Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 1d. 09:25

R.Juozapavičius: „Norėčiau, kad kiekviena diena būtų gera“

Rytis Juozapavičius
Luko Balandžio / 15min nuotr. / „Visas mūsų gyvenimas sudėtas iš smulkmenų. Nieko daugiau ir nėra. Tik jos“, – sako R.Juozapavičius.

„Reikia skaičiuoti ne juodas ir baltas dienas, o prasmę jose: kiek kartų per dieną ją užčiuopiame dėl didesnių ir mažesnių dalykų, ir kaip dėl to jaučiamės“, – įsitikinęs komunikacijos koučeris Rytis Juozapavičius, talkinantis lyderiams, lavinantiems viešojo kalbėjimo ir istorijų pasakojimo įgūdžius.

15min pokalbis su R.Juozapavičiumi apie gebėjimą prisijaukinti juodas dienas, jų prasmę ir saikingą gyvenimą.

Kaip paversti juodą dieną balta?

Ryti, kaip dažnai savo darbe girdite apie žmonių norą keisti savo gyvenimą?

– Jau trylika metų talkinu organizacijoms, norinčioms padėti žmonėms dirbti efektyviau. Nuolat žmonių teiraujuosi apie jų lūkesčius. Ką jie norėtų pakeisti savo gyvenime? Itin dažnai girdžiu artikuliuojamą tą patį poreikį – darbo ir asmeninio gyvenimo balanso... Susidaro įspūdis, kad žmonės nori sugrąžinti sau asmeninį gyvenimą. Visi mes labai daug dirbame.

Aš pats esu tokioje bendruomenėje, kurioje gali dirbti nuo 8 val. ryto iki 20 val. Toks ritmas. „Gyvų“ mokymų dienos atveju, jau 8 val. esi fizinėje mokymų vietoje. Dabar, kai rengiame nuotolinius mokymus, pakanka ateiti į kitą savo buto kambarį gerokai vėliau.

Jei dirbtuvės užtrunka iki 17 val., dar kelias valandas skiriu pasiruošdamas kitai dienai. Taigi, mano darbo diena trunka apie dvylika valandų su pertraukėlėmis.

Dažnas šioje situacijoje, matyt, atpažintų save. Taip ir norisi šūktelti, palaukit, kieno čia gyvenimas?

– Išties, kada gi gyventi? Savo valios pastangomis bandai sukurti erdvės kitkam šalia savo profesinės veiklos. Bandai planuoti, kaip pažiūrėsi su žmona filmą, kaip pažaisi su vaiku, kaip susitiksi su draugu. Planuoji nuvežti mamą į sodą. Sieki iš darbo rutinos atsikovoti laiko balansui ir, atrodo, kad efektyvios veiklos paslaptis slypi savaitiniame planavime.

L.Balandžio nuotr. / R.Juozapavičius
L.Balandžio nuotr. / R.Juozapavičius

Savaitgalį, gerdamas kavą, pagalvoju apie svarbiausius savo vaidmenis: tėvo, sutuoktinio, sūnaus, brolio, draugo, mokinio. Suplanavęs juos, mėginu užtikrinti, kad jie būtų atliekami. Pagalvoju: seniai beskambinau bičiuliui Šarūnui.

Draugystė juk svarbu. Gulėdamas mirties patale niekas nekalba apie pelną ar verslo rodiklius. Todėl žūtbūt stengiuosi suplanuoti skambutį Šarūnui ir atkovoju laiko iš profesinės erdvės. Jei mano rutina reguliari, galiu planuoti kiekvieną savaitę, taip nenuskriausdamas šalia esančių.

Juodomis dienomis ir vadintumėte tas, kuomet nelieka laiko artimiausiems? O kaip atrodytų baltos jūsų dienos?

– Išgirdus pasakymą juoda – balta man kyla asociacija apie Jimo Jarmuscho filmą „Kava ir cigaretės“. Juoda – balta – labai ryškios, bet tuo pačiu priešingos spalvos.

Matydamas šias dvi spalvas, visad savęs paklausiu, ar nėra daugiau atspalvių? Man norisi, kad kiekviena diena būtų gera. Jei juoda diena būtų tokia, kad sugriūva suplanuoti įvykiai, nesugebu priimti to be savęs smerkimo, be pykčio ant aplinkinių, tai balta būtų jos priešingybė?

O kas, jei juodą dieną mes priimtume be vertinimo? Gal tai irgi taptų balta diena? Man atrodo, mums gali pavykti nubalinti visas dienas...

