Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 8d. 13:03

Streso valdymo ekspertė: kelios gudrybės jums padės išsakyti savo poreikius taip, kad jie būtų patenkinti

Barnis
Vida Press nuotr. / Barnis

Daug žmonių savyje išgyvena įtampą, nerimą, diskomfortą dėl to, kad vengia išsakyti savo požiūrį, kritiką, norus, poreikius, nes bijo sukelti neigiamą aplinkinių reakciją. Streso valdymo ekspertė Rita Regalė dalinasi maža gudrybe, kuria naudojasi išmintingi žmonės, siekdami daryti teigiamą įtaką ir palikti gerą įspūdį kitiems. Jie naudojasi išskirtine kalbėjimo maniera, padedančia drąsiau reikšti nuomonę ir išvengti nesusipratimų bei konfliktinių situacijų.

Svarbu, nuo kokio žodžio pradedate sakinį

Tai kalbos formavimo struktūra, kai kalbėtojas sakinį pradeda iš savo asmeninės jausenos pozicijos duotu momentu. Tam panaudojamas įvardis „aš“ su įvairiais veiksmažodžiais: aš manau, aš galvoju, svarstau, spėju, pastebėjau ir t. t., o toliau išsakoma nuomonė norimu klausimu.

Pavyzdžiui, jei esate vyras, labai tinka pradėti nuo „mano nuomone“, „mano galva“, „man atrodo“, „aš manau“, „aš suprantu, kad“, „aš galvoju, kad“, o jei esate moteris, stipriau suveikia „aš jaučiu“, „aš jaučiuosi“, „aš norėčiau“, „aš svajoju“ „aš esu supykusi“, „ aš įsiutusi“, „man negerai“, „man patinka“, „aš mėgaujuosi, kai“... Kitaip tariant, pirmiausia kalbame apie save ir savo jausmus, emocijas esamos situacijos atžvilgiu ir nurodome dirgiklį, kuris sukėlė mūsų nepasitenkinimą ar lūkestį. Tik svarbu, kad dirgikliu įvardintumėte ne patį asmenį, bet konkretų jo veiksmą ar elgesį.

Nieku gyvu nepradėkite sakinio nuo „tu“ arba „jūs“. Pašnekovas, išgirdęs „tu padarei“, „tu pasakei“, „jūs man meluojate“, „jūs neteisus“, dažniausiai automatiškai pereina į gynybinę poziciją ir visą dėmesį nukreipia į savo argumentų paiešką. O kai pasakojame apie savo jausmus, nuomonę, išgyvenimus duotos situacijos atžvilgiu, oponentas fokusuoja dėmesį į turinį, girdi mūsų nuomonę, atkreipia dėmesį į mūsų emocijas, klausosi istorijos.

Asmeninio albumo nuotr./Rita Regalė
Asmeninio albumo nuotr./Rita Regalė

Pavyzdys: jūsų vaikas „prisidirbo“ mokykloje

Pavyzdžiui, gavote pranešimą ar įrašą dienyne, kad jūsų paauglys sūnus įsivėlė į konfliktinę situaciją mokykloje ir sukėlė muštynes, todėl esate kviečiamas į mokyklą aptarti situacijos bei vaiko elgesį. Ši žinia greičiausiai nesukėlė jums teigiamų emocijų, greičiausiai jaučiate pyktį, gėdą ir kaltę. Ir su šiomis emocijomis laukiate sugrįžtant vaiko. Ką pirmiausia sakote jam grįžus? Koks pirmas žodis sakinyje?

Nesidalinsime čia prastais scenarijais, bet pamodeliuosime, koks bendravimas galėtų būti naudingesnis.

– Labas. Kaip praėjo dienelė?

– Normaliai.

– O man tai buvo gana gera diena, kol perskaičiau mokytojos pastabą ir kvietimą į mokyklą. Ir dabar esu baisiai įsiutusi, net nežinau, ką daryti. Noriu rimtai su tavimi pakalbėti šiuo klausimu. Kada galėtume?

– Galim dabar.

– Dabar man sunku ir skaudu, manau, kad sunkiai susitvarkysiu su emocijomis, todėl siūlau pasikalbėti vėliau (po vakarienės, po to, kai pasivaikščiosiu, ir pan.).

