Susiorganizavome vieną iš daugelio bendramokslių iškylų į gamtą su merginomis „iš šalies“. Kelionė autobusu link Nemuno vingio. Birželis, kursas išvargtas, lūkesčiai – pramogos.
Pirma pažintis kelionėje. Laidomi juokeliai ir apsišaudoma žvilgsniais.
Tas pirmas akių kontaktas, jos balta šypsena. Rodos, akimirka, bet išliko ilgam.
Po to buvo nuostabus vakaras šalia upės, naktis prie laužo, alus ir dainos. Dar buvo išdykėliškas pasistumdymas ankštoje palapinėje, pabėgimas į mišką. Ir tik su ja.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vasaros nuotykis. „Jau po kelių valandų atrodėme kaip laiminga šeima su dviem vaikais“
Ištaikęs progą prie jos priėjau, paliečiau pečius, nes, ko gero, dar netikėjau tuo, ką matau. O ji tik ramiai šypsojosi, tarsi nė nebūtu praėję 17 metų.
Nuo tos akistatos autobuse tegalėjome būti kartu. Ryte voliojomės pakrantės smėlyje kaip vaikai. Tada išvydau ir paliečiau jos odą. Diena pralėkė vasaros svaiguly. Vakare suviliojo Nemunas. Kas braidė, drąsesni ir plaukė. Vieną akimirką pajutau, kaip neša srovė, bet kažkaip parsikapsčiau į krantą. Ji labai išsigando, o man tai keistai patiko, kaip ir visa kita joje, ir kuo toliau, tuo labiau.
Pavargome, žygis baigėsi. Tik nesibaigė mūsų draugystė. Nesibaigė ilgai. Kiek keista, jog nejutau jokių sąžinės priekaištų dėl prieš metus įvykusio įsipareigojimo kitai moteriai. Gal, kad „įsipareigojimo“, o ne...
Ji su savo drauge išsinuomojo kambarį netoli mūsų Alma Mater, po to kitą. Kad būtume arčiau. Mačiau, kaip ji švytėjo. Švytėjau ir aš, bet aš dar ir melavau. Tai, matyt, negalėjo tęstis amžinai.
Vieną dieną sužinojau, jog ji žino. „Išdavė“ mano kambariokas, greičiausia iš pavydo. Baisiausia tai, kad nuo to laiko niekada nemačiau jos spindinčių akių. Ne, mes ir toliau susitikinėjome, nenorėjome, kad būtų kitaip. Tik nuo tada jos akyse temačiau debesis, kartais lietų. Suprantu, jog elgiausi kiauliškai. Bėgant metams atrodė vis sunkiau atsakyti: „Kodėl“ ?
Visgi vieną liūdną vakarą mes išsiskyrėme. Ko gero, nė vienas netikėdami, kad tai – viskas.
Gyvenimas nutekėjo savo vaga. Daug kas pasimiršta. Netgi klausimai „kas būtų, jeigu būtų?“ ir panašūs nustoja varginti. Tik niekada negali žinoti.
Viena nelinksma proga įvyko giminės susitikimas. Restorano svečius šypsodamasi pasitiko žavi rudakė. Ne iš karto pažinau, bet tai buvo ji... Ištaikęs progą prie jos priėjau, paliečiau pečius, nes, ko gero, dar netikėjau tuo, ką matau.
O ji tik ramiai šypsojosi, tarsi nė nebūtu praėję 17 metų. Tik jaučiau, jog jei galėtų, tai čia pat pultų man į glėbį. Kaip vėliau pati sakė, pažino mane iš karto.
Tiek mano liūdnos gyvenimo istorijos...
Dėkojame istorijos autoriui už pasakojimą ir dovanojame jam „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? Kurortinis romanas virto tvirta santuoka? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite el. paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