Kokių dienų jūsų gyvenime daugiau pagal spalvinę gamą: juodų ar baltų?

– Matyt, reikėtų žvelgti iš ilgalaikės perspektyvos. Taip pat visuomet verta apie tai paklausti šalia esančio sutuoktinio. Ar vis pasiteirauju žmonos, ar padeda man meditacijos pratybos tapti geresniu sutuoktiniu? Jai atrodo, kad tiesiog senstu. Nors sako, kad šiokią tokią pažangą darau. Man pačiam atrodo, kad tampu laimingesne būtybe nei buvau anksčiau.

Ko mus moko koronavirusas?

Ar stipriai jūsų gyvenimo spalvas pakoregavo pandemija?

– Pandemija – įdomus iššūkis. Stebiu išties daug žmonių, liudijančių, kad be galo daug gerų dalykų įvyko pandemijos metu: jie atrado save, savo artimuosius, atrado prasmę, sustiprino ryšį, išsigrynino, kas jiems svarbiausia, tapo produktyvesni, geriau suprato, kaip viskas veikia.

Pandemija daugelį tarsi sustabdė. Privertė išnirti iš iki tol vyravusios rutinos.

– Iki tol visi sukosi savų darbų verpetuose, kaip rudens lapai viesule: su šiukšlėmis tai kilo, tai leidosi, ir net nelabai suvokė, kur juos gyvenimas neša. Daug žmonių pandemijos buvo sustabdyti ir nudžiugo įgiję aiškesnį reiškinių matymą.

Koronavirusas – kaip didis mokytojas, atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kas mums visiems svarbu – į gyvenimo prasmę.

Šiuo metu klausausi Nicholas A. Christakis audioknygos „Apolono strėlė“. Anot autoriaus, virusai amžinai formavo žmoniją. Net mūsų išvaizda nulemta priešinimosi jiems. Pastaruoju metu dėl pasikeitusių sanitarijos įpročių, drįsome juos primiršti, bet jie nepamiršo mūsų.

Koronavirusas, nelyginant koks mokytojas, atkreipė mūsų dėmesį į gyvenimo prasmę, gero valdymo stoką, nelygybę, paskatino permąstyti, kaip mes dirbame ir gyvename. Net seminaruose vis daugiau pasisako tie žmonės, kurie anksčiau rinkdavosi tylėti...

Taigi, turėtume skaičiuoti ne juodas ir baltas dienas, o prasmę jose: kiek kartų per dieną ją užčiuopiame dėl didesnių ir mažesnių dalykų ir kaip dėl to jaučiamės.

–Jei kalbėtume atviriau apie tai, kaip bijome streso, bijome juodų dienų ir kaip keikdamiesi patiriame jas, – paaiškėtų, kad labiau žudo šis požiūris, o ne pats stresas. Kanadiečių endokrinologas Hans Selye pasiūlė terminą „eustresas“ – „gėrybinis stresas“.

Anot jo, jei patiri stresą, bet matai savo veikloje didelę prasmę, toks stresas gali būti naudingas. Taigi, jei išpuolė „juoda diena“, bet giliai suvoki, kaip labai ji buvo reikalinga, tai tarsi į sveikatą.

Mitybos pamokos – iš sūnaus

Ar jūsų gyvenimo filosofija nesikerta su mitybos įpročiais?

– Tai išties labai susiję. Dažnai valgome nesąmoningai (šaukštas dešinėje, telefonas kairėje), tarsi, norėdami užsimiršti. Valgome, kad nusiramintume, o sąmoningas valgymas reiškia mėgavimąsi maistu.

Tuo tarpu maisto valgymas gali būti dvasinės pratybos. Pasidalinsiu įkvepiančia smegenų tyrinėtojo John Medina istorija, kuris bandė praktikuoti atidos (angl. mindfulness) pratimus. Vienas toks vadinamas razinos valgymu. Paimi raziną, ją apčiupinėji, tiri faktūrą, kvapą, maigai lėtai ir skvarbiai suvokdamas ją, it stebuklą.

Žinoma, galiausiai suvalgai pasimėgaudamas. Taigi J.Medina gerokai pasipraktikavęs su razina vairavo automobilį. Staiga gatvėje jam kelią užkirto įžūlus kelių erelis. Mokslininkas prisipažino, kad užuot, kaip jam būdinga, pratrūkęs keiksmažodžiais – jis savo galvoje išvydo... ne, ne Mergelę Mariją (juokiasi), bet raziną. Netikėtai jis suvokė, jog pratybos įgalino jį į erzinantį iššūkį reaguoti ramiau.