O per tą laiką verta „nuleisti garą“ pasinaudojus emocijų valdymo ir paleidimo technikomis, ramiai permąstyti, kur kalbėsitės, kaip sieksite kalbėtis ir išklausyti vaiko versijos, kokius konkrečius sūnaus veiksmus, jo elgesį vertinsite, kaip išsakysite lūkesčius ir t. t.

Suprantu, kad ne kiekvienam lengva sutramdyti pirmines neigiamas emocijas, susilaikyti noro pulti, kaltinti, bet, pradėję valdyti save, išmoksime valdyti ir kitus bei sąmoningiau kontroliuosime su mumis susijusias situacijas.

Jei kartą sukritikavome, 7 kartus pagirkime

Kita vertus, ne visuomet gauta pirminė informacija yra teisinga, todėl po pokalbio, išsiaiškinus faktus, gavus daugiau papildomos informacijos, gali susidėlioti visai kitas scenarijus. Todėl kuo dažniau mintyse iškelsite sau klausimą – tai nuomonė, ar faktas, – tuo lengviau bus spręsti problemas.

Dar vienas svarbus dalykas, padedantis kurti sveikus santykius, yra teisinga proporcija tarp kritikos ir pagyrimų. Yra sakoma: jei kartą pakritikavai, bent septynis kartus pagirk. Kartais mums atrodo – už ką čia girti, nes tai, kas gerai, yra normalu, o, va, klaidų ieškojimas turbūt skiepijamas nuo pat pirmųjų mokyklines žinias vertinančių pažymių.

Taip jau yra, kad mūsų visuomenė dar tik brenda iš negatyvumo liūno ir nedažnas turi įgūdį pastebėti, kas yra gražu, ką kiti daro mums gera, už ką galėtume būti dėkingi šalia esančiam žmogui.

Kartą konsultavau įmonę, kurios vadovas skundėsi kolektyvo motyvacijos stoka. Pasikalbėjus su darbuotojais paaiškėjo, kad didžiausią demotyvaciją jiems kėlė ne atlyginimas ar darbo sąlygos, bet vadovo puikybė, dėmesio trūkumas bei elementaraus „ačiū“ nepasakymas.

Kaip sakoma „žodis gydo, žodis žudo“, todėl tiek girti, tiek kritikuoti reikia sumaniai. Ir čia yra viena svarbi taisykle: giriame ar kritikuojame ne patį žmogų, sakydami koks „tu mielas, fainas, geras arba blogas, nevykėlis“, bet konkretų jo elgesį, veiksmą, kuris mums malonus ir priimtinas arba netinkamas, neracionalus.

Kritikos atveju patartina vengti fizinio kontakto. Tačiau išsakant komplimentus, padėką kaip tik patariama žmogų paliesti, apkabinti, paduoti jam ranką ir, padarius trumpą kalbos pauzę, abiem kartu pasidžiaugti ta davimo ir gavimo akimirka. Ir priklausomai nuo situacijos, kitas žingsnis – išsakyti savo lūkesčius dėl pageidaujamo ateities elgesio.

Nedažnas turi įgūdį pastebėti, kas yra gražu, ką kiti daro mums gera, už ką galėtume būti dėkingi.

Nemalonus siurprizas – kaip reaguoti?

Kad būtų aiškiau, kaip tai atrodo praktiškai, pasidalinsiu savo patirtimi. Turėjau situaciją, kai dvejojau – išsakyti savo kritinę nuomonę ar dėl „šventos ramybės“ pasilaikyti ją sau. Prisimenu, sūnui buvo penkeri, ir jo darželio grupė ruošėsi kalėdiniam spektakliukui.

Vieną rytą paklausiau auklėtojos, kokios pagalbos reikėtų iš tėvų, bet gavau atsakymą, kad viską, kas būtina, pasidarys patys vaikai kartu su auklėtojomis, o tėvams beliks džiaugtis siurprizu.

Šventės metu viena po kitos darželinukų grupės koncertavo, pristatydamos išties labai muzikalius ir spalvingus pasirodymus. Pagaliau atėjo eilė ir mano sūnelio pasirodymui. Jų grupelė vaidino pasaką „Vilkas ir septyni ožiukai“. Buvo tikrai labai gražus scenarijus ir pastatymas: muzikos mokytoja skambino pianinu ir dainavo, abi auklėtojos vaidino ožkeles, puikiai savo vaidmenį atliko „vilkas“. Iš šono tikrai atrodė viskas meniškai ir profesionaliai. Tik mes su vyru sėdėjome it musę kandę.

Viduje kunkuliavo nepasitenkinimas, nes mūsų sūnelis su kitu berniuku vaidino kalvius, kurių vienintelė ir pagrindinė užduotis buvo porą kartų plaktuku suduoti per „vilko liežuvį“. Abu vaikai, berods, nepratarė nė žodžio, o mano galvoje vis sukosi mintis: „Negi jie abu tik tiek tegali?”

Esu užaugusi savarankiškumo, iniciatyvos ir atsakomybę už save ir savo pasirinkimus reikalaujančioje aplinkoje ir nebuvau iš tų mamų, kurios laksto su „mažomis dovanėlėmis“ pas mokytojus, auklėtojus, kad šie „labiau įvertintų“ jų vaikučius, todėl mano filosofija buvo: užaugs vaikai ir patys prasiskins sau kelią. Bet tuo metu vidinis balsas liepė netylėti.

Taigi mintyse pasvėriau riziką užsitraukti darželio darbuotojų nepalankumą savo sūnui, tačiau prisiminiau kalbėjimo nuo savęs metodą, apmąsčiau savo pasisakymo eiliškumą ir, pasibaigus koncertui, kai vaikai išskubėjo į grupes, priėjau prie muzikos mokytojos bei išsakiau savo nuomonę. Muzikė klausėsi kone išsižiojusi, linksėjo ir, man pabaigus, pasakė: „Aš jus suprantu ir pritariu, bet ne nuo manęs tai priklauso, labai norėčiau, kad viską pakartotumėte savo grupės auklėtojoms.“

Prieš išsakydami savo nuomonę ar kritiką, turime suprasti, kad tai mūsų asmeninės nuostatos.

Kaip išsakyti savo nepasitenkinimą

Kitą rytą, sutikusi auklėtoją vaikų persirengimo kambaryje, pasisveikinau ir tariau:

– Labai ačiū už vakarykštį spektakliuką, tikrai buvo labai gražus pasirodymas ir auklėtojų kostiumai, ir vaidmenys, ir scena labai puošni, ir muzika nuostabi, – auklėtoja patenkinta šypsojosi, o aš tęsiau toliau. – Tik vakar stebėjau savo sūnaus pasirodymą ir sunerimusi galvojau: ir mažesnius vaikus išmoko sakyti ketureilį, o mano vaikas, kuris savo iniciatyva jau išmoko skaityti, ar tik tiek tegali? Aš manau, kad mes, tėvai, ateiname į darželio koncertus ne meno pasisemti, o pasižiūrėti, kaip ugdomi mūsų vaikai. O jūs kaip manote, auklėtoja?

Auklėtoja išraudo ir sutrikusi pasakė:

– Bet aš visiems siūliau pasirinkti ką nori vaidinti, – ir atsisukusi į šalia stovintį mano sūnų paklausė: – Lukai, bet ir tau gi siūliau?

– Aš tai norėjau vilku būti, – drąsiai atsakė sūnus. Aš patylėjau, o auklėtoja, dar labiau sutrikusi, išpyškino:

– Tai ką, gal man dabar atsistatydinti?

– Aš nežinau, – gūžtelėdama pečiais ramiai atsakiau ir atsisveikinusi išskubėjau į darbą.

Ko gera, galima įvairiai pasielgti panašioje situacijoje, bet mano variantas buvo toks. Kaip vėliau paaiškėjo, mano pasisakymas padarė teigiamą įtaką visam įstaigos kolektyvui, nes kitos „Mamos dienos šventės“ metu visų darželio grupių pasirodymuose aiškiai vyravo tendencija atskleisti visų vaikų gabumus ir galimybes. Koncertas buvo taip surežisuotas, kad kiekvienas turėjo panašios trukmės laiką ir jam priimtiną būdą save išreikšti: padainuoti, pašokti, padeklamuoti eilėraštį, suvaidinti personažą.

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį patarčiau atkreipti dėmesį: prieš nusprendžiant reikšti savo nuomonę ar išsakyti kritiką, poreikius, reikia suprasti, kad tai mūsų asmeninės nuostatos. Jei vadovausimės tikėjimu, kad oponento elgesys yra nulemtas jo ankstesnės patirties, turimos informacijos arba nežinojimo, minėta kalbėjimo nuo savęs modelį pritaikysite sėkmingiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką