Šią tylos sieną savo socialiniu projektu griauna komunikacijos specialistė ir būsimoji psichoterapeutė Ermita Gedutė. „Neslėpsiu, man teberūpi, ką pasakys žmonės, tačiau nepaisydama to vis tiek renkuosi save. Atrandu kelią į vidinę laisvę – ir, kurdama šį projektą, kviečiu jo ieškoti ir kitus“, – teigia moteris, puikiai žinanti, ką reiškia jaustis kitokiai ir bijoti būti atstumtai.
Ermita, visuomenei pristatote socialinį projektą „Ką žmonės pasakys?“. Šis pavadinimas skamba kaip baimė, kurią daugelis nešiojamės viduje. Apie ką ši iniciatyva?
Baimė, kurią daugelis nešiojamės viduje
Tai vidinės laisvės iniciatyva, kviečianti prabusti ir išsilaisvinti iš prisitaikymo kultūros. Tai erdvė, kurioje autentiškoje bendrystėje susitinka asmeninės patirtys ir žinios, reikalingos emociniam augimui.
Tinklalaidės, pokalbiai, straipsniai, psichoterapeutų įžvalgos, mokymai ir renginiai – visa tai kuriu siekdama suburti bendruomenę, kuri nebijotų dalintis savo skauduliais, ir sutelkti profesionalus, kurie dalintųsi savo žiniomis ir patirtimi.
Kartu tai – kvietimas mokytis savirefleksijos, sąmoningumo, kurti pagarbius santykius ir tiesiog tapti laimingesniais bei už savo gyvenimą atsakingais žmonėmis.
Per mažai sakė „ne“ kitiems, kai galėjo pasakyti „taip“ sau.
Šis projektas – tarytum dovana sau ir tiems, kurie, kaip ir aš, per ilgai tylėjo, per ilgai bijojo, ką pasakys kiti. Kurie per ilgai leido gėdai valdyti savo gyvenimą, per mažai sakė „ne“ kitiems, kai galėjo pasakyti „taip“ sau. Internetinėje erdvėje „Ką žmonės pasakys?“ bus galima išgirsti tikrų istorijų, kurios drąsins ir ramins – galbūt ne visada tilps į normas, bet tikrai ras vietą širdyje.
Sakote, kad tai yra dovana tiems, „kurie, kaip ir aš, per ilgai tylėjo“. Akivaizdu, kad projekto idėja gimė iš gilios asmeninės patirties.
Ji gimė kaip atsakas į žodžius, kurie mane persekiojo nuo pat ankstyvos vaikystės – „Ką žmonės pasakys?“ Užaugau alkoholiko šeimoje. Mano tėtis turėjo labai stiprią priklausomybę, o aš ilgai gyvenau tylėdama, kęsdama įtampą ir savyje nešiodama gėdą – šeimos paslaptį.
Stengiausi būti gera, įtikti, prisitaikyti, nepaisant to, vis tiek nuolat girdėjau: „iš kur tu tokia atsiradai“, „kieno tu vaikas, tikrai ne mūsų“, „tau vieno varžtelio trūksta, gėda nuo žmonių“. Vaikystėje atrodo, kad tai normalu, ypač kai panašiai gyvena ne viena miestelio šeima. Net nesuvoki, nesupranti, kad tau blogai, nes nežinai, kas yra gerai.
Mūsų aplinkoje daugelis vyrų nespjaudavo į taurelę, tačiau vieni išgėrę pralinksmėdavo, kiti eidavo miegoti, o mano tėtis tapdavo labai agresyvus. Tai buvo didelis kontrastas, nes blaivas jis būdavo ramus ir uždaras žmogus – girininkas, aplinkinių gerbiamas savo srities specialistas.
Rūsyje turėjo įsirengęs kūrybinę dirbtuvę: užsidarydavo ten valandų valandoms, drožinėjo iš medžio, tapė, grojo akordeonu. Turėjo daug talentų, jam viskas ėjosi lengvai. Pati lankiau muzikos mokyklą, bet man tekdavo ilgai mokytis natų – o tėtis, vos išgirdęs kūrinį, iškart galėdavo jį pagroti.
