia, kad taip būtų?
Tai yra labai svarbus momentas. Supratau, kas iš to, jeigu aš šeimai duosiu pinigų, jie juos išleis ir toliau vėl prašys. Mano iniciatyvos mintis – paieškoti, pritaikyti konkrečiai moteriai, ką ji galėtų mokytis, įgyti kvalifikaciją, diplomą, pasirūpinti visais darbo įrankiais, surasti jai darbą, veiklą. Padėti yra visuomet lengviau negu priimti pagalbą. Per jausmą atskiriu, kuri pasiruošusi priimti. Aš nieko nedarau, o renginiuose „Pasileisk plaukus“ yra moterys herojės, kurios pačios savaime atsiranda, kurios yra įkvėpimas, pavyzdys, kaip jos veikia, kaip jos dirba, kaip jos išgyvena sunkias skyrybas, kaip finansiškai stojasi ant kojų. Tokioms privaloma padėti, kad jos nesustotų. Tokios istorijos ir tokios moterys yra didžiausios įkvepėjos.
Ar pastebite tendenciją, kad aplinkui yra daug moterų norinčių padėti, bet jeigu jų neprašo, jos negali padėti kitoms moterims? Ar yra daug moterų, kurios nedrįsta paprašyti pagalbos? Kas sieja prašančias ir suteikiančias pagalbą moteris? Ko reikia, kad jos susitiktų ir įvyktų pokytis?
Tikrai taip. Bet gal ir yra organizuojami renginiai skirtingų formatų tam, kad būtų saugi atmosfera. Moteris turi saugiai jaustis tam, kad galėtų tiek priimti pagalbą, tiek ir padėti. Aš vis tik esu linkusi tikėti, kad negaliu, jeigu tik aš noriu, prieiti prie žmogaus ir jam padėti. Jam gal net nereikia pagalbos. Kalbėk, kai pakalbina, atsakyk, kai paklausia, padėk, kai paprašo.
Daugelis žmonių Jus mato kaip labai stiprią, drąsią, ryškią moterį. Bet ar būna akimirkų, kai vis tiek yra sunku save išreikšti? Jaučiatės, kad geriau jau nurysite skaudžią emociją?
Ne, nenuryju. Aš prigesinu ugnį. Yra efektingos fejerverkinės emocijos, kurios sugadina paaiškinimą, kaip jaučiuosi, nes jos suaštrina viską. Aš atsitraukiu truputėlį, kad viskas prigestų šiek tiek ir tada paanalizuoju, kodėl aš taip jaučiuosi. Jeigu randu kažką, man reikia kalbėti, nes man tai padeda. Dar yra vienintelis pakankamai sudėtingas dalykas – pripažinti, kad suklydau. Aš turiu prigesinti emocijas ir suprantu, kad ne viskas turi suktis aplink mane. Turiu pirmą duoti, o tada grįžta.
Ar galite pasidalinti savo dabartiniu vidiniu ritualu, fraze, veiksmu, kuris Jums padeda susigrąžinti drąsą, kai atrodo, jog balsas užstringa?
Kaip tik dabar naują turiu – pats šviežiausias ritualas. Pasitikėjimas neužgesta. O kai jis prigęsta, aš leidžiu sau pasižiūrėti į nueitą kelią, į savo patirtis, į savo projektus, ką padariau. Ir supratau, kad kažkokia kritika ar sumenkinimas mano pačios savęs, nenubrauks viso nueito kelio. Kaip galiu nuneigti, jeigu jau tiek daug padariau! Vadinasi, šitą dalyką aš tikrai įveiksiu. O jeigu neįveiksiu, reiškia jis ne man ir ne apie mane. Sėkmių fiksavimas dėl savęs, o ne dėl to, kad girtis pasauliui ar lygintis su kitais.
Kaip tai veikia ir padeda Jums?
Sukuosi apie save. Aš žinau – niekada nebūsiu Beyoncé, bet kodėl aš negaliu lygintis su savimi? Kaip aš keičiuosi, kaip augu, ką noriu daryti, veikti, kuo užsiimti ir pabandyti veikti. Svarbu įveikimo galutinis rezultatas ir žinojimas, jeigu ėmiausi, tai pabaigiau iki galo. Įsikvepiu – oho, tai kiek aš tada dar galiu! Turiu tatuiruotę, kur išsibraukiau, „privalau“ žodį ir jį pakeičiau į „galiu“. Kai kažką pateikiu per sąvoką „privalau“, būna vidiniai spazmai. Bet aš gi nieko neprivalau. Kai pakeičiu į „galiu“, jis žadina mano vidinę pergalę, vidinį pasidžiaugimą. Pavyzdžiui, šiandieną aš pasiekiau savo bėgimo rekordą – nubėgau virš 6 km. Ar viduje didžiuojuosi savimi? Taip! Ar kas nors apie tai ir pasaulis žino? Ne! Bet aš žinau. Mano spindi akys, gera nuotaika. Tokie maži vidiniai dalykai, kurie stiprina tavo vidinį pasitikėjimo stuburą. Savo vidinėmis pergalėmis reikia pasidžiaugti, nes jos yra labai trumpos. Jeigu sugebėsi išsiugdyti šitą įprotį – pasidžiaugti mažomis pergalėmis, tai mažiau skirsi savo energijos ir laiko nesėkmėms bei daugiau galėsi nuveikti.
Kokį palinkėjimą norėtumėte perduoti toms moterims, kurios dabar dar tik mokosi prabilti? Kodėl tokie renginiai kaip ši akcija „Moters balsas“, kaip konferencija „(ne)Tobula moteris“ yra tokie svarbūs ir reikalingi Lietuvos moterims?
Jeigu jau keli tokius klausimus, išgirdai kažkokį podcastą, atėjai į konferenciją pavyzdžiui „(ne)Tobula moteris“, tai reiškia, kad tu esi labai teisingame kelyje, nes viduje pajutai: kas dabar vyksta su tavimi, taip neturėtų būti, taip neturėtum jaustis, kažką nori keisti. Niekas už tave to nepadarys – supraskime tai. Tik tu pati gali prabilti ir sau padėti bei pakeisti, patobulinti savo gyvenimą, būseną, jauseną.
Ir kitas momentas – turbūt geriausias jausmas yra, kai esi kažkam pavyzdys. Nenuvertinkite savęs, nes pasaulis yra kaip sporto salė. Ten labai daug įvairių žmonių gali sutikti. Pasuki galvą į vieną pusę ir galvoji: o Dieve mano, kokia jinai graži, kokia sportiška, kokia energinga. Bet pasisuk ir į kitą pusę, nes tokią pačią kaip tu pati sutiksi irgi, kuri į tave žiūri ir sako: o Dieve mano, kokia tu graži, kokia tu talentinga, kaip tu rašai, pieši, šoki, dainuoji, įkvepi, kuri. Mes dažniausiai žiūrime tik viena kryptimi, o aš siūlyčiau moterims pasukti galvą ir į kitą pusę. Visada yra dvi pusės. Ir drąsiai, jeigu jau vidinis balsas kužda, ateikite į konferenciją netobulų – tikrai blogiau nebus.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
