„Ilgai savęs klausiau, kodėl nesugebėjau susikurti gyvenimo šalia savo vyro. Žinoma, galėjome likti kartu – kaip draugai, gerbdami ir pasitikėdami vienas kitu, kiekvienas eidamas savu keliu. Kai kuriems tai pavyksta, bet man tai nebuvo priimtina. Esu „viskas arba nieko“ tipo žmogus“, – sako ji.
Sprendimas skirtis, pasak aktorės, nereiškė lengvesnio kelio.
„Gyvenimas po skyrybų nėra lengvas, net jei pats priimi sprendimą išeiti. Duobė, į kurią iš pradžių įkrenti, yra gili ir juoda. 33 metai – tai ne juokas. Aš daug verkiau“, – prisimena ji.
Vis dėlto vienas pokytis suteikė palengvėjimą: „Staigi tyla namuose buvo gydanti. Nebebuvo konfliktų, agresijos, trankomų durų.“
Naujos bičiulystės
Pirmieji mėnesiai po skyrybų buvo kupini neužtikrintumo. „Gyvenau nuomojamame, apstatytame bute – viskas atrodė svetima. Nenorėjau bendrauti su bendrais draugais. Vietoj to atnaujinau ryšius su žmonėmis, kurie anksčiau į mūsų gyvenimą netilpo“, – pasakoja ji.
Per kelerius metus susiformavo naujas socialinis ratas, nors ne visi ryšiai išliko: „Kai pradedi iš naujo, žmonės ateina ir išeina. Pirmą gimtadienį švenčiau su šešiomis moterimis – šiandien liko dvi. Ir tai jau daug.“
Kai pradedi iš naujo, žmonės ateina ir išeina. Pirmą gimtadienį švenčiau su šešiomis moterimis – šiandien liko dvi.
Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino vidinis darbas. „Meditavau ir vis labiau nusiraminau. Tai padėjo suprasti, kad galiu daryti tik tai, kas man tuo metu atrodo teisinga – be gėdos ar teisintis“, – sako aktorė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad vien savęs nepakako: „Supratau, kad šio proceso viena neįveiksiu. Bet mintis atsiverti nepažįstamam terapeutui atrodė bauginanti. Todėl kurį laiką nedariau nieko – ir tai buvo gerai.“
Pasak jos, vienas svarbiausių suvokimų – laiko ir kantrybės svarba. „Viskas ateina savu laiku. Net ir perkopus 60 metų, išmintis neateina savaime. Baimė mus stabdo, todėl vietoj jos reikia rinktis pasitikėjimą. Tik tas, kuris rizikuoja, laimi“, – teigia ji.
Naujo gyvenimo pradžia įgavo simbolinę reikšmę persikraustymo dieną: „Dalijomės baldus – tai buvo dar viena ašarų kupina diena. Bet vakare, po 33 metų, pirmą kartą sėdėjau savo namuose. Juos nudažiau rožine ir oranžine spalvomis – tai buvo nuostabus jausmas.“
Pagelbėjo terapija
Netikėtas susitikimas padėjo rasti ir terapinę pagalbą. „Sutikau pažįstamą, kuris papasakojo apie savo terapeutą. Paaiškėjo, kad jis dirba vos už kelių namų nuo manęs. Taip jį ir radau“, - dalijasi aktorė.
Terapijos pradžia, pasak jos, nebuvo lengva: „Pirmosios sesijos buvo kupinos ašarų. Kartais atrodė, kad jose paskęsiu. Bet diena, kai pirmą kartą išbuvau visą valandą be nosinės, buvo mažas laimėjimas.“
Didžiausia pamoka, anot jos – atsisakyti aukos vaidmens. „Daugelis linkę kaltinti kitus, skųstis. Bet tai tik dar labiau erzina aplinkinius. Reikia išeiti iš šios pozicijos“, - tvirtina moteris.
Nauji troškimai
Terapija padėjo iš naujo atrasti ir asmeninius troškimus. „Galiausiai pradėjau lankyti dainavimo pamokas. Paaiškėjo, kad mano balsas apima keturias oktavas. Tai buvo nuostabi patirtis“, - dalijosi Andrea L'Arronge.
Ji prisimena vieną simbolinį momentą: „Kai buvau paprašyta sudainuoti „Happy Birthday“ ir lengvai pasiekiau aukščiausią natą, buvau tiesiog laiminga.“
Nors kartais kyla mintis apie prarastas galimybes, aktorė į tai žiūri ramiau: „Nėra prasmės galvoti apie tai, kas jau išsiliejo. Man tai buvo mažas triumfas – ypač mano savivertei.“
Šiandien ji savo kasdienybę apibūdina paprastai: „Dabar dainuoju karaoke namuose – ir tai man teikia tikrą džiaugsmą.“