Tačiau užmegzti dukters ir tėčio ryšio mums nepavyko. Prisimenu tik pavienes mudviejų bendravimo akimirkas ir tai, kad troškau jo dėmesio, norėjau, kad jis didžiuotųsi manimi. Pavyzdžiui, jis kolekcionavo džiovintus drugius, klijavo juos į albumą – ir sykį jį padovanojo man. Buvau tokia laiminga, kad ir pati ėmiau miške rinkti visokius gyvius, juos džiovinti – ir svajoti, kad vieną dieną juos jam padovanosiu. Deja, to padaryti nepavyko, nes jis pasitraukė iš gyvenimo.
Kokias emocijas prisimenate po tėčio mirties?
Keista, bet ryškiausiai prisimenu ne emocijas, ne tai, ką jaučiau netekusi tėčio, o klausimą: „Ką dabar žmonės pasakys?..“ Susidarė įspūdis, kad tai buvo svarbiau nei tai, kad aš ir sesuo likome be tėčio.
Regis, šis klausimas lydėjo visais gyvenimo etapais?
Tikra tiesa. Šie žodžiai man buvo pažįstami ir iki tėčio mirties. Sulaukusi septyniolikos pabėgau iš namų: slapčia taupiau pinigus, o kai jau turėjau pakankamą sumą autobuso bilietui ir nakvynei, vieną rytą, kol namiškiai miegojo, susikroviau daiktus ir išvažiavau į Vilnių. Autobusų stotyje nusipirkau laikraštį ir, sėdėdama ant suoliuko, susiradau nuomojamo buto skelbimą. Butas Antakalnyje buvo pirmame namo aukšte: mažytis, tamsus, be virtuvės, tik tualetas, mini dušas ir maža kamarėlė pernakvoti.
Susirasti darbą sostinėje nebuvo lengva, nes neturėjau aštuoniolikos. „Tu nepilnametė, oficialiai nieko negalime pasiūlyti, – skėstelėjo rankomis agentūros darbuotoja. – Bet luktelk minutę.“ Ji paskambino kažkokiam savo bičiuliui: „Važiuok į Naujininkus, į automobilių plovyklą, ten tave priims.“ Plovykloje man padavė smirdintį keliais dydžiais didesnį kombinezoną, botus – ir liepė plauti mašinas. Labai džiaugiausi – juk turėjau darbą, o nuo kito rugsėjo grįžau mokytis: mane priėmė į J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą.
Bet kaip jūs išdrįsote?.. Daugybė septyniolikmečių jūsų vietoje nebūtų drįsę žengti tokio žingsnio.
Žvelgiu į savo dukrą, kuriai dabar septyniolika, ir suprantu – ji turbūt nė už ką nesiryžtų tokiai beprotybei. Bet man tuo metu neatrodė, kad tas žingsnis reikalauja ypatingos drąsos. Vilniuje pildėsi mano viltys. Mama vis kartojo: „Palakstysi, baigsis vasara – ir sugrįši, baik čia kvailioti, ką žmonės pasakys!“ Vasara baigėsi, bet negrįžau. Į naują mokyklą manęs negalėjo priimti, kol tėvai nepateikė prašymo: „Nerašysiu jokio prašymo, grįžk namo“, – spyrėsi mama, bet laikiausi savo: „Jei nori, kad nebaigčiau mokyklos, nevažiuok.“ Ji atvažiavo likus kelioms dienoms iki rugsėjo – suprato, kad kitaip nebus. Dvyliktą klasę baigiau savarankiškai, be tėvų pagalbos.
Ar kitų žmonių nuomonė buvo aktualiausia gyvenant mažame miestelyje, ar visgi tebegirdėjote jį ir įsikūrusi sostinėje?
Vilniuje to požiūrio iš tiesų gerokai mažiau, bet tiek kartų girdėti žodžiai, įskiepyta baimė kitų žmonių reakcijoms manyje išliko, tad ir įsikūrusi sostinėje mintyse juos tebegirdėjau. Be to, mano ryšiai su artimaisiais niekada nenutrūko: bendravau su mama, močiute, per šventes susitikdavau su giminaičiais – ir tie žodžiai toliau sklandė ore. Buvo ypač baisu, kai nusprendžiau skirtis su pirmuoju vyru, savo vaikų tėčiu. Šeimai užtraukiau didžiausią gėdą – juk giminėje skyrybų nebuvo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis.
Turiu pripažinti, kad jūsų drąsa atvirai kalbėti su kiekvienu atsakymu vis labiau stebina...