Kam didžiausią dėmesį skiriate rinkdamasis maistą?

– Kalbant apie mitybą, man labai svarbu pastebėti, ką ir kiek valgau. Vienas iš puikių mano mokytojų – sūnus Leonas. Pandemijos metu jis mokosi nuotoliniu būdu iš namų. Pastebėjau vieną jo gerųjų praktikų – sekti suvartotas kalorijas. Stebėdamas, kaip aistringai jis sveria maistą, supratau, kad valgau pernelyg kaloringai.

Atradau, jog racione turiu per daug riešutų ir avokadų (jie labai kaloringi). Atkreipęs dėmesį į tokias smulkmenas, supratau, kad valgiau kalorijų bombas. Taigi saikas, kalbant apie mitybą, man yra svarbiausias dalykas. Ir tai leidžia labiau mėgautis valgymo procesu.

Kaip seniai keliate sau egzistencinius klausimus?

– Kodėl aš gyvenu? Man šis klausimas atrodo aktualus nuo vaikystės. Puoselėdamas šį klausimą sukuriu liudytojo proto būseną. Ruošiuosi tą prasmę pamatyti, kaip liudytojas pamato įvykį. Su šiuo budrumu ir žvelgiu į savo darbą. Atkreipsiu dėmesį, kad labai daug žmonių nemato prasmės jame.

Knygos „Šūdini darbai“ autorius Davidas Graeberis mini apklausas, pasak kurių, 37 proc. britų ir 40 proc. Nyderlandų gyventojų nemato, kad jų darbas turėtų kažkokią didesnę prasmę ar keistų pasaulį į gerą pusę. Nuoširdžiai netikiu, kad visi tie darbai beprasmiai, – tiesiog žmonės neranda tos prasmės. Kiekvienas darbas, atidžiau pažiūrėjus, gali būti reikšmingas ir svarbus.

Ne taip seniai buvo rinkodarininkų ir komunikacijos specialistų dirbtuvės, kurių metu kvietėme žmones dalintis istorijomis apie prasmingus darbus. Viena akinių pardavėja pasidalijo istorija apie savo kolegę. Ši pastebėjo autobusų stotelėje nusiminusią mergaitę ir pasidomėjo, kas gi jai atsitiko?

Mergaitės rankose buvo belūžtantys akiniai. Buvo atsisukęs varžtelis, laikantis akinių kojelę. Mergaitė pasidalijo liūdesiu dėl sulūžusių akinių, mat važiavo į egzaminą. Akinių pardavėja, turinti profesionalų atsuktuvėlį, sutaisė jai akinius. Mergaitė nušvito.

Gal kažkam ši istorija pasirodys apie nieką, tarsi smulkmena. Bet man atrodo, kad visas mūsų gyvenimas sudėtas iš smulkmenų. Nieko daugiau ir nėra. Tik smulkmenos.

Esate Zen tradicijos vyresnysis dharmos mokytojas. Ką jums reiškia Zen praktikos? Ko jos suteikia Ryčio kasdienybei?

– Tai veikla, padedanti sugrįžti į kasdienybę. Zen pratybų esmė – dedikuotos (kai laiką skiri vien tik meditacijai) ir integruotos meditacijos pratybos, kai atliekama kažkokia veikla meditatyviai. Dedikuotų pratybų metu reguliariai ir sąmoningai skiriu laiko savo kvėpavimui stebėti. Pasitelkiu diafragminį kvėpavimą ir stebiu, kas vyksta.

L. Balandžio nuotr./R.Juozapavičius
L. Balandžio nuotr./R.Juozapavičius

Šie laiko langai (jų gali būti ir daugiau: rengiame dviejų dienų ar savaitės atsiskyrimus) padeda geriau pažinti, kaip veikia mano protas. Taip pat bandau susitelkti į veiksmą, kurį tuo metu atlieku: jei einu – tik einu, jei vairuoju – tik vairuoju, jei kalbu – tik kalbu.

Apie tai, kuo matuojame savo gyvenimus

Šiuolaikinis žmogus įprato vienu metu atlikti daugiau nei vieną veiksmą. Tai tapo tarsi norma. Bet kaip šis pokytis veikia mūsų mąstymą?

– Daugiaveika iš principo yra neįmanoma. Žmogaus smegenys negali atlikti daug sąmoningos veiklos vienu metu. Atlieka tik vieną veiksmą, po kito. Mes įsivaizduojame, kad užsiimame daugiaveika: kalbame telefonu, vairuojame ir t.t. O iš tikrųjų tai tik junginėjame savo dėmesį, panašiai, kaip automobilio pavaras. Tačiau tas dėmesio perjungimas – ne be kaštų. Tai atlikdamas žmogus sunaudoja daug energijos ir praranda susitelkimą, gilų smegenų darbą.

Norint kažką protingiau sugalvoti, smegenims reikia bent 25 minučių gilaus apmąstymo. Bet jei nuolatos tikrinamas el. paštas, gaunamos žinutės, tuo pat metu užkandžiaujama, – neleidžiama joms dirbti pilnu pajėgumu. Produktyvumui pakaktų išmokti vienu metu daryti vieną darbą, o jį pabaigus keisti kitu. Pasitelkę daugiaveiką nuveikiame kur kas mažiau ir dirbame neefektyviau. Deja, daugumai atrodo priešingai.

Ko tikitės iš naujų savo rytų?

– Mano svajonė, kad visos dienos būtų geros. Apie tai, kaip mes matuojame savo gyvenimus, savo knygoje aprašo Claytonas M. Christensenas „Gyvenimo vertė“. Jis kviečia pasvarstyti, kaip matuoti gyvenimo vertę? Asmeniškai man imponuoja nemažai knygų parašęs ir šaunių idėjų žmonėms pasiūlęs Stephenas R. Covey.

Ant jo antkapio užrašyta gimimo, mirties ir santuokos data. Ten esantis epitafas skamba taip: „Jis gyveno, mylėjo, mokėsi, paliko palikimą.“ Realizuoti keturi pilnatvės aspektai: kūnas, širdis, protas, siela. Jis gyvenimą matavo taip. Kuo matuojame mes? Jei mūsų dienoje nuskambėtų visi keturi aspektai? Gal ir diena būtų šviesesnė?

Kodėl svarbu matyti darbo prasmę?

Per savo gyvenimą profesiją keitėte ne kartą. Ar dėl gyvenimo prasmės paieškų? Ar vedinas kitų dalykų?

– Fasilitatorius (suaugusiųjų švietimo specialistas, kurio darbe nemažai koučingo) – jau trečia mano profesija. Dirbau dar žurnalistu ir nevyriausybininku. Kiekvieną darbą palikdavau praradęs prasmės aiškumą. Tačiau tos prasmės reikia ne tik darbe, bet ir visame gyvenime.

Egzistencinę nuostabą galime vadinti įkvėpimo šaltiniu. Aplink mus vyksta visokių dalykų, kurie ir jaudina, ir kelia klausimų: kokia viso to prasmė ir t. t. Galiausiai visi tie klausimai pavirsta į vieną, kas aš ir kodėl gyvenu? Visa tai panašėja mįslę. Ji sudėtinga, bet tuo pačiu lyg koks jaudinantis pažadas ar paslaptis, kuri gali būti įminta. Jei tik labai atidžiai žiūrėsime.

Ar atidžiai žiūri lietuviai, kaip manote?

– Vienoje konferencijoje esu girdėjęs, kad tik 5 proc. lietuvių mokosi visą gyvenimą, tuo metu Šveicarijoje procentas kiek didesnis – 35 proc. Tačiau man susidaro toks įspūdis, kad aplink žmonės vis atviresni mokymuisi.

Aplinka nuolat keičiasi, taigi, tenka tobulėti. Vos pradėjęs dirbti „Lietuvos radijuje“ dar naudojau magnetines juostas. Dabar žmonės stebisi: naudojote juostas? Taigi, besikeičiantis pasaulis ir technologijų kaita skatina mus nuolat tobulėti.

Žinote, man labai patinka lietuviška patarlė – visą gyvenimą mokaisi ir vis tiek durnas miršti. Pirma ir antra jos dalys susijusios, kaip priežastis ir pasekmė. Aš ją interpretuoju taip: jei visą gyvenimą stropiai mokaisi, sukuri nuoširdžiai nežinantį protą, ir laimingai miršti „durnas“ gerąja prasme.

Miršti atviras ir žingeidus, pasirengęs mokytis. Anot Zen meistro Shunryu Suzuki, Zen protas yra pradinuko protas. Aukščiausia klasė išlaikyti jį tokį visą gyvenimą.

Straipsnių ciklą „Ir juodai, ir baltai dienai“ inspiravo „Gardėsio“ duonos gaminiai „Pirmiausia duona“, kuriais grįžtama prie duonos esmės.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką