Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 18d. 21:01

Psichologė apie empatiją: mes nelabai mokame klausytis – norime kuo greičiau „sutvarkyti“ kito problemas

Draugės
Vida Press nuotr. / Draugės

Apie empatiją viešojoje erdvėje kalbame vis dažniau. Ne veltui: žmogui, kaip socialinei būtybei, tarpasmeniniai ryšiai yra būtini, o vienas svarbiausių komponentų, padedančių kurti artimą santykį, yra empatija.

Pasak psichologės, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertės Karilės Levickaitės, nors dažnai manoma, kad mus laimingus daro turtas ar padėtis visuomenėje, tyrimai rodo, kad visgi svarbiausias laimės rodiklis yra santykiai ir bendravimas su kitais žmonėmis.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) taip pat patvirtina, jog po rūpinimosi savimi, neformali bendruomenės pagalba yra dažniausiai reikalinga paslauga, kalbant apie žmonių psichikos sveikatą. Kitaip tariant, gebėjimo rūpintis savimi ir santykių su aplinkiniais poreikis yra didesnis nei psichikos sveikatos įstaigų siūlomų paslaugų.

„Mūsų psichikos sveikata „stovi“ ant trijų pagrindinių faktorių: biologinių (pvz., fizinė sveikata, jautrumas); socialinių (pvz., santykiai šeimoje, mokykloje, darbe); psichologinių (pvz., pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai). Todėl jei žmogus turi sunkumų šeimoje, patiria konfliktiškus ar prievartos santykius, vien vaistai jo problemų neišspręs“, – VšĮ „Rastis“ surengtoje paskaitoje, finansuotoje Vilniaus m. savivaldybės, komentavo K.Levickaitė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Karilė Levickaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Karilė Levickaitė

Skydas – iš vaikystės

Psichologė nurodė, kad vaikystėje ir paauglystėje tvirti santykiai šeimoje (su tėvais, seneliais, kt.) yra tarsi skydas, apsaugantis nuo psichikos sveikatos sutrikimų ateityje. Tačiau vyresniame amžiuje daug svarbesni tampa socialiniai ryšiai su aplinkiniais.

„Psichikos sveikata nėra tik individualaus žmogaus reikalas – mes esame kolektyviai atsakingi už vienas kito psichikos sveikatą. Ir vienas pagrindinių to instrumentų yra mūsų – artimųjų ar aplinkinių – prieinamumas ir empatija“, – teigė ji.

Empatijos rūšys

K.Levickaitės teigimu, empatija yra ne tik gebėjimas, bet ir sąmoningas, aktyvus veiksmas. Tai – įsijautimas į kito žmogaus jausmus, patirtį, požiūrį, vertybes, pažvelgimas į kito situaciją jo akimis.

„Kai mums pavyksta būti empatiškiems, mūsų bendravimas su kitais žmonėmis tampa žymiai geresnis. Empatija yra kelias į tvirtesnius tarpasmeninius santykius visose srityse. Žmogiškasis ryšys be empatijos iš esmės yra neįmanomas“, – aiškino ji.

Psichologė išskyrė tris empatijos rūšis: kognityvinę, emocinę ir užuojautos.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

Kognityvinė empatija tapatinama su kito asmens individualios perspektyvos suvokimu; kito žmogaus mąstymo, požiūrio ir elgesio supratimu.

Emocinė empatija siejama su kito asmens emocijų pajautimu, supratimu; gebėjimu išgyventi kito emocijas, jausmus (pvz., liūdėti kartu, kai liūdi kitas žmogus).

Užuojautos empatija apima pastangas padėti, suprasti kito žmogaus būklę; ji yra susijusi su aktyviais veiksmais (pvz., nukreipti žmogų pas specialistus).

Iš kur atsiranda empatija?

Psichologė pasakojo, kad 1995-aisiais italų neurobiologų atrasti smegenyse esantys veidrodiniai neuronai paaiškina empatijos veikimą biologiniu lygmeniu.

Veidrodiniai neuronai atspindi viską, kas vyksta aplink. Jie aktyvuojasi, kai mes stebime kažką atliekant vienokius ar kitokius veiksmus; kai patys darome tą patį; kai galvojame apie tai, kad kas nors galėtų tai daryti.

„Iš esmės, veidrodiniuose neuronuose biologiškai užkoduotas mūsų gebėjimas atkartoti kito žmogaus elgesį, judesius, pajusti kito emocijas ir jausmus. Tarkime, žiovulys yra „užkrečiamas“ būtent dėl veidrodinių neuronų veikimo. Arba, kai stebėdami konfliktą filme taip įsijaučiame, kad netgi patys pajaučiame pyktį – tai irgi dėl veidrodinių neuronų“, – komentavo K.Levickaitė.

Įdomu tai, jog yra iškelta hipotezė, kad veidrodinių neuronų veikimas paskatino kalbos atsiradimą, žmonėms tarpusavyje atkartojant garsus.

„Kadangi veidrodiniai neuronai būdingi žinduoliams, gyvenantiems stambiomis grupėmis (taigi ir žmonėms), tikėtina, kad jų pagrindinė funkcija – stiprinti bendruomenės ryšius“, – pridūrė psichologė.

„Fotolia“ nuotr./Užuojauta
„Fotolia“ nuotr./Užuojauta

Ryšys su kitu yra būtinas empatijai ugdyti

Nors iš dalies empatijos gebėjimas yra biologiškai užkoduotas, jos mes taip pat mokomės per socialinius ryšius. Kitaip tariant, ji turi būti ugdoma.

Kaip sakė K.Levickaitė, tą patvirtina ir atlikti tyrimai su kūdikių namuose paliekamais vaikais, kurie, negaudami empatiško grįžtamojo ryšio ir jausmų atspindėjimo, po kelių mėnesių nustoja verkti (t. y. reaguoti į savo jausmus), o jų smegenyse įvyksta negrįžtami neurologiniai pokyčiai, vėliau gyvenime lemiantys asmenybinius socialinius sunkumus.

Anot specialistės, mes išmokstame pažinti savo ir kitų emocijas, jausmus bei patyrimus tik tada, kai augant mūsų pačių jausmai yra atspindimi ir įvardijami.

„Yra netgi taip vadinama ekologijos raidos teorija, kuri nurodo, jog empatijos mokomės iš to, ką matome aplink; iš aplinkinių elgesio su mumis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas auga priešiškoje aplinkoje, jis nemokės suteikti rūpesčio ir paramos kitiems“, – komentavo ji.

K.Levickaitė pateikė pavyzdį, jog kai su kitais psichologais atliko tyrimą Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, kur kalinami nepilnamečiai už sunkius nusikaltimus, – paaiškėjo, kad tarp tirtų jaunuolių nebuvo nė vieno, kuris būtų užaugęs darnioje, socialiai sveikoje šeimoje ar bendruomenės aplinkoje.

„Bet mes mokomės ne tik vaikystėje, mokomės ir vėliau. Patyčios mokykloje, darbe (mobingas) dažniausiai yra apie tai, jog mokomės neempatiško, priešiško elgesio, taigi ir atkartojame kitų veiksmus. Trumpai tariant, jeigu šimtas žmonių į kažką mėtys, tikėtina, kad mėtysi ir tu“, – sakė ji.

Fotolia nuotr./Mama su dukra.
Fotolia nuotr./Mama su dukra.

Emocinis raštingumas – raktas į empatiją

Anot psichologės, asmens empatiškumas taip pat priklauso nuo savęs supratimo – gebėjimo reflektuoti save, gebėjimo būti atviru su kitu ir parodyti savo jautrumą.

„Todėl norint ugdyti empatiją, visų pirma, reikia ugdyti savo emocinį raštingumą: pažinti, suprasti emocijas ir jausmus. Kaip tą daryti? Įprasti nuolatos kreipti dėmesį į savo emocinę būseną: analizuoti ir gilintis, kas su manimi vyksta, įsivardyti, kokias emocijas ir jausmus jaučiu, kaip reaguoju į kitą žmogų, ką man tai sukelia. Nes kol mes patys neįsivardysime savo patyrimų ir nesuprasime savęs, savo emocinio pasaulio, negalėsime suprasti ir empatizuoti kito“, – sakė ji.

Taip pat empatiją galima ugdyti stebint kitus žmones; bandant įsivaizduoti, kaip jie gyvena ar jaučiasi (bet neklijuojant „etikečių“ ir netaikant stereotipų).

Empatijos lavinimui svarbus ir gebėjimas kitiems atsiverti, gebėjimas klausytis. Beje, klausymasis, ką kalba kitas žmogus, kaip sakė K.Levickaitė, yra apie buvimą „čia ir dabar“ ir negalvojimą apie save ar savo problemas. Anot jos, tai – pagrindinė empatijos sąlyga.

„Deja, bet šiuolaikinėje visuomenėje mes nelabai mokame klausytis. Mes norime kuo greičiau „sutvarkyti“ kito problemas, patarti. Ir mes labai dažnai klausomės kito ne dėl to, kad išgirstume, o kad atsakytume“, – pridūrė specialistė.

Kaip išmokti empatiškai klausytis?

O kas yra empatiškas klausymasis? „Tai yra veiksmas, kai nusprendi aktyviai, sąmoningai klausytis kito žmogaus. Kai stengiesi išgirsti ir išsiaiškinti, ką kitas žmogus nori išreikšti.

Kai pripažįsti jo reiškiamus jausmus: jei jis džiaugiasi, džiaugsmingai priimi jo džiugesį; jei jis liūdi, paliūdi kartu su juo. Nes atsakymai ar bandymai „pagerinti“ situaciją retai kažkuo padeda – padeda ryšys“, – kalbėjo K.Levickaitė.

Anot psichologės, pokalbio su kitu žmogumi metu lengviau išliksime empatiški, jei gebėsime užduoti atvirus klausimus (suteikiančius erdvės pašnekovui pasipasakoti, o ne tiesiog atsakyti „taip“ arba „ne“); perfrazuosime atsakymus (pvz., „girdžiu, kad tu jautiesi, lyg būtum nieko vertas?“); esant poreikiui, nuraminsime ar padrąsinsime žmogų (ne tik verbalika, o ir kūno kalba); atspindėsime jo jausmus ir juos pripažinsime (pvz., „tu turi teisę taip jaustis“).

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

K.Levickaitė taip pat išskyrė, kad kritika, vertinimai, patarinėjimai, grasinimai, kvotimas, tardymas, lyginimai su kitais žmonėmis, gėdinimas, situacijos racionalizavimas (bandymas logiškai pagrįsti), vengimas, lenktyniavimas („o man kaip buvo“) nėra empatija.

Empatija turi ir spragų

Tačiau empatija ne visuomet leidžia tikslingai įvertinti situaciją. Pasak K.Levickaitės, yra toks fenomenas, kaip empatijos spraga, arba kitaip – kognityvinis šališkumas.

„Kai žmogus yra tam tikroje būsenoje, jam sunku įsivaizduoti, kaip jis elgsis apimtas kitos būsenos. Pavyzdžiui, žmogus surūko cigaretę ir sako, kad nuo šiol mes rūkyti. Tačiau tuo metu jis yra ne toje būsenoje, kurioje bus norėdamas rūkyti. Tikėtina, kad apnikus norui parūkyti, jis ir parūkys. Tai čia yra empatija savo atžvilgiu (asmeninė empatija). Bet lygiai taip pat mums sunku įsivaizduoti, kaip jausis ir elgsis kiti žmonės, kai jie atsidurs kitoje emocinėje būsenoje, nei yra esamuoju laiku (tai – tarpasmeninė empatija)“, – komentavo specialistė.

Anot jos, nepakliūti į empatijos spragą gali padėti būsimų įvykių, situacijų vizualizavimas, įsijautimas į savo ar kito būseną aplinkybėms pasikeitus; panašių situacijų, įvykusių praeityje, apgalvojimas; sąmoningumo didinimas; nusiraminimo, atsipalaidavimo strategijų mokymasis.

123RF.com nuotr./Susimąsčiusi moteris
123RF.com nuotr./Susimąsčiusi moteris

Empatija yra „išsemiama“

Paskaitos pabaigoje K.Levickaitė nurodė, jog santykyje su kitu taip pat svarbu išlaikyti empatijos ribas, kad ir koks artimas žmogus tai bebūtų.

Pasak specialistės, neišlaikant empatijos ribų, gali prasidėti tokios problemos, kaip per didelis įsijautimas į kitą (pvz., žmogus pradeda labiau jausti liūdesį nei jį išgyvenantis asmuo); per didelis atsakomybės prisiėmimas ir bandymas išspręsti kito problemas, kai kitas galbūt nesistengia.

Negana to, empatija gali būti netgi kenksminga, jei santykyje yra psichologinės ar fizinės prievartos elementų (t.y., kai auka pradeda empatizuoti nusikaltėliui; jį teisinti).

Be to, ji atkreipė dėmesį, jog būdamas pernelyg empatišku, žmogus išvargsta, nes empatija „išsieikvoja“: „Jei mes turime būti labai empatiški darbe, grįžę namo nebeturime empatijos savo šeimos nariams. Empatija yra išsemiama, todėl svarbu atminti, kad turime jos „pasisemti“, kad galėtume duoti“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

04:04
02:49
00:10

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką