Tai priklauso tiek nuo neurobiologinių, tiek aplinkos ir socialinių aspektų, tiek nuo individualių asmenybinių dalykų. Pavyzdžiui, jeigu smurtas yra patiriamas vaikystėje, išmokstama problemas ir iššūkius spręsti smurtu. Tai tarsi modeliavimas – smurtas veikia. Gali nutikti taip, kad prieš vaiką nebuvo smurtaujama, bet smurtas buvo matomas, ir tai jau daro įtaką – ypač, jeigu augama aplinkoje, kur smurtas yra norma, ir neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip.
„Traumuojanti patirtis gali būti ne tik tada, kai įvyksta kažkas blogo pačiam žmogui, bet ir kai jis pamato kažką žiauraus. Vėliau, suaugus, jau gali būti kuriami santykiai, kuriuose atsikartoja ta patirtis, – aiškina psichologė. – Mes labai daug ką išmokstame iš aplinkos, nors prisideda ir individualios charakterio savybės, kultūriniai ypatumai, psichologinės problemos (narcisizmas, psichopatija), tam tikras amžiaus tarpsnis, pavyzdžiui, paauglystėje, kai norima pritapti prie bendraamžių, tad visa tai gali daryti įtaką smurtaujančiam elgesiui“.