Kiekvienas turime savo šešėlių
Esu tikra – kiekvienas turime savo šešėlių. Žmogus gali į socialinius tinklus kelti gražias nuotraukas, rodyti, kaip tobulai gyvena, bet tai nebūtinai bus tiesa. Tas melas kuria kolektyvinę kančią visiems: matydami itin laimingus aplinkinius imame klausti savęs, kas su mumis negerai, kad taip nesijaučiame.
O kas būtų, jei imtume garsiai kalbėti apie tikruosius savo jausmus? Įvardintume, jog patiriame ne tik džiaugsmą ir laimę, bet ir priklausomybes, smurtą, depresiją, neištikimybę, artimojo ligą. Kas būtų, jei pradėtume tuo dalintis? Šių klausimų vedama ir kuriu projektą: noriu kviesti tyrinėti, išgirsti, suprasti, kas slepiasi žmoguje. Noriu kviesti patirti tikrumą, o tai galiu padaryti tik pati tokia būdama.
Šis projektas – tarsi kvietimas pamatyti save?
Siekiu, kad „Ką žmonės pasakys?“ taptų saugia erdve tyrinėti. Suprantu tuos, kurie tyliai jaučia, bet dar negali kalbėti, kartais neturi galimybių kreiptis į terapeutus. Todėl norisi skleisti žinią kuo plačiau, kad informacija pasiektų tuos, kuriems jos labai reikia. Iš patirties galiu pasakyti, kad kitų istorijose dažnai atrandu savąją – juk esame vienas kito atspindžiai.
Labai svarbu turėti bent vieną žmogų, kuris tave iš tikrųjų pamatytų. Labai svarbu jaustis ne vienam, ne užribyje, o tikrame pasaulyje tarp tikrų žmonių. Ta bendrystė stiprina ir augina: ryšys su kitu žmogumi turi didelę gydomąją galią. Todėl savo pavyzdžiu kviečiu kitus dalintis – taip, kaip norisi. Tyliai, garsiai, viešai ar privačiai – nesvarbu: svarbiausia, kad tai būtų tikra.
Kartu norisi ilgalaikio pokyčio, kurį įmanoma sukurti per edukaciją, dalinimąsi. Skaudžios patirtys savaime neišnyksta, bet atpažinę svetimų balsų aidą savyje, galime atrasti savo tikrąjį balsą. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai jaunų žmonių balsas dar tik formuojasi. Jei norime, kad ateities visuomenėje būtų daugiau sąmoningumo, atjautos ir atsakomybės, turime pradėti nuo jų.
Bet, kaip suprantu, projekto turinys yra skirtas visiems – tiek jaunajai kartai, tiek gyvenimo patirties jau sukaupusiems žmonėms?
Tikrai taip. Jaunystėje buvo etapų, kai aplinkiniams iš šono atrodė, jog mano gyvenime viskas nuostabu – o iš tiesų viduje jaučiausi nepilnavertė, brokuota, su sieloje išdeginta žyme. Tik dabar, sulaukus keturiasdešimties, pagaliau imu išdrįsti būti atvira ir priimti kitų atvirumą. Ir nors tebejaučiu baimę, jau turiu pakankamai stiprybės rinktis save – ir, svarbiausia, sau nebemeluoti.
Daug metų gyvenau su paslaptimi: jaučiausi taip, tarsi visi kiti turi kilmę patvirtinančius dokumentus, o aš tarp jų pakliuvau netyčia, tų dokumentų neturiu ir dabar turiu slėptis, antraip kas nors pastebės ir supras, kad esu ne tokia, kaip jie. Nepilnavertiškumo jausmas uždaro daug durų, vedančių į laimę: tau atrodo, kad vis dar turi kažkur eiti, kažką įrodyti, kažko pasiekti, ir vis tiek negana.
Informacija bus skirta visiems – ir subrendusiems, ir jauniems žmonėms, bet pastariesiems ypač, nes man pačiai ankstyvoje jaunystėje to labai reikėjo. Būčiau buvusi dėkinga, jei aštuoniolikmetei kažkas būtų pasakęs: „Ermita, taip jaustis, kaip tu jautiesi, yra normalu“. Galbūt šie žodžiai būtų pakeitę mano gyvenimą, patvirtinę, kad viskas su manimi gerai. Viliuosi, kad juos ne kartą išgirs tie, kurie taps projekto „Ką žmonės pasakys?“ dalimi.
